SVARBIAU UŽ KRAUJĄ ANT ŠALIGATVIO

Barakudinis gaivalas sėkmingai klesti ir net savitai papildo vulgariąją feminizmo atmainą, kurios ryškiausia atstovė Valerie Solanas iki šiol spindi savo „Vyrų išnaikinimo draugijos manifeste“. Šita nusivalkiojusi panelė, kadaise už pradangintą savo pjesę „Gilyn į subinę“ šovusi į A. Warholą, tvirtino: „Vyriškumas yra stokos sukelta negalia, o vyrai – emociniai luošiai.“ Ir reziumavo, kad vyriškosios giminės atstovai – tai „vaikščiojantys aborto atvejai“, kurie žino, jog „yra bevertė šūdo krūva“. Ir taip toliau.

Kaip ten bebūtų, feministės V. Solanas pranašystės pildosi – matome, kad vyrai naikina patys save ir vienas kitą, žalojasi ir žaloja, kamuojasi vedybų–skyrybų ir šiaip paraštinių sueičių maratone. „Visada yra geresnių“, – atrankos reiškinį kažkada apibrėžė A. Jagelavičiūtė.

Nesunku įžvelgti, kad visas tas naikinimasis ir blaškymasis vyksta dėl tų damų, kurios turi barakudinių rūšies tikslą. O tas tikslas yra šampaninis gyvenimas be atsakomybės, „tašė“ už tris tūkstančius bei mersedesas-gelikas kieme. Taip nūnai suvokiama gerovė. Vardan pavydo ar neaiškių reikaliukų nušovė vieną? Bus kitas, nes visada yra geresnių, kuriuos galima pavaikyti tuo pačiu instinktų botagėliu.

Čia, ko gero, slypi atsakymas ir į klausimą, kodėl išties patrauklios moterys vaikštinėja su išeiginiais „triusikais-šortais“ ir guminiais „šliopansais“ pasipuošusiais individais, laisvalaikiu žirklėmis karpančiais neįgaliam sugėrovui ausis ir kemšančiais jam į burną išmatas.

Tokioms moterims svarbu yra ne tai, ką gyvuliška savastimi besididžiuojantis individas išdarinėja, o kiek jis iš kišenės gali ištraukti už kiauliškai primityvią sueitį.

Šiuo požiūriu feminizmas virto elementariu santykių monetarizavimu, išreiškiamu feisbukine poza: aš turiu, o kiti – ne. Tai dabar aktualiau už kraują ant šaligatvio ir lavoną morge, nes nužudytąjį visada galima pakeisti kitu, dar gyvu, taip pat disponuojančiu neaiškiais pinigais, „ambalo“ torsu ir guminiais „šliopansais“ ant purvinų kojų.