KAVINĖS KULTŪRA

Šiandienėje viešojoje erdvėje ne vienas komentatorius ieško atsakymų į klausimą, kaip mus pakeitė ilgiau nei metus besitęsianti koronaviruso pandemija. Skaičiuojama, kiek gyvybių ji nusinešė, kokią žalą padarė ekonomikai ir svarstoma dar daugybė kitų klausimų.

Paties juodžiausio karantino metu kalbėti apie viešus pasilinksminimus per pastaruosius metus tapo beveik amoralu. Dabar, kai barai, kavinės ir restoranai jau aptarnauja lauko terasose sėdinčius klientus, galima pradėti gavoti, kas atsitiko tam, ką Vakarų šalių žmonės jau ilgiau nei šimtmetį vadina kavinės kultūra. Nežinia, ar visa apimanti yra būsena, po pusmečio ar metų pertraukos valgant pietus restorane ir jaučiant, lyg kažkas į tave žiūrėtų kaip į nusikaltėlį ar bent prasižengėlį.

Norėdami suprasti, ką, be psichologinio saugumo, praradome per šiuos metus, turėtume gręžtis į kavinių kultūros istoriją. Aišku, kad ji prasideda Paryžiuje XIX ir XX a. sandūroje ir žymi tų laikų literatūros, dailės, kitų menų ir filosofijos klestėjimą. Tas, kuris gali leisti sau visą dieną sėdėti prie kavinės stalelio ir stebėti praeivius arba suburti draugų, bendraminčių kompaniją, gali sukurti ir puikius meno artefaktus. Po Pirmojo pasaulinio karo ypač svarbus tapo Paryžiaus kaip pasaulio menų sostinės Monmartro rajonas – čia būrėsi naujų estetinių ir gyvenimo vėjų pasiilgę tapytojai, grafikai, skulptoriai ir kiti menininkai. Būtent tuo laiku Prancūzijos sostinės kavinių kultūra iš dalies per Lenkiją ir iš dalies tiesiogiai ima keliauti į Lietuvą. Juk būtent tarpukariu daugelis talentingų mūsų jaunos valstybės artistų keliavo į Paryžių mokytis menų, gavę stipendijas.

Kai nyksta kavinė, traukiasi ir visuomeninis audinys, ir žmonių giminystė pagal kultūrinius interesus, o ne vien pagal kraują.

Tiems, kas nori iš arčiau pažinti lietuvių ir litvakų gyvenimą Monmartre, reikėtų skaityti Liūnės Janušytės romaną "Korektūros klaida", kurio siužete – ir Juozas Miltinis, ir Žibuntas Mikšys, ir daugelis kitų mums dabar gerai žinomų vardų. Lenkiškoji kavinių tradicija – tai, visų pirma, kabareto kultūra. Apie jos atgarsius saviironiškai galime spėlioti iš Vytauto Kernagio ir jo draugų kompanijos suburto "Kabareto tarp girnų" dainų. Ir žinoma, neįmanoma ir negalima pamiršti tuometės Laikinosios sostinės restoranų ir kavinių su "Metropoliu" priešakyje.

Ar, atkūrus nepriklausomą Lietuvą, mes turėjome kavinių kultūrą? Atsakymas vienareikšmiškai teigiamas. Net tada, kai sovietinė tvarka ir jau laisvės kapitalizmo polinkis į trumpalaikius projektus (įskaitant ir kavinių gyvavimą) atrodo galintys trinti atmintį ir lengvumą, kuris yra kavinės būtinoji sąlyga, viešo susitikimo ir bendravimo tradicija iki pandemijos liko neužgesusi. Pakanka prisiminti, ką poetui Tomui Venclovai ir kitiems brandaus komunizmo laikotarpiu gyvenusiems poetams, rašytojams, aktoriams ir dailininkams reiškė ir tebereiškia vilniškė "Neringos" kavinė Gedimino prospekte. Jei žvilgsnį kreipiame į Kauną, neįmanoma nepaminėti Gintaro Patacko, Kęstučio Navako ir daugelio kitų menininkų.

Apibendrintai sakant, kavinė visais laikais – bohemos vieta. Tačiau, suprantama, ji ne tik patiems meno žmonėms, bet ir kitiems lankytojams. Vieta, kur galima išgerti puodelį kavos ar ko stipresnio, užkąsti ar pavalgyti, visada yra užuomina apie tai, kad žmogus šiame pasaulyje nevienišas, visada gali susitikti ir kalbėtis su kitais. Kai nyksta kavinė, traukiasi ir visuomeninis audinys, ir žmonių giminystė pagal kultūrinius interesus, o ne vien pagal kraują.

Šiandien, pandemijos metu praradę daug laisvės, polėkio, gebėjimo pašiepti save ir megzti socialinius ryšius, su ilgesiu ir nostalgija galime žvelgti į anų dienų kasdienybę, ir sunku pasakyti, ar visas tas buvęs socialinis kapitalas yra kaip nors atkuriamas. Dabar, kaip retai kada, aišku, kad kavinė masinėje sąmonėje yra nuvertinta ir redukuota iki išgėrimo vietos.

Vis dėlto, didžiulis ateities lūkestis būtas toks, kad po dešimtmečio, kai apie pandemiją prisiminsime kaip apie blogą sapną, Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kituose Lietuvos miestuose būtų prisimenama, prie kurio stalelio mėgdavo sėdėti vienas ar kitas poetas, rašytojas, dailininkas, filosofas. Jei to neužfiksuosime, mūsų dvasinė kultūra taps per sprindį valdiškesnė, formalesnė ir labiau vadovėlinė. Nes kavinė yra gyvybės ir gyvenimo metonimija: čia galima užeiti prastos nuotaikos, po nemigos nakties arba nusiteikus džiugiai, ką nors švenčiant ar tiesiog norint aptarti ne vienam žmogui rūpintį reikalą. Kavinė – lyg mažoji gyvenimo kopija, primenanti, kad dar ne taip seniai Vilniuje buvo tokių užeigų, į kurias užėjęs taurės vyno, galėdavai išgirsti gyvai grojančio pianisto atliekamą laisvą muzikinę improvizaciją. Kavinė – tai ir kito, kitokio gyvenimo ilgesio sublimacijos vieta, nes niekada nebus taip, kad gyventi būtų gera visiems. Kavinė yra užmaršties ir atminties susitikimo vieta, kurioje galime neatminti savo smulkių sunkumų, tačiau su džiaugsmu žinoti, kad kavinės vieta turi istoriją. O jei praeitį turi kavinė, tikėtina, kad mes ne tik prisimename praeitį, bet ir kuriame ateitį, kurios planas gali gimti šnekučiuojantis su bendraminčiais ar kolegomis. Po pandemijos, lyg po karo, noromis nenoromis, reikės atkurti ir sukurti socialinius saitus kaip gyvenimo prasmės šaltinį – tai darant, kavinė bus viena svarbiausių vietų daugelyje Lietuvos ir ne tik jos miestų.