Radijo dokumentika – raktas nuo individualios istorijos | Diena.lt

RADIJO DOKUMENTIKA – RAKTAS NUO INDIVIDUALIOS ISTORIJOS

Gebėjimas klausytis padeda kurti dialogą, kuris atveria erdvę į gilesnį ir, labai svarbu, empatiškesnį kito žmogaus pasaulio pažinimą. Pirmą kartą vykstančio, "Nepatogaus kino" organizuojamo garso festivalio "Banguoja" vienas iš tikslų – per lietuvių ir užsienio kūrėjų radijo dokumentikos darbus plėsti tiek klausytojų, tiek šio žanro kūrėjų akiratį, o su juo – ir empatijos ribas, kadangi festivalyje pristatomų kūrinių temų įvairovė yra labai plati: nuo žmogaus teisių, migracijos, patyčių iki aplinkosaugos, ekologijos.

Kitas svarbus festivalio tikslas – edukacija. Jį lydėjusioje tarptautinėje konferencijoje, kurią moderavo Adomas Zubė ir Agnė Pakšytė, pranešėjai kalbėjo radijo dokumentikos Lietuvoje, tinklalaidžių ir jų kūrimo, garso dizaino, nepatogių istorijų pasakojimo temomis. Tiems, kurie dar tik atranda radijo dokumentikos žanrą, pranešėjai išryškino jo unikalumą, akcentavo kokybiško turinio aspektus, supažindino su tarptautiniais kūrėjais ir jų darbais, šį žanrą pradedančius kurti  padrąsino nerti giliau, o jau kuriančius skatino eksperimentuoti.

Nauji pasakojimo būdai

"Eksperimentai padeda atrasti unikalumą", – teigė pranešimą "Tinklalaidžių kūrimas: pasinerkime į chaosą" skaitęs tinklalaidės "Love+Radio" kūrėjas, prodiuseris ir garso dizaineris Nick van der Kolkas.

Pranešėjas pabrėžė, kad būtent radijo dokumentikos žanras leidžia auditorijai, kuriai skiriama pasakojama istorija, priartėti prie jos, o tai labai svarbu kuriant tinklalaides, kurios, pasak N.van der Kolko, – tai patyrimas, klausytojams suteikiantis galimybę išgyventi patirtis, kurių jie neturėjo.

"Tiklalaidžių kuriama labai daug, bet didžioji jų dalis neunikalios, nes jų kūrėjai nelinkę eksperimentuoti. O juk tinklalaidės formatas leidžia kurti visiškai naujų būdų istorijoms pasakoti, kurie ir padaro ją išskirtinė, – teigė "Love+Radio" autorius. – Kūrėjas neturi atkartoti to, kas jau sukurta, jis turi išrasti kažką naujo, peržengti ribas."

Garsas – ne dekoracija

Jas peržengti drąsino ir pranešimą "Garso dizainas: kūrybiški būdai atrasti išskirtinį skambesį" skaičiusi multimedijų menininkė, radijo dokumentikos kūrėja ir garso dizainerė Ariana Martinez.

Garso turinio kūrimu menininkė susidomėjo baigusi skulptūros studijas, todėl kuriamus radijo dokumentikos darbus ji papildo vizualiojo meno kūriniais, iliustruojančiais garsais kuriamą pasakojimą ir klausytojui suteikiančiais papildomų emocijų.

"Visi žmogaus pojūčiai, jį supanti aplinka gali būti perteikiami skirtingais garsais, tačiau garsas – ne dekoracija, jis subtilus, todėl nereikia kopijuoti realybės, jos tiksliai atkartoti, būtina pasitikėti savo pojūčiais, – pranešime sakė A.Martinez. – Garsas – tai kvietimas klausytis."

Klausantis būtina sutelkti dėmesį, todėl menininkė, dalydamasi savo patirtimi, patarė minimalizuoti garsų paletę, bet neatsisakyti to, kas pasakojimui gali būti labai vertinga, kas daro jį išskirtinį.

"Pauzės, tyla, atodūsiai, ypač radijo dokumentikos žanre, yra labai vertingi, nes jie daro žmogaus kalbą unikalią, atskleidžia, kaip jis mąsto, kaip reaguoja į jį kalbinantįjį", – pabrėžė menininkė ir pridūrė, kad radijo dokumentikos kūrinys gali turėti daug reinkarnacijų, todėl svarbu kas kartą ieškoti skirtingų būdų pasakojamai istorijai perteikti.

Patirtis Lietuvoje

Konferencijos metu dėmesys buvo skiriamas ir išsamiau susipažinti su radijo dokumentikos žanru, jo formavimusi Lietuvoje. Viena iš šio žanro pradininkių, LRT radijo aplinkosaugos žurnalistė Vaida Pilibaitytė pranešime "Ne tik įgarsintas vaizdas: radijo dokumentikos mokykla Lietuvoje" apžvelgė, kaip per tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius jis keitėsi.

Būtent radijo dokumentikos žanras suteikia galimybę klausytojui ne tik išgirsti pačią istoriją, tačiau ir pažinti tą kitą pasaulio pusę, apie kurią kalba pasakotojas.

"Laikotarpis tarp 1990–1996 m. prisimenamas kaip labai chaotiškas, tačiau atviras laukiniam kūrybiškumui, eksperimentams. Radijo eteryje pradėta transliuoti laida "38 greitis", kurios kūrėjai skyrė dėmesį garsui, montažui. Antruoju nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiu, kartu su dokumentinių radijo laidų ciklu "Europa plius", atidariusiu duris į europiečių namus, įvyko kūrybinis lūžis – radijo dokumentika priartėjo prie žmogaus. 2016 / 2017 – 2020 m. laikotarpiu ėmė skleistis dokumentinių istorijų temų ir jų pasakojimo būdų įvairovė. Daug dėmesio skiriama tiriamajai dokumentikai, išjudinančiai pokyčius, taip pat individualioms patirtimis, perteikiamoms spalvingais garso portretais", – pasakojo V.Pilibaitytė.

Ji pabrėžė, kad per pastaruosius du dešimtmečius lietuviška radijo dokumentika buvo pripažinta tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu.

Tinklalaidžių kūrimas

Radijo dokumentikos žanras pastaruoju metu sulaukia tiek dėmesio dėl to, kad jį paskatino tinklalaidžių išpopuliarėjimas. Pranešime "Lietuviškos tinklalaidės: detalės, kuriančios kokybę" NARA komandos narės – dokumentinių garso pasakojimų prodiuserė ir redaktorė, fotografė Martyna Šulskutė ir žurnalistė, tinklalaidžių ir ilgos apimties tekstų žmogaus teisių temomis kūrėja, taip pat užsiimanti ir medijų edukacija Indrė Kiršaitė atskleidė, kokios sudedamosios dalys yra svarbios kuriant kokybišką tinklalaidę.

"Būtina kruopščiai pasiruošti rengiant pasakojimą: įsigilinti į jo temą, ieškoti pašnekovo. Ne mažiau įtakos pasakojimo kokybei turi ir tinklalaidės forma, kuri gali varijuoti nuo pokalbio studijoje, reportažinio pasakojimo, analitinio epizodo iki diskusijos", – supažindino M.Šulskutė.

"Svarbu rasti ir pašnekovų, kurie išmano pasakojimo temą, gali išsakyti eksperto nuomonę. Jeigu pasakojimui pasirenkama sena, tačiau svarbi tema, rekomenduotume ieškoti naujų požiūrio į ją kampų", – papildė I.Kiršaitė.

Klausytis įdomiau

Ne visi pranešėjai, konferencijoje dalijęsi savo patirtimis kuriant radijo dokumentikos darbus, šį žanrą pamėgo iš karto. Diskusijoje "Pokalbiai su kūrėjais: profesiniai keliai ir gyvenimą keičiančios istorijos" dalyvavę "Radiolab" vedėjas, mokslo istorijos daktaras Latifas Nasseras, literatūros studijas baigusi, prodiuserinės kompanijos "Falling Tree Productions" įkūrėja ir prodiuserė Eleanor McDowall ir teatre karjerą pradėjusi Lenkijos Liublino radijo žurnalistė ir prodiuserė Agnieszka Czyżewska-Jacquemet dalijosi mintimis, kodėl šis žanras juos įtraukė, sužavėjo.

"Mėgau teatrą, tai buvo man įdomi medija, o radiją laikiau atgyvena. Tačiau kartą netikėtai išgirdęs tinklalaidę – susižavėjau. Tai buvo emocionali patirtis. Tikrai nemaniau, kad tinklalaidė gali būti tokia įdomi, jausminga, žaisminga", – sakė L.Nasseras. A.Czyżewska-Jacquemet radijo dokumentika susidomėjo klausydamasi garso knygų. "Išgirsta per radiją knygoje pasakojama istorija buvo daug įdomesnė nei perskaityta", – apie pirmąją pažintį su garso formatu pasakojo Lenkijos Liublino radijo žurnalistė ir prodiuserė.

"Radijo dokumentika – tai meno forma, kuri peržengia žurnalistikos ribas, – papildė E.McDowall – Ir suteikia galios išjudinti sudėtingas temas, atkreipti į jas dėmesį. "Nes radijo dokumentikos kūrėjai neieško sensacijų, jie ieško gylio", – reziumavo A.Czyżewska-Jacquemet.

Universali kalba

Atkreipti dėmesį į sudėtingas temas yra vienas iš radijo dokumentikos kūrėjų tikslų, tačiau klausytojui atskleisti tokias istorijas nepaprasta. Diskusijoje "Pokalbiai su kūrėjais: kaip pasakoti nepatogias istorijas" savo patirtimi dalijosi tiriamosios radijo žurnalistikos reporterė Emelie Rosén, dokumentinių garso pasakojimų prodiuserė ir redaktorė, fotografė Martyna Šulskutė bei menininkas ir žurnalistas Sayre Quevedo.

Pasak E.Rosén, pasakoti nepatogias istorijas skatina noras kurti erdvę žmonėms, kurie viešumoje negirdimi. Būtent radijo dokumentikos žanras suteikia galimybę klausytojui ne tik išgirsti pačią istoriją, tačiau ir pažinti tą kitą pasaulio pusę, apie kurią kalba pasakotojas.

"Radijo dokumentika tampa universaliu kalbėjimo(si) būdu, naikinančiu fizinius barjerus, skatinančiu neteisti savo istoriją pasakojančio žmogaus dėl to, kaip jis atrodo, kokia socialinė aplinka jį supa. Tai intymus žanras, suartinantis mus visus ir leidžiantis sukurti santykį su žmogumi, kuris, labai dažnai, nenori atskleisti savo tapatybės", – teigė S.Quevedo.

"Taip, šis žanras suartina, tačiau istorijos rengėjui labai svarbu ne tik pabūti kiekvieno pašnekovo kailyje, empatiškai pajausti jo istoriją, tačiau ir gebėti nuo jos atsitraukti, kad neprarastų objektyvaus žvilgsnio", – akcentavo M.Šulskutė. Diskusijos dalyviai pabrėžė, jog viešinant parengtą istoriją ir siekiant, kad ją išgirstų kuo daugiau klausytojų, ypač svarbu, kaip istorija bus pasakojama.

"Per pirmąją pasakojimo minutę atsiskleidžia, koks bus jo tonas, – teigė E.Rosén. – Tai lemia, ar pavyks išlaikyti klausytojo dėmesį, ar ne. Jį išlaikyti yra labai svarbu, kadangi nepatogių, sudėtingų istorijų papasakojimas sukelia reakcijų. Laiškais, žinutėmis socialiniuose tinkluose klausytojai dalijasi savo emocijomis, nuomonėmis ir pradeda pokalbius temomis, kurios iki tol buvo neliečiamos."

Garso festivalio "Banguoja" konferencija radijo dokumentikos pasaulį atvėrė plačiai, todėl norisi mažiau kalbėti, daugiau – klausytis. Iki spalio 31 d. festivalyje pristatomi radijo dokumentikos darbai klausytojams yra pasiekiami "Banguoja" interneto puslapyje.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS