Vibruojantis sąjūtis: vaizdų ir garsų transformacijos | Diena.lt

VIBRUOJANTIS SĄJŪTIS: VAIZDŲ IR GARSŲ TRANSFORMACIJOS

Fotografinė terapijos forma yra viena iš daugelio vizualinės terapijos formų, kuri kai kada ieško ir randa jungtis, reikiamą paramą kitose vaizdo ar garso formose. Į fotografinę terapiją atsiremia tapyba ir muzika, tuomet į jos raštą galima žiūrėti intuityviai, kaip į regimąją meditaciją.

Meditatyvi garso ir vaizdo, muzikos ir tapybos, fotografijos ir spalvos, linijos bei formos galia, – visa tai konceptualiai ir intuityviai galėtume pavadinti sinestezija – sąjūčiu. Pastarajame susitinka, vienas kitam į pagalbą ateina keli skirtingi jutimai, kurių sąveikia gali būti pirmine prasme suvokiama kaip vibracija, esanti garso ir vaizdo, ritmo ir vaizdinio, derinio ir piešinio, rezonavimo ir spalvinimosi samplaikose, jų plačiose, gelmingose, įvairialypėse santalkose.

Kalbant apie jutimines santalkas dera pabrėžti ir pačią jutiminę mediaciją, kurios klausimus kelia ir pirmoji technologinė medija – fotografija. Ji – tarsi nesibaigianti estezio perkėla, produkuojanti ir reprodukuojanti, kurianti plėtinius ir tęsinius, skaidanti ir jungianti gausybę materijų, juslių ir jautrių ir nujautrintų medžiagų. Šias medijuotas jautros jungtis paveikia įvairiausio pobūdžio formacijos ir transformacijos.

Nors autoriai yra skirtingų sričių kūrėjai, jie juda viena linkme: jų projektas orientuotas į meditatyvią audiovizualinę sritį.

Jautros jungtys pirmine prasme yra sielos klausimas. Būdamos jutiminės medijuotos sąmonės formacijos jungtys, jas pirmiausia jaučiame per regą ir klausą, tad natūraliai kyla labai svarbus sinchroninio, sintetinio aktyvavimo klausimas: kur ir kaip plinta regimas garsas, kokias spalvos kryptis jis neša? Toks klausimas kyla iš pačios mediacijos vidujybės, iš medijuojamo vidinio kelio ir iš medijuoto vidinio maršruto. Vidinis kelias ir vidinis maršrutas – kelias į tai, kas yra savose formose, savuose vizualiniuose ar audialiniuose pavidaluose.

Vidinė forma – kaip ir vidinis laikas – sudėtingas sąmonės formatų kaitos maršrutas, visada itin intuityvus ir mobiliai labilus. Šiame maršrute plyti vidinės jungties, pamirštų vaizdinių, užgožtų garsų, sinkretinis atminties ir užmaršties kelias. Pamirštas kelias turi atvirkštinės galios visa prisiminti ir išgirsti. Prisiminti garse, išgirsti spalvoje, spalvotame garse, įgarsintoje spalvoje rasti atgalinį, o kartu ir pirminį kelią. Atminties proveržis – tai transas, transsfera.

Gabrielė Kuizinaitė ir Darius Šulcas mums pristato sudėtingą ir intriguotą, numatomų ir matomų sugestijų kupiną projektą "Vidinė transformacija". Nors autoriai yra skirtingų sričių kūrėjai, jie juda viena linkme: jų projektas orientuotas į meditatyvią audiovizualinę sritį. Muzika ir vaizdas čia ieško pamirštų, patirtyje nugrimzdusių kelių ir maršrutų, kuriais vyksta perteklingų formų mainai, kur nuolat plėtojasi jų tankios ir tirštos permainos, pokyčiai. Čia visur tas pats regimas ir girdimas, klausos rega ir regos vizija grindžiamas nepaliaujamas ritmas.

Toks ritmas – tai vizualinio įsiklausymo, įsijungimo, linijinio įsitraukimo į esatį ritmas, o esaties formato kaitos yra vibracija plačiąja šio žodžio prasme. Vibracija pirmiausia suvokiama kaip stebimų ritmų seka: nuo išorinio jutimo, nuo paviršinio pastabumo garse ir vaizde palengva einama galingesnio, didesnio vidinio plėtinio link; einama ieškomos reikiamos vidinės garso ir vaizdo formos link. Garsas ir vaizdas, tonas ir spalva išjudina tam tikras ribas, atsiremia į jau esamas, susikūrusias ar dar tik besikuriančias formas. Kai riba ima vibruoti, prasideda aktyvi garso ir judesio sąveika, o tada atsiranda jutiminio apvado atsakas, juntamas garsinis ar spalvinis blyksnis. Apvadas virsta aura, įgarsinta ar nuspalvinta aura.

Čia siūloma nusileisti į juntamą jutiminį pokytį ir pradėti regėti ir girdėti pačius suvokinius. Spalvos formos, garso spalvos sąjūčiai – tai dinaminiai sąjūčiai, grindžiami dviguba rezonacija. Garso paliestos spalvos formos virsta spalvos dūžiu, atspalvio trenksmu, išsiliejančiu ir išsiplečiančiu koloritu. Formos linija virsta temple, spalvine įtampa – susikaupimo ir įsigilinimo linija. Plačiau šnekant, rezonuodama spalvinė įtampa kuria tam tikrą spalvinį skambesį. Pati formos linija virsta gija, kuriančia trūkinėjančio ar trūkstamo kontūro kelią, kai kada įsipinančia į kitas gijas. Gijos įtampa kartais virsta gajos įtampa. Minkšta spalvos ir žema garso linija – tai gyjanti ar atgyjanti linija, išnyranti žemiškame trūkio, organiniame stokos maršrute.

Vidinėje garsų ir vaizdų transformacijoje paliečiamas jutiminės valios klausimas – vidinio klausymo, vidinio suvokimo kelias į supratimą. Garsų ir vaizdų transformacijoje savo raiškos laukia vidinė daiktų plotmė. Vidinis jutimų pasaulis – tai uždarų, savaiminių formų valia, kuri, atveriama garso ar vaizdo, aido ar vaizdinio pati ima skambėti ir švytėti. Žemame tone atsiranda pakilimo, prisikėlimo melodika. Prasiveriančioje spalvoje ima regėtis trokštami spalvos plėtiniai. Vidinis jutimų pasaulis pats ima virpėti, pulsuoti ir laviruoti naujomis kryptimis, kurios virsta nauja klausos rega ir regos klausa.

Vidinė garso ir vaizdo galia – tai ribų įveikimo, naujų pavidalų, naujų iniciatyvų susidarymo, bet kartu ir spalvų bei garsų transcendencijos klausimas. Jis veda į savęs peržengimą ir į savęs sugrįžimo sferą. Gebančios save išgirsti klausos galios yra tylių intonacijų, lėtų tonacijų, vos girdimų veiksmų ir veikų, save vizualizuojančios galios. Keisdama savo formatą ir nuostatą klausa bando save išgirsti. Tuo grindžiama ir vizualinė klausa.

Tai plati ir gelminga vidinės, jutiminės jautros, jos projekcijos trajektorija, kai intuityvia garso ir vaizdo kelione nusileidžiama ir iškylama iš sustingusių ir apmirusių struktūrų.

Vizualizacijos – kaip kristalizacijos, naujos struktūros procesai – yra ir tekstūros klausimas. Audiovizualinė tekstūra kuria savą garsinę, balsinę, toninę ir linijinę, gijų, vijų, stygų šviesą. Garsas kuria girdimą maršrutą, o atsivėrusi vizualinė tekstūra – vizijų maršrutą, kuriuo plūsta ir plinta užmačių maršrutai.

G.Kuizinaitės ir D.Šulco audiovizualinis projektas – tai plati ir gelminga vidinės, jutiminės jautros, jos projekcijos trajektorija, kai intuityvia garso ir vaizdo kelione nusileidžiama ir iškylama iš sustingusių ir apmirusių struktūrų.

Čia pasišviečiama pačiomis garso atspindžio, spalvos atgarsio šviesomis, lašančiais ir dūžtančiais garsų apvadais. Garso, spalvos, šviesos sintezė, fotografijos, tapybos ir muzikos jungtis – tai juslinės galios atgavimo, tokios galios susitikimo, jos norų ir reikmių, gyvų ir mirusių reikšmių, vidinės galios raiškos, vidinės pagavos formacija. Tokia formacija, kai duotis virsta užduotimi, o pasyvi lemtis – lanksčia išeitimi. Kai sava įtaiga, savos dingstys ar polinkiai tampa gyvai ir gaiviai virpančia save vizualizuojančia melodija.

Atliktas ar įžvelgtas kelias – tai vidiniai, migruojantys, transcentuojantys, save keičiantys pėdsakai. Šiais atlikties, jutiminio likimo pėdsakais kartais ir dera lėtai eiti, judėti nuo deformacijos pro buvusias ir esamas formacijas kaitos link. Pro formas – į pirmines formacijas. Pro transą – į transcendenciją. Kol galiausiai ima vibruoti pirminis kontūras.

Toks šiame projekte pateiktas audiovizualinės terapijos principas – kaip gretutinė, aktyvuojanti ir intensyvinanti priemonė – jau naudojamas teikiant pagalbą kenčiantiems nuo priklausomybių, emocijų, santykių ir elgesio sutrikimų bei taikant įvairias pasaulyje pripažintas terapijos formas, moksliškai pagrįstas metodikas ir praktikas. Tokios audiovizualinės terapijos tikslas – mintimis ir vaizduote per alternatyvią realybę išvesti žmogų į pozityvius ateities sprendinius, išeiti iš įstrigusių ir sustingusių formų į naujas.

GALERIJA

  • Vibruojantis sąjūtis: vaizdų ir garsų transformacijos
  • Vibruojantis sąjūtis: vaizdų ir garsų transformacijos
  • Vibruojantis sąjūtis: vaizdų ir garsų transformacijos
  • Vibruojantis sąjūtis: vaizdų ir garsų transformacijos
Projekto nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Nors

ir keista bet gražu. Sėkmės autoriams ieškojimuose

SUSIJUSIOS NAUJIENOS