PASIMETĘ TARP KALĖDŲ IR NAUJŲJŲ

Anksčiau buvo viskas aišku – pykšt žalias putojančio bizalo butelis, ir Naujieji metai. Na, savaitę prieš tai dar būdavo tokia tyli užstalė, kai po staltiese pakišdavo šieno. Ir kai per radiją atrajodavo L.Brežnevas, buvo aišku, kad esi kūčiukų prisivalgęs disidentas.

Sovietija dvelkė raguočių kanopomis ir kiaulių galvomis gastronome, tiražuotu XXVI TSKP suvažiavimo somnambulizmu bei nuo sodos putojančiu limonadu "Buratinas". Tačiau šienas po staltiese tą akimirką suteikdavo galimybę pasijusti ne šitos ištinusios Šiaurės Korėjos (SSRS) gyventoju.

Vis dėlto ryškiausia laisvės akimirka anuomet būdavo Naujieji. Iš laivų ir karinių dalinių pavogtos signalinės raketos virsdavo nesankcionuotais fejerverkais tam, kad putojantį liumpenų išradimą – "Sovetskoje šampanskoje" pilstančios mergos pažviegtų iš balkonų.

Laiko virsmas tik tiek ir terūpėjo, kad laikrodžio rodyklės pagaliau perkoptų 12 valandos padalą. Kai tai įvykdavo, atrodė, kad visas pasaulis staiga pasikeitė ir nebeliko nei kasdienybės slogučio, nei tamsių gatvių nuobodulio, nei tos šleikščios pilkybės, kuria dūsavo visas bespalve būtimi pasiligojęs sovietinis lageris.

Vinegretinė pseudošampano šventė triumfavo jausenų įvairove, ABBA per centrinę televiziją ir net šiek tiek apnuogintomis "Dwa Plus Jeden" dainininkės Elżbietos Dmoch krūtimis. Fantastinė moteris įkaušusiai SSRS per televiziją kartais pasidemonstruodavo tada, kai Lenkijos komunistų vadas E.Gierekas jau miegodavo – ketvirtą ryto.

Nei Kūčios, nei Kalėdos anuomet nė iš tolo nebuvo tokios svaigiai populiarios, kokios jos yra šiais laikais, kai ir Naujųjų metų fiesta gerokai apvyto sočioje tarpušvenčio apatijoje. Kartai, užaugusiai komunaliniuose kiemuose, mačiusiai šermenis daugiabučiuose ir kentusiai tarybinės bakalėjos nepriteklius, kartais sunku susivokti, kuri čia šventė dabar yra svarbiausia.