KĄ VĖJAS ŠNEKA, KĄ ŠALTINIAI ULBA?
- diena.lt inf. 1
Rašytojas Laimonas Inis išleido naują knygą – mitologines sakmes "Sparnuotojo Nykštuko strėlė". Autorius vėl grįžta prie savo mėgstamos temos ir pratęsia sakmių, padavimų, legendų ciklą. Ta proga rašytojas aptaria kai kuriuos klausimus platesniame lietuvių mitologijos, senųjų religinių vaizdinių, apeigų ir dvasinės kūrybos apraiškų kontekste.
"Aš tarsi pakliuvau į stipriai numegztą, gal šilkinį, tinklą ir, nors gerokai blaškydamasis ir negailėdamas jėgų, negaliu iš jo ištrūkti jau antrą dešimtmetį. Esu tarsi žuvis, bandanti išnirti pro kurią akį ar praurbti didesnę skylę – nepajėgiu, tas nepaprastai stiprus tinklas – tai mitologija, gal, teisingiau sakant, tautosaka. Kiek joje nuostabiausių dalykų! Aš tarsi klajoju tarp piliakalnių, pilkapių,ežerų, upių, medžių ir įdėmiai skaitau nepaprastas ir žavinčias, per šimtmečius išpuoselėtas nepamirštamas jų istorijas. Jos mane užburia, įtraukia į savo paslaptingą pasaulį, į tą tinklą, ir nebepaleidžia. Nejaugi jame taip ir liksiu? O gal ir gerai? Gal jau metas nebesiblaškyti ir neieškoti kito kelio?
Man tai svarbu, nes tai reikšminga mano gyvenimo dalis. Tik kažin ar tai bent kiek įdomu kitiems? Gal dėl to neturėčiau sukti galvos – gyvenu savo susikurtame pasaulyje ir galiu jame būti laimingas, bet prisipažinsiu – kuo toliau, tuo dažniau apie tai susimąstau. Juk nerašau padavimų, sakmių, legendų ir nededu į stalčių. Pluoštais skelbiu knygose, kurių jau išėjo šešios, ir savo kūrybą, kuri, kaip puikiai žinome, negimsta lengvai, atiduodu skaitytojų teismui. Atiduodu teismui – gana trafaretiškas ir ne visai tikęs pasakymas. Tačiau vis dėlto rūpi, ar kas skaito, o jei skaito, kokį patiria įspūdį ir ar žmogus neburbteli veltui sugaišęs laiką.
***
Taigi, kas tas skaitytojas? Gerai nežinau ir turbūt nesužinosiu. Dažnai manęs klausia: kokio amžiaus skaitytojui skiriu savo knygas? Manau, nuo vaiko iki senelio. Kiekvieno kitokia gyvenimiška ir estetinė patirtis, ir kiekvienas ieško (gal ir randa?) kažką, kas tik jam įdomu.
Rengiu nemažai knygų pristatymų, mielai bendrauju su skaitytojais, kartais, norėdamas išgirsti tikrą nuomonę, užduodu ir provokuojamus klausimus. Pastebėjau, kad po pokalbių, literatūros vakarų šiek tiek keičiasi klausytojų požiūris į knygą, apskritai – kultūrą, o svarbiausia – spausdinta, popierinė knyga, dažnai jau išstumiama iš kultūrinės apyvartos, vėl tampa labiau reikalinga.
Būna įdomių ir malonių akimirkų. Štai po literatūrinės pamokos (taip kartais vadinu susitikimus su mokiniais) Nidos gimnazijoje žiūriu – stotelėje stoviniuoja mergaičiukė, laukia autobuso ir... skaito mano knygą. O antai senučiukė sako: nusiųsiu anūkei į Ameriką... Jauna motina, pačiais meiliausiais žodžiais papasakojusi apie kelių mėnesių dukrelę, nedrąsiai prisipažįsta: aš jau kaupiu jai bibliotekėlę.
***
Kodėl pradėjau rašyti sakmes, legendas, padavimus? Į šį klausimą keliais žodžiais negaliu atsakyti. Paskatos turbūt atėjo iš vaikystės. Iš pirmosios išgirstos pasakos, dainos, suskeldėjusiomis kaimiečių lūpomis papasakotos būtos nebūtos istorijos. Visa tai liko atmintyje, sakyčiau, širdyje. Jaunystėje perskaityti Vinco Krėvės-Mickevičiaus "Dainavos šalies senų žmonių padavimai", Antano Vienuolio legendos irgi pasėjo sėklą. Ji ilgai glūdėjo kažkur pasąmonėje, ir štai kartą...
Kartą – nebeprisimenu kuriame žurnale – užtikau pasakojimą apie žemaičių dievdirbio išdrožtą vėjų dievą Šerpaitį. Pastatė jį kaimo kryžkelėje – saugok javus nuo piktų vėjų! Apie tokį dievą nebuvau girdėjęs ir niekur kitur neužtikau jį minint, tikriausiai jis paties drožėjo sugalvotas, bet tas vienas sakinys – Šerpaitis, vėjų dievaitis – mane taip uždegė, kad, nebelaukęs kitos dienos, sėdau prie stalo ir parašiau apie budrų sargą, naktimis nulipantį nuo savo postamento ir ilgomis kojomis brendantį per rasotus žolynus pas augmenijos deivę Kupolę, o praleidusį saldžias valandėles su jos dukrele Rasyte, vėl grįžtantį į savo vietą ir dirbantį paskirtą darbą.
Tokia buvo pradžia. Dar labiau įklimpau į neišsemiamą tautosakos lobyną, į pagonių dievų, deivių, dievybių paieškas, ir žavėjausi mūsų protėvių išmintimi, filosofija, moralinėmis ir dorovinėmis nuostatomis. Nemažai važinėju po Lietuvą ir klausausi gyvų pasakojimų, deduosi į galvą sakytinę mitologiją, skaitau muziejuose ir mokyklose dūlančius užrašus, etnografines ir istorines knygas. Tarsi atvėriau pilnaties langą, už kurio – neaprėpiamos viliojančios erdvės, kupinos paslapčių ir atradimo džiaugsmo.
***
Galite pamanyti, kad atkartoju tai, kas jau daugelio žinoma, kas aprašyta ir tautosakininkų seniai užfiksuota. Ne, jokiu būdu!
Menka legendos nuotrupa, dievybės bruožo štrichas, regis, nereikšminga detalė, pagaliau archeologų surasta keramikos šukė, moneta, švilpynė, diržo sagtis etc., istorikų, kalbininkų naujos atodangos pažadina vaizduotę. Savo rašinius galėčiau vadinti literatūrinėmis interpretacijomis ar literatūrinėmis alegorijomis. Jeigu būtų galima pasverti matematiškai, sakyčiau, 20 proc. paimta iš grynosios tautosakos arba iš pasakojimų, o visa kita – išmonė, siekiant nekartoti to, kas žinoma, o ieškant naujų siužetų ir kuriant netikėtas situacijas ar charakterius. Kaip tai pavyksta, čia jau kita kalba.
Kodėl nerašau apie Dainavos kraštą, Anykščius? Jau parašė iš tų vietų kilę ir su ta žeme suaugę didieji žodžio meistrai. Man nedera su jais lenktyniauti.
Tik reikia apsižvalgyti – kiek daug Lietuvoje gražių paslaptingų kalnelių ir protėvių rankomis supiltų piliakalnių, sraunių upių upelių, aukštų akmenų akmenužių, gudžių girių giružių, gilių ežerų ežerėlių. Ir beveik visi gražiausiomis dainomis apdainuoti, stebuklingais pasakojimais apipinti, meiliausiais žodžiais apkaišyti. Kai pasiklausai – iš tikrųjų daugel įdomybių dėjos senovėje, kai milžinai gyveno, kai pilys kilo ir griuvo, kai karai marai siautė, po dangų ežerai skraidė. Kaip atskleisti visą tą grožį ir slaptį? Kaip įtaigiu žodžiu papasakoti apie krauju ir ašaromis aplaistytos žemės, išauginusios drąsius ir ryžtingus žmones, grožį?
***
Turbūt pats laikas kai ką pasakyti apie "Sparnuotojo Nykštuko stėlę". Parašęs apie 80 padavimų, sakmių ir legendų, pamaniau – gana eksploatuoti šią temą, bet… Varčiau savo užrašus, daugybę lapelių su metaforų, dialogų nuotrupomis, gamtos vaizdais, retesniais žodžiais, dievų ir dievybių charakteristikomis, net sumanytais siužetais, ir vėl į mano kūrybos pasaulį atėjo Bangpūtys, Perkūnas, Milda, Laima, Žemyna, Žvaigždikis, Medeina, Dalia ir mažiau girdėti Kruminė, Pilvytis, Puškaitis, Slenkstinis, dar dešimtys kitų dievų ir dievybių, taip pat milžinai, laumės, undinės, kipšai... ir tarsi prašėsi aprašomi. Nebeatsispyriau pagundai. Taip atsirado aštuoniolika naujų mitologinių sakmių – netradicinis ir šiek tiek romantizuotas žvilgsnis į tolimą praeitį, pagonišką pasaulėjautą, baltų genčių ir Mažosios Lietuvos dvasinę bei istorinę kultūrą. Stengiausi praskleisti slaptingą laiko uždangą ir parodyti nepaprastai turtingą, įdomią, iki šiol mus žavinčią protėvių žemę, tikėjimus, magiją, stebuklus, išmintį. Žmogus ir dievybė buvo neatskiriama vienovė, ir jie mano rašinių svarbiausi veikėjai. O kadangi dažniausiai pasakoju apie pamario kraštą, nevengiu prūsiškų, germaniškų, slaviškų žodžių, kurių iki šiol gausu tenykščių šnektoje. Galima mane apkaltinti barbarizmų ir nenorminių žodžių vartojimu, bet jie juk atspindi to krašto koloritą ir šnekamoji kalba be jų būtų negyva, skurdi.
Ir dar vienas svarbus dalykas – knyga iliustruota garsios išeivijos dailininkės, gyvenančios Čikagoje, Magdalenos Birutės Stankūnienės raižiniais ir tapybos darbais. "Tautosakos dievių" (Mitai), "Jūratės ir Kastyčio", "Erdvių" ciklai sukurti 1974–1987 m., o, rodos, dabar, specialiai šiai knygai. Filosofinis pasaulio matymas, sudvasintos gamtos pajauta, istorinės atminties ir mitologijos atodangos, ekspresyvios linijos, sodrių spalvų švytėjimas žadina žiūrinčiojo fantaziją, budina dvasią. Dailės darbai ne tik papildo mano tekstą, bet ir atveria naujas atodangas, kurių aš nesugebėjau atverti.
***
Sakmės, padavimai, dainos, apskritai tautosaka – daugelio rašytojų įkvėpimo šaltinis. Tautosakos motyvus savo kūryboje puikiai panaudojo Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Jonas Strielkūnas ir kiti poetai, o iš prozininkų bene labiausiai – Pranas Treinys. Jo romanai tiesiog persunkti tautosakos dvasios, juose gausybė sakmių, oracijų motyvų, etnografinių detalių.
Baltų genčių papročiai, apeigos, dievai, dievybės nuo seno domino į Baltijos pakrantes atvykstančius keliautojus. Lietuvių ir kitų baltų genčių tautosaka po pasaulį pradėjo sklisti IX–X a. Keliautojas Vulfstanas vienas pirmųjų aprašė prūsų laidojimo apeigas, vienuolį Kamaparijų sužavėjo prūsų dainos, o apie prūsų papročius XI a. rašė Adomas Bremenietis. XIII a. Petras Dusburgietis aprašė prūsų ir lietuvių tikėjimus, papročius, mitologiją. Daug kas užfiksuota Livonijos kronikoje. Vėlesniais laikais tautosakos užrašė Motiejus Strijkovskis, Motiejus Pretorijus ir daugelis kitų. Ypač reikšminga buvo "Sūduvių knygelė", vokiečių kalba išėjusi XVI a., kalviniečio Jono Lasickio lotyniškai parašyta "Apie žemaičių dievus" (išėjo 1615 m.), E.Vagnerio "Lietuvių gyvenimas ir papročiai Prūsijoje" (lotynų k., 1621 m.), T.Lepnerio "Prūsų lietuviai" (vokiečių k., 1744 m.) ir daug kitų. Lietuvių tautosaką imta tyrinėti, vertinti, lyginti su kitų tautų žodine kūryba.
Nepaprastai didelį susidomėjimą baltų dainomis pažadino Liudviko Gedimino Rėzos 1820 m. lietuvių ir vokiečių kalbomis išleista lietuvių dainų rinktinė. Jos žavėjo Adomą Mickevičių, kurio kūryboje nemažai lietuviškos tematikos siužetų. Didysis vokiečių rašytojas Johannas Wolfgangas von Goethe liaudies dainos "Aš atsisakiau savo močiutės" motyvą panaudojo savo dramoje "Žvejė".
L.G. Rėzos dainų knyga man įdomi dar vienu aspektu. Joje paskelbta gana retai užtinkama eiliuota pamario sakmė apie žemės deivę Žemyną.
Žemynėlė, žiedkėlėle,
Kur sodinsiu rožių šakelę?..
Sakmėje pasakojama apie našlaitę, kuri sulapojusiomis ir išsiskleidusiomis rožės šakelėmis palipa virš debesėlių ir danguje sutinka kryžiuočių nužudytus tėvą, motinėlę ir savo bernelį. Kaip balti debesėliai slenka mitologiniai vaizdai, nepaprastai jautrūs žodžiai sužadina giliausius jausmus. Iš dalies pasiremdamas šio eiliuoto pasakojimo siužetu, parašiau sakmę "Dangaus žvaigždelė" apie našlaitėlę, virtusią dangaus šviesulėliu, byrančias jos ašarėles, žemėje Šešupės upe virtusias.
Čia galima pridurti, kad ir mūsų laikais lietuvių mitologija, jos unikalumas žavi ir domina pasaulio mokslininkus. Ir ne tik. Įdomų pavyzdį pateikia profesorius V.Straižys. Jo teigimu, Veneros planetos žemėlapyje devynios geografinės vietovės, kalnų grandinės, kalvos pavadintos lietuvių deivių vardais: Aušra, Auska, Brėkšta, Bezlėja, Laumė, Jūratė, Laima, Medeinė, Lazdona. Lietuviškų vardų galima aptikti įvairiose visatos platybėse.
Kuo daugiau gilinausi į mitologiją, tuo geriau supratau: tai nėra pasakos. Mitologija atspindi protėvių gyvenimą, kovas, tikėjimus, svajones, meilę, papročius, pasiaukojimą – pačią gyvenimo ir žmogaus esmę, dinamišką pasaulio sampratą. Mitologinis mąstymas – konkretus, glaudžiausiai susijęs su jausmais ir veiksmais, erdvės ir laiko santykis – konkretus, pasakojama istorija – realybė, tik pagardinta išmone ir fantazija. Ne šiaip sau sakoma, kad mitologija – filosofinės pasaulėžiūros gimdytoja (V. Toporovas). Teisingiau – mitologija pati buvo filosofija, įprasminusi tuometį baltų genčių ir gamtos jėgų vienovę, žmogaus ir net kosmoso tarpusavio harmoniją. Todėl mitologija, mūsų istorijos dalis, tokia nepaprastai gaivi ir švyti kaip rasos lašas saulėtą rytą, ir tame rasos lašelyje subtiliai atsispindi viskas, kas žemėje, danguje, žmogaus sąmonėje.
Ir dar pridursiu: baltų mitologija kitokia, negu, sakysime, graikų ar romėnų. Tai ne pasakojimai apie narsius žygius, užkariavimus, kruvinas kovas, supermenus didvyrius, nors panašių siužetų, kaip ir didvyriškų epų fragmentų, irgi galima užtikti. Baltų mitologija archajinė, paprastesnė, kasdieniškesnė, bet tai nereiškia – primityvesnė. Visa, kas joje vaizduojama, suvokiama kaip realūs dalykai – po žemę gali vaikščioti Perkūnas, Aušrinė, Mėnulis, žmogus gali patekti į dangų ir gyventi tarp žvaigždžių ar Dievo sode, gali persikūnyti, ne tik melstis Praamžiui ar kitiems dievams, bet su jais bendrauti beveik kaip su lygiais ir išreikšti savo jausmus, apsakyti savo būseną, pasidalyti gyvenimo išmintimi, nevaržyti sielos polėkio ir t.t. Tuo labiau kad kiekvienas dievas ar dievybė turėjo savo veiklos sritį arba funkciją. Visa tai suvokiama kaip realūs dalykai. Ir malda buvo ne išmokta, o impulsyviai, nuoširdžiai kuriama tą pačią valandėlę – tai ir išpažintis, ir prašymas, ir viltis.
Ir dar vienas mitologijos bruožas – gamtojauta, kosmologinis pasaulio aiškinimas – pastangos ne tik atvaizduoti pasaulį, kiek jį pažinti. Žavi šviesus požiūris į žmonių santykius, kuriems nebūdingas nejautrumas, užgaulumas, suktumas, prisitaikėliškumas. Gyvas poetiškumas ir žmogiškumas, išminties ir dvasios klodai.
***
Jeigu norėčiau apibūdinti svarbiausias mitologijos temas, išskirčiau bent šias: žemės ir dangaus sąsajas, tikėjimą ir dievus, papročius ir apeigas, pagonybės ir krikščionybės sandūrą, kovas su kryžiuočiais, švedais, Napoleono laikus. Galima būtų pridurti, kad krikščionybė pakeitė pagoniškuosius papročius ir senieji dievai tarsi buvo išstumti iš dvasinio gyvenimo. Anot etnografės Pranės Dundulienės, "nauji vaizdiniai maišėsi su senaisiais, naujieji tikėjimai tapo senųjų antsluoksniu". Prisitaikymas prie naujosios religijos nebuvo lengvas ir vienu brūkštelėjimu atsisakyti visa to, kas anksčiau buvo šventa, įprasta ir širdimi pajausta, žinoma, nepavyko.
Net ir dabar vis grįžtama prie pagonybės, bandoma atgaivinti kai kurias apeigas, tradicijas. Netoli Darbėnų įkurtas Baltų mitologijos parkas. Buriasi "Romuvos" religinės bendruomenės ir siekiama, kad romuvių tikėjimas būtų pripažintas. Antai Panevėžio rajone ant vieno alkakalnio švenčiant rudens lygiadienį pagonių dievams buvo paaukotas ir sudegintas ožys. Gerokai nustebau Alytaus centre užtikęs gražuolio Patrimpo – šaltinių ir upių dievo, saugojusio žmonių ramybę ir laimę, skulptūrą. Kodėl ši senovės baltų dievo statula čia atsirado ir... kam ji šiandien reikalinga? Lygiai taip pat galėčiau klausti: kam reikalingos Rasos šventės, raganų susibūrimai ir kt. Keistokai skamba raginimas pastatyti kokį nors atminimo ženklą raganavimu įtartoms ir sudegintoms Lietuvos moterims. Kas tai – bėgimas nuo dabarties ar žaidimai? Nors puikiai žinome, kad praeities neatgaivinsime, nors ir statysime aukurus po ąžuolais ar kursime ramoves, paminklus, bet gal tokių pastangų ir nereikėtų smerkti. Aš čia įžvelgiu kitą paskatą: norą pažinti istoriją, suprasti, iš kur mes atėjome, kas mes esame ir ką veikiame šioje žemėje.
***
Reikia tik džiaugtis, kad kuo toliau, tuo labiau mums atsiveria istorija. Nauji duomenys ir atradimai, užfiksuoti tyrinėtojų Jūratės Statkutės-de Rosales, Eugenijaus Jovaišos, Vlado Žulkaus, Algimanto Girininko ir kitų istorikų, archeologų knygose, padeda išsklaidyti ūkus, atveria mums akis ir tuos istorijos puslapius, kurių iki šiol nežinojome. Etninės baltų žemės pietuose tęsėsi nuo Baltijos jūros iki Desnos santakos su Dniepru, o vakaruose – beveik iki Oderio. Baltų pėdsakai užtinkami dabartinės Rumunijos, Italijos, Ispanijos žemėse. Baltų gentys senesnės už slavų ir germanų gentis ir jos negyveno uždarą gyvenimą. Prekybos keliai nuo seniausių laikų tiesėsi į rytus ir į vakarus nuo Baltijos. Antai Homeras savo poemose nemini nė vieno brangakmenio, o gintarą – net tris kartus. Įdomus dar vienas faktas – vizigotų kapuose randama gintaro karolių. Kada ir kaip jie nukeliavo į tokius tolimus kraštus? Prekyba, karo žygiai, kultūros mainai, žodinės kūrybos sklaida – visa tai buvo natūrali gyvenimo raida, atspindinti baltų genčių mentalitetą, materialųjį ir dvasinį pasaulį. Kiek dar įdomiausių dalykų slypi archyvuose, metraščiuose, senųjų keliautojų užrašuose! Gyva kalba į mus byloja piliakalniai, nepaprastai daug gali papasakoti hidronimai, archeologų kasinėjimai, lyg brangakmeniai kitų tautų kultūrose spindi baltiškų žodžių nuotrupos. Rodos, istorinės sąmonės formavimas – svarbus šiandienos darbas. Juk anais laikais, kai mokėmės, Lietuvos istorija buvo taip nustekenta arba sufalsifikuota, ideologizuota, kad iš esmės jos neliko. Kitais žodžiais tariant, laikas atrakinti paslaptį, kuri buvo užrakinta septyniais užraktais.
***
Kai susimąstau apie istorijos, filosofijos, mitologijos sankirtas, vis neduoda ramybės vienas klausimas: ar sugebėsime išsaugoti mitologijos gyvastį? Juk nei aš, nei kas kitas savo rašiniais ir labiausiai norėdami neįtikinsime, kad laumės gegutės kukuoja liepoje, lemdamos naujagimio likimą, kad eglių pavėsyje gyvena stebuklingasis Samanėlis, kad iš dangaus nužengusi Aušrinė turi savo namelį girios pakrašty, kad jaunikaitis Mėnulis šviesiomis naktimis pina vainikėlį linų lauke ir vilioja žemės mergelę. Tikriausiai ir neverta ieškoti patiklių.
Bet vis dėlto kokia niūri būtų kasdienybė, jeigu jos nepagardintume pasaka, sakme, legenda. Todėl sakau: kol saulelė švies, kol mėnulis tekės, kol žvaigždės spindės, bus gyva Lietuvos žemelė, vis iš naujo atgimstanti, vis iš naujo savo slaptį atskleidžianti.
Priglauskime auselę prie marių smiltelės – gal išgirsime, ką vėjai šneka? Apkabinkime ąžuolėlį prie Nemunėlio – gal įminsime, ką jo širdelė plaka? Atsiklaupkime prie šaltinėlio – gal pajusime, ką gelmių vandenėlis ulba?
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
0 komentarai -
2 komentarai -
0 komentarai
Angliukai Rusena