Idėja rašyti šį komentarą radosi klausant žymios populiariosios muzikos atlikėjos Lanos Del Rey dainos "Summertime Sadness" (liet. vasaros liūdesys). Įprasta, kad į šiaurę nuo tropikų šalių liūdesio metų laiku jau nuo romantizmo epochos vadinamas ruduo: regis, gamta miršta, dienos trumpyn, vasaros nuotykiai baigėsi ir t. t. Šią pasaką daugelis sužino dar vidurinėje mokykloje.

Apie šį liūdesį prirašyta daug poezijos tomų, sudainuota begalės dainų. Žodžiu, stebėtis rudens pesimizmu būtų kvailoka ir nenauja. Tačiau rudens liūdesys netikėtai ištveriamas lengviau nei vasaros metu užklumpanti melancholija. Pagal daugelį psichologinių tyrimų rezultatų būtent vasara, o ne ruduo yra suicidų metas. Tiesiog rudens nusiminimą išgyventi yra lengviau, nes pati gamta atliepia žmogaus nuotaikas, yra į ką nukreipti savo liūdesį. Begėdė vasara ištinka daug klastingiau: viskas klesti, žaliuoja, gyva, o žmogui vis tiek liūdna. Filosofas Arvydas Šliogeris yra rašęs apie žmogaus poreikį pajusti ne vien tai, kas žmogiška, – gamtą. Deja, vasarą daugelis sunkiau nei kitais metų laikais peržengia savo siaurus žmogiškus interesus ir tikrai autentiškai patiria natūralų grožį, kuris vienintelis atveria, kad, be "labas" ir "iki", esama ir kur kas tikresnių bei tvaresnių dalykų. Tai, kas vasarą yra prieš akis, paradoksalu, pamatoma sunkiausiai.
Grįžkime prie minėtos dainos: atlikėja dainuoja apie pačią žiauriausią ir labiausiai spengiančią vienatvę, kuri patiriama vasarą. Visus metus lydėję kasdienybės įpročiai staiga tampa nereikalingi ir staiga paaiškėja, kad nieko daugiau nei rutina rudenį, žiemą ir pavasarį nepatirta: tie patys rytiniai kavos puodeliai, tie patys "pavežėk mane į darbą", tie patys pietūs su tais pačiais žmonėmis, tas pats klausimas "kas parveš vaikus iš darželio?", tos pačios vakarienės prie to paties stalo ir pagaliau ta pati vakarinė televizijos beprasmybė. Kai visa tai staiga pasikeičia, atsiveria gyvenimo absurdas, kurį dar XX a. pirmojoje pusėje aprašė prancūzų ir vokiečių filosofai egzistencialistai. Visų metų mechaniniai santykiai nesukūrė jokios prasmės. Albert‘as Camus žymiojoje esė "Sizifo mitas" aprašė daugeliui žinomą istoriją apie žmogų, kuris visą gyvenimą rita akmenį į kalną, bet akmuo vis išsprūsta, ir darbą tenka kartoti. Metų laikų kaita yra savotiška šio pasakojimo parafrazė: visus metus ristas akmuo vasarą išsprūsta, ir telieka ruoštis naujam sezonui.

Vasaros liūdesys yra ir nemalonaus akių atsivėrimo būsena: kadangi lieka daugiau laiko galvoti ir svarstyti apie savo ryšius ir bendravimą su kitais žmonėmis, paaiškėja daugelis manipuliacijų, melo fragmentai – vasarą save užliūliuojant apgaudinėti yra kur kas sunkiau, nes sumažėja įvykių, kurie užklotų, paslėptų nemalonią tiesą. Drįsčiau formuluoti prielaidą, kad jei norima sužinoti apie vienos ar kitos visuomenės dominuojančias būsenas ir diskomforto priežastis, geriausias laikas apklausai yra vasara.

Žinoma, vasaros liūdesį išgyvena toli gražu ne visi: vieni guodžiasi muzikos festivaliais, koncertais, kultūros renginiais, kūrybinėmis stovyklomis, kiti keliauja į užsienio šalis pabėgdami nuo pačių savęs ir įgrisusios rutinos ir atsiverdami kardinaliai kitokiai patirčiai, naujiems išgyvenimams, kad galėtų ramiau ir kokybiškiau dirbti metus po atostogų. Regis, paprasta, suprantama ir aišku. Tačiau dar prieš gerus penkerius metus Lietuvoje dažnai buvo kalbama apie darboholizmą kaip psichologinį žmogaus sveikatos sutrikimą. Dabar apie tai viešai nekalbama: daryti daugiau, nei įmanoma, tapo norma. Juk būtent dėl šios viešojo gyvenimo slinkties po truputį įsitvirtina nuostata, kad darbų kiekybė savaime kuria kokybę. Tačiau, jau nepriklausomai nuo metų laiko, akivaizdu, kad Lietuvoje gerėja tik daiktų, o ne socialinių santykių vertė. Jei viešasis bendravimas keistųsi kokybės link, gal mažiau būtų ir "vienos vasaros emigrantų".

Vis dėlto vasara, nepaisant užklumpančios melancholijos, yra metas, kai žmonės labiausiai ir intensyviausiai keičia savo mąstymą, jausmus, vertybes, nuostatas ir santykius. Turbūt tai pozityvu, nors ir ne visada malonu. Vasara, kaip joks kitas metų laikas, dar gali išmokyti laukti ne sudaiktėjusių Kalėdų ar pakylėto ir egzaltuoto pavasario, o tikros ir kiekvienam unikalios vidinės tiesos, kuri patiriama vos kelias akimirkas per visą gyvenimą šiame pasaulyje.