BALTARUSIJA: PASIRENGIMAS BENDRYSTEI

Graži yra Baltijos kelio istorija ir jos pasikartojimas prieš kelias savaites. Tada stovėjome susikibę rankomis dėl savęs, o šiandien – jau dėl kitos tautos laisvės. Visgi, manytina, kad, paklausus ne vieno akcijos dalyvio apie laisvės esmę ir turinį, išgirstume daugybę tos pačios temos variacijų, kurios jau ne patvirtintų, o labiau keltų abejones dėl Baltijos kelio prasmės.

Aišku, visi sutartų, kad laisvė – tai išsivadavimas nuo diktatoriaus, totalitarizmo ar autoritarinės valdžios. Tačiau netrukus neišvengiamai kils klausimas – o kas toliau? Atsakymas slypi mūsų valstybės trijų dešimtmečių raidos peripetijose: laisvi rinkimai ir daugybė demokratijos pamokų, kurios niekada nebūna lengvos ir paprastos.

Dar labiau sunerimtume, jei šiemetinio Baltijos kelio pasiteirautume, regis, elementaraus klausimo – o kas mus sieja su Baltarusija? Atsakymai – vėlgi paviršiuje: dabartinė kaimynystė, vėliavų Vyties panašumas ir, žinoma, abiejų šalių žmonių didžiulis noras gyventi laisvai.

Apie Lietuvos ir Baltarusijos piliečius siejančią istorinę praeitį kalbėtų jau mažiau Baltijos kelio dalyvių. Lyg ir savaime suprantama, kad prieš daug amžių gudai gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Tai, kas akivaizdu, taip atrodo tik faktų lygmenyje. Kai pradedame interpretacijos veiksmą, reikalai komplikuojasi. Ar istorinės lietuvių gentys buvo pavergusios gudus jėga? Kaip tai susiję su dabar populiariomis laisvės idėjomis? O gal, kaip aiškina kai kurie Baltarusijos istorikai, gudai buvo minėtos kunigaikštystės politinis pagrindas ir centras?

Baltarusijoje stiprėjant nacionalizmui (jis beveik visada lydi laisvės kovas), mums linkėtina išvengti atminties konfliktų su kaimynais.

Gal Vytautas Didysis buvo pirmiau gudų nei lietuvių valdovas? Dilemos atrodo sudėtingos ir taip lengvai masiniu rankų susikibimu jau neišsprendžiamos. Šiame problemų kontekste ypač įdomu prisiminti prieš daugiau nei penkerius metus kilusį skandalą dėl Vytauto Didžiojo universiteto istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus paskaitų baltarusiams. Mokslininkas kviestas pasiaiškinti net į Valstybės saugumo departamentą.

Viešai priekaištauta, kad Lietuvos istorikas pataikauja neva norintiems perrašyti istoriją baltarusiams. Šiandien, kai garsiai per pusę pasaulio šaukiame apie kaimynų laisvę, kalbėti apie tokias istorijos traktavimo komplikacijas jau net nepatogu ir nekorektiška. Aišku viena – net populiariajame lygmenyje apie Baltarusijos praeitį daugelis Lietuvos piliečių neišmano beveik nieko. Būtent todėl reikalingi kvalifikuoti mokslininkai, kurie gilinasi į klausimus plačiau ir įvairiapusiškiau.

Paradoksas tas, kad kviesdami baltarusius laisvei, net apie jų šiandieną iš tiesų beveik nieko nežinome. Kas dabar galėtų išvardyti bent kelis ryškesnius XX a.–XXI a. pradžios Baltarusijos kultūros veikėjus? Kam šiandien mūsų valstybėje yra žinoma, pavyzdžiui, apie labai svarbaus kaimynų poeto Pimeno Pančenkos, Sabinos Brilo ar kitų, radikalesnių, literatūros kūrėjų biografijas ir kūrinius?

Jei atsakymais patvirtintume savo žinojimą, kai kurios vietinės problemos imtų atrodyti netekusios svarbos. Deja, bet tie atsakymai patvirtina Lietuvos siaurą susirūpinimą savo interesais, kuriuos pastarąjį dešimtmetį išplėsdavo tik Kaune vykdavęs didžiausias baltarusių diasporoje kongresas – suvažiuodavo visi, kurie kalbėjo apie Baltarusijos laisvę iki tenykštės visuomenės pabudimo dabar.

Jei Baltarusijos kelias atves į geidžiamą laisvę, tarpvalstybinis bendravimas taps labai įdomus. Pirmiausia, teks lietuviams patiems sau pripažinti, kad su kaimynais mus sieja beveik genetiniai, labai seni ir gilūs ryšiai. Iki XVI a. vidurio kunigaikštystės dokumentai ir lietuvių, ir gudų žemėse rašyti ta pačia senąja kanceliarine slavų kalba.

Be šio fakto, permąstyti teks daugybę teigiamų ir neigiamų sąsajų, istorinės raidos panašumų ir skirtumų. Skaudžiausia bus suprasti, kad net su slavais reikės ir bus visos galimybės susidraugauti, nes draugystė, pirmiausia, reiškia abipusę atsakomybę. Šiandien kaimynų laisvės kovos pradžioje visgi daugelis išlaikome mąstymo distanciją, tarytum sakytume: "Pokyčiai vyksta labai arti mūsų, bet vis dėlto tai vyksta ne dėl mūsų."

Dar svarbesnis išbandymas – tai Baltarusijos kaita, veikianti ir mūsų masinę sąmonę, ir mąstymą. Jei sugebėsime priimti kaimynus, teks pripažinti, kad nesame skandinavai, nors pastaruoju metu to labai norima. Be to, laukia suvokimas, kad Vilnius yra ne didelė kavinė po atviru dangumi, o Rytų Europos miestas su savąja sena kryžkelės atmosfera.

Baltarusijos palaikymas galbūt atvers akis tiems, kurie mano, kad istorija mūsų neveikia, gyvename dabar ir tik dėl ateities. Kai pradėsime prisiminti save, reikės suprasti, kad mūsų sostinė yra ne į sieną įmūryti dekoratyviniai sausainiukai, o toks miestas, kuriame gyventa ir Česlovo Milošo, ir daugybės litvakų kultūros žmonių, ir, be abejo, daugelio istorijai svarbių baltarusių asmenybių.

Baltarusijoje stiprėjant nacionalizmui (jis beveik visada lydi laisvės kovas), mums linkėtina išvengti atminties konfliktų su kaimynais ir palikti masinę šizofrenišką būseną, kuri apibūdinama teiginiu "nepripažįstu, kas esąs". Tai pasiseka tik tuomet, kai labiau galvojama ne apie save, o apie kitus. Mąstykime Baltarusijos praeitį ir dabartį, gilinkimės į kaimynų kultūrą ir mokslą. Tuomet labai svarbus tarpininko vaidmuo atneš geresnes dienas ir suteiks laisvei turinį, nes mąstymas turi siekti užpildyti dabar simuliakru virstančią laisvę prasmingu turiniu.