Man futbolas primena nubrozdintus kelius, degančius delnus, kartais smėlį akyse. Pirmą kartą tikrą futbolo kamuolį teko čiupinėti, kai kiemo draugai pakvietė į aikštyną. Jei jį taip buvo galima pavadinti. Tai buvo asfaltuota aikštelė, kurioje duobių buvo kur kas daugiau nei aikštelėje lakstančių vaikų. Kas dvidešimt minučių tekdavo atsisveikinti su draugu, kuris nusibalnojęs alkūnes ir kelius žliumbdamas lėkdavo namo.

Ant vejos gainioti kamuolį pirmą kartą pasisekė, kai buvau paauglys – tada su kiemo draugu pralindome pro skylę tvoroje į dabartinį Lietuvos futbolo federacijos stadioną. Paspardėme išsileidusį kamuolį. Tada man patiko futbolas.

Tada pradėjau lankytis ir Lietuvos futbolo rungtynėse... O dabar turiu prisipažinti, kad Lietuvos futbolas man nepatinka.

Per daug kalbama apie dalykus, kurie niekada netampa realybe. Kad ir niekaip neiškylantis nacionalinis stadionas. Patys politikai, kurie kasmet vis žarstosi naujais pažadais.

Galiu lažintis, vieną dieną Lietuvos futbolo stadionų statybos istorija pateks į pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausiai trukęs projektas.

Skaudu darosi ir prisiminus svaičiojimus apie dirbtinės dangos aikšteles greta mokyklų. Aikčiojome, kai tokią aikštelę vieną rytą radome greta vienos mokyklos šalia namų. Džiaugsmo buvo pilnos... Akys. Neilgam – jau po mėnesio į aikštę ėjome nusiteikę žaisti atsargiai, nes veja pavirto karo poligonu – susiraukšlėjo ir tapo pavojingesnė už asfaltinį vaikystės „rojų“.

Ar turime didžiuotis laikinomis aikštelėmis ir futbolo projektais popieriuose?

Žinome, kuo neretai tampa popieriniai projektai ir politikų pažadai, ypač prieš rinkimus. Kalbame apie milijonus, o kur jie važinėja, žino tik projektais besigiriantys žmogeliukai.

Pabaigoje norėčiau priminti karjerą jau baigusio Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjo Tomo Ražanausko žodžiais: „Kažkada žvelgiau į nacionalinio stadiono pamatus ir svajojau, kad turėsiu galimybę jame žaisti.“ Sakoma, kad reikia bijoti savo svajonių, nes jos pildosi. Mano trumpalaikę svajonę tapti futbolininku nubraukė asfaltas, o T.Ražanausko svajonę pakasė politikų neatsakomybės jausmas.