– Iš karto eikime prie esmės. Kokios yra priežastys tokio reiškinio kaip vaikų nutukimas ir kas turėtų prisiimti atsakomybę – pasikeitusi mityba, galbūt nebe tokia „švari“ maisto sudėtis, greitieji angliavandeniai, šeimos įpročiai, tėvų pavyzdys?

– Tai turbūt visų pirma ta pagrindinė priežastis yra kasdienis greitųjų angliavandenių vartojimas. Tai yra cukrus, fruktozė, krakmolas. Šių medžiagų yra bene visuose vaikų labiausiai pamėgtuose maisto produktuose.

– Pavyzdžiui, kokiuose?

– Tarkim, rytiniai dribsniai, košės greitai užpilamos, netgi jogurtukuose yra labai daug cukraus vaikams. Tada bulvių traškučiai – krakmolas, kukurūzų traškučiai, krekeriai, kepiniai visi. Saldumynų jau turbūt net nereikia minėti. Tai yra tos pagrindinės priežastys. Ir šios medžiagos ne tik tiesiogiai susijusios su jų svorio augimu, bet ir su jų apetito didėjimu. Nes būtent šios medžiagos ilgainiui net išvysto ir priklausomybę. Tai, be abejo, pirmiausia kaltininkai esame mes, suaugę žmonės, nes vaikai nenusiperka maisto, jie maisto nepasigamina. Tai vadinasi, mūsų žinių trūkumas yra ta pagrindinė problema. Nes dažniausiai mes neturime bazinių žinių – tokių kaip, pavyzdžiui, kas yra ta maisto sudėtis: baltymas, riebalas, angliavandeniai ir pan. Dažniausiai mes patys irgi kenčiame nuo priklausomybių, pavyzdžiui, cukrui arba glitimui, dėl ko daugelis žmonių negali be angliavandenių gyventi. Tai, vėlgi, mes esame pats geriausias pavyzdys vaikams. Beje, padaryti tyrimai yra tokie, kad iš tikrųjų maisto gamyba namuose irgi yra šiek tiek apmažėjusi. Mes neturime daug laiko, mes stengiamės kuo greičiau viską padaryti, dėl to pusfabrikačiai atsiranda namuose. Ir, žinoma, suaugusieji tą maistą tiekia į prekybos centrus, tuose produktuose yra labai daug paslėpto cukraus. Taip pat kuria vaikų meniu. Kodėl, pavyzdžiui, mes užsisakome kepsnį, o vaikui paimame kokį „aštunkojį“? Taip yra todėl, kad reklamos kuriamos taip, kad tiesiog vaikus „užkabina“.

– Tai galima pasakyti, kad vaikai yra tiesioginiai tam tikrų prekybos grandinių taikiniai, nes jie labai nori?

– Taip, nes cukraus nori visi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kalbant apie tą paauglystės, vaikystės nutukimą – kuo jis yra pavojingas ir kaip jis lemia žmogaus sveikatą ir kūną ateityje? Ar galima galvoti, kad išaugs tas vaikas, pradės kitaip maitintis ir viskas „išsivaikščios“? Ar prilimpa tie kilogramai nuo vaikystės?

– Tai, žinokit, tyrimai yra tokie, kad vaikas, kuris turi antsvorio vaikystėje ar paauglystėje, turi 80 proc. tikimybę, kad jam ilgainiui išsivystys nutukimas. Vadinasi, tas tikėjimas, kad kai jis sulauks brandos ir galės pats savimi pasirūpinti, tie kilogramai, kaip jūs sakėt, „išsivaikščios“, – tai yra netiesa. Be abejo, su antsvoriu ir galiausiai nutukimu –  nes nutukimas jau yra lėtinė liga – koja kojon žengia ir antro tipo diabetas, kraujagyslių ligos, taip pat tam tikros vėžio formos. Na ir, žinoma, psichologiniai visi nepatogumai, dėl to, kad ir judėjimo yra problemos. Tai čia yra vienas dalykas. Kitas dalykas – irgi įdomus tyrimas padarytas. Pavyzdžiui, kas liečia moteris – jeigu prieš nėštumą ar nėštumo metu turi antsvorio ar nutukimą, tai jau gimęs vaikas turi bent 2-4  kartus didesnį šansą tapti nutukusiu. Toks susidaro užburtas ratas.

– Kaip dar vaikystėje vaikams padėti suformuoti gerus pagrindus jų ateities mitybai ir sveikatai?

– Kas planuoja šeimą, tai irgi labai svarbus tyrimas padarytas, kad jeigu vaikas per pirmąsias savo 1 tūkst. gyvenimo dienų – maždaug per pirmuosius trejus gyvenimo metus – neparagauja cukraus, mes jau taip sumažiname 35 proc. jo riziką ateityje susirgti antro tipo diabetu, ir 20 proc. sumažėja rizika, pavyzdžiui, kraujospūdžio sutrikimams. Tai irgi toks labai paprastas dalykas. Dabar vaiko nutukimas nėra tik jo problema – tai yra visos šeimos problema. Tai šeimoje reikia turėti bendrą sutarimą, kad turime visi kartu įsitraukti ir galiausiai tas sveikos mitybos įpročių ugdymas visiems atneša naudą. Šeima, net ir tolimesnė šeima – seneliai, močiutės – taip džiaugiasi, kai vaikas godžiai valgo su apetitu, nesvarbu ką. Tai visiems garsiai pasakyti, kad šito nereikia. Ugdymo įstaigos jau tempiasi – kai kurios privačios mokyklos jau turi netgi tokią tradiciją nuo pirmų klasių supažindinti su mityba. Tai irgi džiugu, kad prisideda prie viso to. Namuose neturėkime greitųjų angliavandenių. Tiesiog gerkime vandenį, o ne vaisvandenius. Nes tyrimai rodo, kad netgi vaisvandenių eliminavimas iš vaiko mitybos labai ženkliai prisideda prie svorio kontrolės. Tai tokie paprasti, elementarūs dalykai. Beje, dar yra viena tikrai gera praktika – įvesti vieną dieną per savaitę saldumynų valgymui. Tarkim, pavyzdžiui, šeštadienį.

– Cheat day vadinamą?

– Taip. Mes, suaugę, vadinam cheat day, bet, tarkim, vaikams – „valgyk, ką nori“. Ir iš tikrųjų jie suvalgo ženkliai mažiau. Tai tiesiog toks ugdymas ir švietimas bei aiškinimas yra labai svarbu. Ir tai yra mūsų, tėvų, atsakomybė.

– Kaip paaiškinti, bet nesusipykti? Šiek tiek iš psichologinės pusės paklauskim. Nes seneliai visada turi savo labai tvirtą nuomonę anūkų mitybos klausimu. Ir dažnai išgirstame argumentų – bet aš taip valgiau, mano tėvai taip valgė, seneliai valgė, kas čia tokio?

– Ne, taip nevalgė. Visų pirma, galima tai pasakyti tiesiai – dėl to, kad tikrai labai pasikeitė apskritai pasiūla produktų. Atsirado naujų dalykų. Pavyzdžiui, burbulinė arbata, ar ne? Didžiausios eilės vaikų driekiasi prie jų. Ir man atrodo, kad senelių meilė anūkams yra kur kas didesnė nei jų noras jiems įtikti, ar ne? Ir galiausiai, pasaulis yra toks, mes negalime eliminuoti prastų jausmų. Tarkim, „aš noriu“ – na, ne visada tu ir gausi. Tai tiesiog toks paprastas gyvenimiškų pagrindų dėjimas, kad pasaulis nėra cirkas ir nėra tik linksmybės bei malonumai. Nes mes jau kalbam ne apie mitybą – mes kalbam apie svaiginimąsi, iš tikrųjų.