Tai viena iš vakarykščių žinių: „Seimo Etikos ir procedūrų komisija surinks medžiagą apie televizijos pramoginiuose projektuose dalyvaujančius parlamentarus ir principingai įvertins jų daromą pažeidimą.“

Šiame sakinyje gal ir būtų kas nors nauja, jeigu ne jausmas, kad tai jau girdėjome.

Tikra tiesa – girdėjome. Principingai įvertinti Seimo šokėjėlius ir dainorėlius parlamento etikos sargai žadėjo jau ne kartą ir ne du. Bet vis bergždžiai.

Iš tiesų, tai padaryti gal netgi nelabai ir įmanoma. Vien todėl, kad pramoginiuose televizijos projektuose dalyvaujančių Seimo narių istorijoje paradoksaliai teisios abi pusės.

Šou laidose nuolat strikinėjantiems ir besimaivantiems politikams iš tiesų nelabai ką prikiši. Juk tenka priminti, kad prieš metus Konstitucinis Teismas (KT) tiesiai taip ir neatsakė, ar Seimo nariams tikrai visiškai draudžiama dalyvauti komercinių televizijų rengiamose pramogose. Anot KT, Seimo nario „konstitucinė kūrybinės veiklos laisvė gali būti įgyvendinama sudarant sutartį, tačiau tokios sutarties pagrindu negali atsirasti darbo, tarnybos ar panašūs santykiai“.

Teismas taip pat paaiškino, kad Seimo narys gali gauti atlyginimą „už kūrybinę veiklą“. Išaiškinta, kaip derėtų suprasti šią sąvoką: „Tai tokia veikla, kurios rezultatas yra kokybiškai nauja, originali, niekada anksčiau neegzistavusi konkreti materialinė ar dvasinė mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybė – kūrinys.“

Galima iki užkimimo ginčytis, ar šokis pramoginiame televizijos projekte gali būti laikomas kūryba. Visada atsiras tvirtinančių, kad tie judesiai, kuriuos ant studijos parketo išdarinėja Seimo narys, santechnikas ar bitininkas, yra naujas, originalus, nematytas kūrinys. Lygiai toks pat, kokį „pagamina“ profesionalus šokėjas.

Ir taip sakantys bus bent iš dalies teisūs. Postmodernistiniame pasaulyje, kuriame dabar gyvename, kūrinys jau nėra vien tai, kas „gražu meną suprantantiems kritikams“.

Filosofiškai mąstantys pasakytų dar daugiau – visa žmonijos veikla iš esmės yra kūryba.

Taigi, tikriausiai negalima vien priekaištauti tiems Seimo nariams, kurie laisvu nuo darbo metu dalyvauja pramoginiuose (kūrybiniuose?) televizijų šou projektuose. Gal jie taip realizuoja save? Kuo jie blogesni už auginančius kates ar kolekcionuojančius šaldytuvo magnetukus?

Kita vertus, KT sprendimas traktuojamas taip, kad parlamentarams mažų mažiausiai nerekomenduojama eiti į pramoginius projektus. Ir jau tikrai draudžiama sudaryti bet kokias sutartis dėl dalyvavimo juose. Teismas priminė, kad Konstitucijoje vartojama sąvoka, draudžianti Seimo nariams užsiimti bet kokiu darbu „verslo, komercijos ir kitose privačiose įstaigose ar įmonėse“. Šis draudimas, anot KT, galioja „neatsižvelgiant į tai, ar ta veikla yra nuolatinė, laikina ar vienkartinio pobūdžio, į tai, ar už tą veiklą atlyginama kokiomis nors išmokomis arba kaip nors kitaip, ar nėra atlyginama“.

Konstitucijos sargai taip pat pastebėjo, kad turi būti įstatymu numatyta tvarka, kaip atimti mandatą iš parlamentaro, neatsisakiusio su Seimo nario pareigomis nesuderinamo darbo. Bet tokios tvarkos vis dar nėra.

Todėl ir vargsta Seimo Etikos ir procedūrų komisija, kaskart vis keldama klausimus dėl parlamentarų, ignoruojančių reikalavimus tučtuojau nutraukti „užklasinę veiklą“.

Seimo nariai Žilvinas Šilgalis, Andrius Šedžius, Arūnas Valinskas, Inga Valinskienė dalyvavo ir neretai tebedalyvauja komercinių televizijų pramoginiuose projektuose. O į visokius Seimo etikos sargų vado Algimanto Salamakino prieštaravimus tik spjauna. Tiesiog siunčia jį „nafik“. Ir tas nieko padaryti negali.

Gal būtų geriausia, jeigu tai principingai padarytų žmonės per artėjančius Seimo rinkimus?