Šimtas milijonų litų. Mažiausiai tiek pinigų Vilniuje, ant Šeškinės kalno, užkasė sostinės valdžia ir Vyriausybė. Tiek per keliolika metų buvo investuota į nacionalinį stadioną, bet iki šiol pastatyti tik griaučiai.

Sostinės politikai nesutaria, ką daryti su šiais griaučiais. Vienas vicemeras prabilo, kad toliau statyti stadioną nebėra prasmės, o kitas vicemeras labai nori statybas tęsti. Vyriausybė kol kas nieko, kas kainuoja bent vieną litą iš biudžeto, nenori.

Kol politikai ginčijasi, stadiono griaučiai dūla, tad kitąmet juos tikriausiai reikės sulyginti su žeme. Ir užkasti 100 mln. litų, kuriuos į biudžetą sunešėme mes visi. 100 mln. vėjais paleistų litų – šiurpą kelianti suma. Bet didesnį šiurpą kelia tai, kad ją iššvaistę politikai ir valdininkai liks nenubausti ir dar jausis teisūs.

Štai buvęs sostinės meras, dabar Europos Parlamente šiltai sėdintis Juozas Imbrasas, neturėjęs pinigų, bet prieš trejus metus avantiūriškai atnaujinęs stadiono statybas, tikina daręs gerą darbą, o jo iki galo neužbaigęs tik dėl to, kad politiniai oponentai kaišiojo pagalius į ratus. Normalioje šalyje toks politikas turėtų posėdžiauti ne Europos Parlamente, o mažų mažiausiai Pravieniškėse, bet Lietuvoje viskas kitaip – mūsų šalyje įprasta neatsakyti ne tik už žodžius, bet ir už darbus.

Nacionalinio stadiono statybų istorija tik dar kartą, bet šį kartą labai brangiai, įrodė, jog politikus reikia kuo toliau laikyti nuo mokesčių mokėtojų pinigų. Jeigu nacionalinio stadiono statybos būtų buvusios patikėtos privačiajam verslui, jame tikriausiai jau seniai būtų viręs gyvenimas, o 100 mln. mokesčių mokėtojų pinigų būtų buvę panaudota kur kas prasmingiau.

Nacionalinis stadionas suprojektuotas toks, kad jame tilptų net keliasdešimt tūkstančių žiūrovų. Gražu, bet laikas būtų prisiminti, kad Vilnius – ne, pavyzdžiui, Ispanijos sostinė Madridas, o Vilniaus "Žalgirio" futbolo komanda – ne Madrido "Real". Valdžios svajokliams derėtų atsikvošėti, kad "Žalgirio" rungtynių stebėti susirenka ir dar ilgai susirinks (nes toks yra lietuviško futbolo lygis) tik po kelis šimtus žiūrovų. Ar jų užtektų išlaikyti nacionaliniam stadionui? Žinoma, šiame stadione žaistų Lietuvos futbolo rinktinė, bet kiek per metus bus rungtynių su pasaulio elito atstovais, kurie pritrauktų keliasdešimt tūkstančių žiūrovų? Vienos, dvejos? Žinoma, galima būtų šiame stadione surengti vienas kitas lengvaatlečių varžybas, vieną kitą žvaigždės koncertą, bet iš ko jis būtų išlaikomas likusias 330 dienų per metus? Gal jame įsikurtų ūkininkų turgelis?

Lietuvos valdžia, įpratusi statyti vežimą prieš arklį, jau yra užsinėrusi kilpą ant kaklo. Rengiantis kitais metais Lietuvoje vyksiančiam Europos vyrų krepšinio čempionatui šalyje kaip grybų po lietaus pridygo krepšinio arenų. Be Vilniaus "Siemens" arenos, jau turime naujas arenas Šiauliuose, Panevėžyje, sparčiai statomos arenos Kaune, Klaipėdoje, net Alytuje.

Atvažiuos kitąmet geriausi Europos krepšininkai, pažais savaitę, Europos krepšinio valdininkai mus pagirs, o kai euforija atslūgs, liks tik didelė riestainio skylė. Jau dabar aišku, kad šiaip ne taip galą su galu sudurs tik Vilniaus ir Kauno arenos, nes šie miestai turi Europos lygio krepšinio komandas, sutraukiančias daugybę aistruolių. Be to, šiose arenose galima rengti žvaigždžių koncertus ir kitus renginius.

O kas išlaikys didžiules Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ar būsimą Klaipėdos arenas, jei šių miestų krepšinio komandos dėl pinigų stygiaus jau ima priminti vaikų mokyklos auklėtinių ar mėgėjų ekipas? Nebūtų nieko nuostabaus, jei ir šias arenas po metų kitų tektų sulyginti su žeme.