PATOGI MEILĖ

Mūsų meilė gamtai auga sulig termometro padalomis: kuo šilčiau lauke, tuo labiau ją mylime, tiksliau – vartojame. Vasarą dėl jos išvis pametame galvą – apgulame vandenų pakrantes ir poilsiavietes, leidžiamės pažintiniais ar laukiniais takais, įsikraustome į laikinus ar pastovius vasaros namus gamtoje.

Tik ta meilė ne visada abipusė: mums gamta – labai reikalinga, o mes jai kartais tikra rakštis. Būti gamtoje naudinga mūsų fizinei ir psichologinei sveikatai, tačiau savo neatsakingu buvimu gamtoje jos sveikatą kartais ne tik sužalojame, bet ir pakertame.

Tiesa, džiuginančių pokyčių yra. Vis labiau įprantame draugiškai svečiuotis gamtos namuose, mokome to ir savo vaikus. Net masinių renginių organizatoriai jau įsipareigoja gamtai ir skatina sambūrių vietas palikti su kuo mažiau žmogaus veiklos pėdsakų. Verta prisiminti „nepaklusniuosius“ ir jų Neringoje rengiamą festivalį „N žemė“, džiuginantį rūpesčiu gamta. Jie ir šiukšlių rinkimo akciją gražiai motyvavo: atnešus maišą paplūdimyje surinktų šiukšlių, buvo galima nemokamai patekti į koncertą.

Vis dėlto tikrą meilę gamtai įrodome ne akcijomis ar gamtosauginiais vajais, o keisdami savo požiūrį. Tik dėl to požiūrio, kaip čia pasakius... Garsusis gamtos fotografas Marius Čepulis yra griežtai išsireiškęs: „Daugelio galvose niekas nepasikeitė – gamta tėra melžiama karvė ir vieta, kur, išsikepus šašlykiuką, galima atvežti ir palikti savo brangaus būsto pigias atliekas.“

Kalbant apie požiūrį, perkainoti reikia net iš pažiūros nekaltus dalykus. Štai neseniai aplinkosaugininkai paragino nepuošti balionais savo švenčių. Jie priminė, kad tradicija leisti į dangų balionus ar žibintus – atgyvena, daranti žalą aplinkai. Daugybė balionų likučių atsiduria vandens telkiniuose, dangaus žibintai dar ir gaisrą gali sukelti. Mums telieka neužmiršti: tikrai mylėdami kartais turime apriboti save, kad savo meilei leistume gerai jaustis.