ATGIMIMAS. II DALIS

Jeigu ne Atgimimo ekspromtai, gal dar ir šiandien į buvusius KGB rūmus sostinės centre motų mėgstamiausia balandžių tupykla virtęs Leninas.

Jeigu ne Atgimimo ekspromtai, gal dar ir šiandien į buvusius KGB rūmus sostinės centre motų mėgstamiausia balandžių tupykla virtęs Leninas. Kaune į nematomą revoliucijos frontą veržtųsi keturi komunarai, o visoje Lietuvoje tai šen, tai ten stypsotų po "armijos išvaduotojos" tanką ar natūralaus ūgio alavinį kareivį.

Gaila, kad ryžto anuomet pristigo. Antraip šiandien ant Žaliojo tilto Vilniuje nestovėtų socializmo simboliai, o kauniečiams daug lengviau būtų priprasti prie naujojo Aleksoto tilto vardo. Juk dabartinį, vis dar papuoštą sovietine simbolika, vadinti Vytauto Didžiojo vardu liežuvis neapsiverčia.

Rusijos agresija Ukrainoje šių balvonų klausimo sprendimą paspartino. Būrelio naujųjų patriotų iniciatyva renkami parašai po peticija, kuria siūloma viešosiose erdvėse nebeįamžinti okupaciją aktyviai rėmusių, Lietuvos valstybę išdavusių ar tautos naikinime dalyvavusių asmenų atminimą. Iš Žaliojo tilto skulptūrų siūloma tiesiog atimti kultūros vertybių statusą ir sukurti gerą precedentą kitoms sovietmečio simbolius tebesaugančioms šalies vietovėms.

Naująją iniciatyvą drąsiai galima vadinti antrąja Atgimimo dalimi. Tikėkimės, šįkart pakaks jėgų ne tik balvonų palydoms į Grūto parką suorganizuoti, bet ir atsikratyti mūsų pasąmonėje likusio vergo sindromo.

Jei kam atrodo, kad pastarasis sunyko sykiu su paskutiniu žiguliuku vyriausybiniame garaže, turbūt galėtų atsakyti, kodėl po kelis kartus per metus viešai pagerbdami sovietų aukas nedrįsome pakelti rankos prieš šio režimo simbolius? Kodėl stovylas, savo rūsčiais žvilgsniais horizonte ieškančias komunizmo utopijos, saugome labiau nei griūvančius dvarus ar senąsias lietuviško kaimo tradicijas? Juk laisvi žmonės taip nesielgia.