BUDINČIŲ GLOBĖJŲ DARBAS MATUOJAMAS ŠILTAIS JAUSMAIS

Priešingai, nei tikėjosi specialistai, budinčių globėjų praktika kauniečių pernelyg nesuviliojo, tačiau tie, kurie į savo namus laikinai priėmė nuskriaustus vaikus, tikina įgavę neįkainojamos patirties ir neketina trauktis iš projekto.

Svajonėse – trys vaikai

Iš Kazlų Rūdos kilusių Jurgitos ir Tomo meilės istorija gan tradicinio scenarijaus, tačiau patikrinta laiko. Vienas kitą pamilę dar mokyklos suole, kartu jie jau septyniolika metų. Dešimt iš jų pora gyvena santuokoje ir tiek pat laiko nesiskiria su Kaunu. Tiesa, į buvusį karininkų namą Fredoje, kur ir susitikome, sutuoktiniai kartu su vos dvejų metukų dukrele Urte įsikėlė prieš aštuonerius metus. Dabar tėtį ūgiu sparčiai besivejančiai mergaitei dešimt, o jos broliui Pijui – ketveri.

"Tiek pat, kiek ir Donatui", – delną su užlenktu nykščiu prieš akis kyštelėjo simpatiškas šviesiaplaukis. Jau po akimirkos tapo aišku, kad Donatas – ne trečioji Makarevičių atžala, apie kurią jie  prasitarė svajojantys, o svetimas berniukas, šiltuose ir jaukiuose šeimos namuose laikinai radęs užuovėją nuo gyvenimo išbandymų.

"Aš valgiau iš močiutės lėkštutės, o man trenkė", – tiesmukai ir vaikiškai atvirai į klausimą Jurgitai suskubo atsakyti pats Donatas. Meiliai prie savęs priglaudusi mažąjį pleputį, moteris pritariamai linktelėjo – vasaros pradžioje berniukas buvo paimtas iš girtaujančios mamos ir laikinai, kol ši susitvarkys savo bėdas, perduotas jiems – budintiems globėjams.

Lemtingas penktadienis

"Kaip apsisprendėme tokiam žingsniui? Internete užkliuvo reklama, skatinanti žmones įprasminti gyvenimą ir laikinai į savo namus priimti be tėvų globos likusius vaikus. Atėjau ir sakau Jurgitai: "Gal pabandome?" – prisiminė T.Makarevičius. Jau netrukus sutuoktiniai mynė vaikų gerovės centro "Pastogė" slenkstį ir pareiškė norą tapti budinčiais globėjais.

"Klausimų iš aplinkinių ir artimųjų, dėl ko tą darome, sulaukėme labai daug, tačiau ataskaitų niekam nepateikėme. Toks buvo mūsų sprendimas", – nedaugžodžiavo dviejų vaikų tėvas.

Po kelių pokalbių su centro darbuotojais, specialisto apsilankymo namuose ir mėnesio kursų pora sulaukė atsakymo, esą atitinka budintiems globėjams keliamus reikalavimus, todėl gali eiti šias pareigas. Nuo tos akimirkos prasidėjo laukimas "kada?"

"Birželio 28-osios vakarą mums visiems besėdint kino teatre suskambo telefonas", – lemtingą penktadienį prisiminė J.Makarevičienė. Kitame laido gale centro darbuotojas pranešė, kad yra berniukas, kuriam skubiai reikia pagalbos. Budintiems globėjams buvo skirta viena valanda, per kurią jie turėjo nuspręsti – priglausti Donatą ar trauktis iš programos. Paklausti, ar tą vakarą baigė žiūrėti filmą, sutuoktiniai šyptelėjo – ekranu slenkant baltoms raidėms jie jau sėdėjo savo automobilyje.

"Vos tik pamatęs mus Donatas, atsiplėšė nuo "Pastogės" darbuotojų ir rankomis apsivijęs man kaklą pasakė, kad važiuos kartu. Buvo labai keista", – iš jaudulio stringančiu balsu kalbėjo J.Makarevičienė.

Mokėsi iš naujo

Sutuoktiniai neslėpė, kad draugystės su Donatu pradžia nebuvo lengva nei jiems, nei vaikams. Svajojusi apie mergaitę, o vietoje jo išvydusi berniuką labiausiai nusiminė dukra Urtė. Pirmosiomis dienomis ji net atsisakė sėdėti prie vieno stalo kartu su Donatu, mat jis nemokėjo elementarių elgesio taisyklių.

"Negaliojo jam ir žodiniai draudimai. Turbūt dėl to, kad namuose su juo buvo kalbama diržu. Dabar viskas pasikeitė", – lenkdamas pirštus, laiką, kurį Donatas praleido jų namuose, skaičiavo T.Makarevičius. Praėjus kone trims bičiulystės mėnesiams, berniukas nors ir ne iš pirmo karto, tačiau jau girdi, kai Jurgita ar Tomas sako "negalima". Mažasis išdykėlis pamažu pelnė ir Urtės simpatiją. Bene didžiausias jo asmeninis laimėjimas – iš dešimtmetės išpeštas žodis "myliu".

"Su mumis Donatas turėjo begalę pirmų kartų: pirmas kartas baseine, pirmas kartas kino teatre ir sodyboje. Pirmą kartą jis skrido ir lėktuvu – dar pavasarį buvome suplanavę atostogas į Kretą, todėl šeimoje netikėtai atsiradus Donatui, pirkome bilietą ir jam", – apie naujus berniuko potyrius pasakojo T.Makarevičius. Tiesa, grįžęs po kelionės keturmetis pasikeitė – ėmė kalbėti, kad pasiilgo mamos, nors dar iki skrydžio tikino nenorintis kartu su ja gyventi.

"Už tiek dienų susitiksime su mamyte?" – prieš nosį švystelėjęs tris pirštus, pokalbį skardžiu balsu nutraukė Donatas. Į jo klausimą Jurgita ir vėl atsakė linktelėjimu. Pasirodo, tikrajai mažamečio mamai su savo sūnumi leista susitikti kiekvieną sekmadienį ir tik nuo jos priklausys, kada Donatas paliks Makarevičių namus.

Iškels didelę šventę

"Jei kartu sulauksime gruodžio 12 d., iškelsime jam nepamirštamą penktojo gimtadienio šventę. Donatas prasitarė, kad iki šiol jo gimtadieniai nebuvo švenčiami", – prikandusi lūpą apmaudo dėl nuskriaustos berniuko vaikystės neslėpė J.Makarevičienė. Akies kampučiu dirstelėjusi į sieninį kalendorių, trapios išvaizdos moteris dar labiau susikrimto – besibaigiant gruodžiui sueis šešių mėnesių terminas ir laikinasis šeimos narys turės palikti jų namus.

"Neslėpsiu, buvo sunkių akimirkų, bet jas jau seniai atpirko akivaizdūs Donato pokyčiai. Tai neapsakomas jausmas. Duok Dieve, kad jis išlaikytų bent mažą dalį to, ką padarėme", – akimis besisunkiančios ašaros neleido J.Makarevičienei baigti sakinio. Paklausti, ar namus palikus pirmajam globotiniui, sutuoktiniai ryšis į juos priimti dar vieną be tėvų priežiūros likusį vaiką, Jurgita ir Tomas tuo net neabejojo, o visus tuos, kurie svarsto, ar verta tapti budinčiais globėjais, ragino mažiau galvoti ir daugiau veikti.

"Nereikia ypatingų sąlygų, tereikia jūsų noro. Priimdami vaiką į namus, jūs ne tik duosite, bet ir labai daug gausite", – būti drąsesniems dėl savo apsisprendimų ragino T.Makarevičius.

Norėjo ir nesiryžo

Praėjusių metų pabaigoje prieš pat didžiąsias šventes miesto viešajame transporte ir internete pasirodė pirmosios budinčių globėjų reklamos. Susidomėjimas šia naujove buvo stebėtinai didelis – pirmosiomis gruodžio dienomis vaikų gerovės centro darbuotojai sulaukė daugiau nei 50 interesantų. Deja, dalis jų atkrito vos tik sužinoję pagrindines globos sąlygas.

"Vienas iš šeimos narių turi būti nedirbantis arba dirbti namuose. Sulaukęs skambučio, vaiką privalo paimti bet kuriuo paros metu, nepriklausomai nuo jo lyties ir amžiaus. Tiesa, turiu pastebėti, kad vaikų, patenkančių pas budinčius globėjus amžius yra apibrėžtas – iki dešimties metų", – labiausiai bauginusius punktus vardijo "Pastogės" direktorius Ričardas Kukauskas. Dalis interesantų, pasak jo, atsisijojo ir po pirmųjų pokalbių. Bent penkių moterų planus tapti budinčiomis globėjomis užprotestavo jų vyrai. Pagaliau iš aštuonių atrinktų šeimų liko penkios. Jurgita ir Tomas – vieni iš jų.

"Neseniai iš sąrašo teko išbraukti dar vieną šeimą. Sutuoktiniai nutarė būti nuolatiniais globėjais ir patys rinktis vaiką", – rankose gniauždama popieriaus lapą kalbėjo įvaikinimo centro vadovė Dalia Bloznelienė. Tiesa, vieta ilgai tuščia nebuvo – ją užpildė kiti šiam atsakingam žingsniui pasirengę kauniečiai.

Mitai apie globą

D.Bloznelienė neslėpė dar metų pradžioje tikėjusi, kad galutinis skaičius budinčių globėjų sąraše bus kur kas didesnis, deja, prabėgus daugiau nei pusmečiui, kai įsibėgėjo projektas, minėtas sąrašas pasipildė vos keturiomis naujomis šeimomis – į programą jos įsilies rugsėjo antroje pusėje.

"Sunku pasakyti, kokie faktoriai lėmė tokį mažą susidomėjimą. Tyrimų nedarėme, todėl galime tik spėlioti", – svarstė "Pastogės" vadovas. Viena iš galimų priežasčių, atbaidžiusių miestiečius – nepagrįstos baimės ir pakitęs požiūris į šeimos vertybes. Antra – sumenkintas globėjo įvaizdis, prie kurio formavimo plačiai aprašytomis neigiamomis patirtimis esą prisidėjo ir žiniasklaida.

"Dar vienas mitas – biurokratiniai labirintai, kuriuos neva tai turi įveikti žmonės: krūva painių dokumentų, sunkiausių psichologinių testų, pokalbių ir kitų varginančių procedūrų. Taip tikrai nėra. Jei lygintume su kitomis pasaulio šalimis, Lietuvoje globos procesas yra gerokai paprastesnis", – prisiklausiusius iš piršto laužtų istorijų ramino D.Bloznelienė.

Atgalinis ryšys

Visi programos dalyviai informuoti, kad priklausomai nuo situacijos vaikas jų namuose gali praleisti nuo dviejų mėnesių iki pusės metų. Be to, savanoriai turi būti pasiruošę ir kur kas didesniems iššūkiams – vietoje vieno vaiko priimti iki trijų. Atsižvelgus į šeimos galimybes, norus ir buitį, šios sąlygos aptariamos vertinimo metu.

Taip esą jau nutiko vienai savanorių šeimai – kauniečių sutuoktinių pora vasaros pradžioje į savo namus priėmė net tris nuskriaustuosius – dvi sesutes pametinukes ir vieną berniuką. Tiesa, vos prieš kelias dienas jis paliko budinčių globėjų glėbį ir iškeliavo į nuolatinius globos namus.

"Be abejo, labai svarbi ir finansinė pusė", – dėmesį į budintiems globėjams teikiamą paramą atkreipė R.Kukauskas. Už laikiną globą, pasak jo, šeimoms mokamas minimalus darbo užmokestis, vaiko globos išmoka ir pagalbos pinigai. Pastarosios sumos dydį nustato kiekviena savivaldybė. Kaune pagalbos pinigų suma siekia 152 eurus.

"Suprantu, kad investicijos į vaiką yra didelės. Kalbu ne tik apie finansus. Tačiau patikėkite, tas emocinis santykis ir grįžtamasis ryšys daro stebuklus", – patikino R.Kukauskas.