Moteris, dvejus metus negalėjusi maitintis per burną, vėl pajutusi maisto skonį apsiverkė. Kauno klinikų gydytojai džiaugsmo ašaras išprovokavo atlikę unikalią operaciją, kokių Baltijos šalyse dar niekas nesugebėjo atlikti.

Numetė 40 kg svorio

„Praradau 40 kilogramų svorio. Tai iš dalies gerai, nes svėriau 95“, – Genovaitė Stašaitienė, žilaplaukė kailinukais vilkinti moteris, atrodo žvali ir energinga.

Išties, kaip moteriai nesidžiaugti, jei ji išsivadavo ne tik nuo didelio svorio, bet ir daugybės ligų: įveikė vėžį, neįtikimai pasveiko nuo cukrinio diabeto, kraujospūdis tapo normalus, o svarbiausia – ji gali valgyti. Per burną, nes to negalėjo dvejus metus.

„Jūs neįsivaizduojate, kokia palaima burnoje jausti maisto skonį“, – užsimerkusi atsiduso 67 metų moteris, visą gyvenimą buvusi sveika ir stipri, daugiau kaip 30 metų dirbusi montuotoja buvusioje Radijo gamykloje.

G.Stašaitienė užaugino du sūnus, turi du vaikaičius. Buvo laiminga. Tačiau prieš dešimt metų nuo vėžio mirė vyras, o prieš dvejus su puse metų ši liga buvo diagnozuota jai.

Liežuvio šaknies vėžys

„Man burnoje, ant liežuvio, atsivėrė žaizdelė. Skaudėjo. Maniau, dantų protezai nutrynė, nes jie buvo nauji. Nuėjau pas odontologę – pašlifavo, bet žaizda tik didėjo. Po savaitės marti nuvežė mane į Kauno klinikas. Ten padarė žaizdos biopsiją ir netrukus paaiškėjo, kad man – liežuvio šaknies vėžys“, – iš lėto žodžius tarė G.Stašaitienė ir atsiprašė, kad jos kalba neaiški.

Per operaciją medikai pašalino dalį liežuvio. Dėl to iš pradžių moteris negalėjo ištarti nė žodžio. Su gydytojais ir sūnumis bei kitais artimaisiais ji bendravo raštu.

Logopedė Genovaitę mokė kalbėti kaip vaiką: reikėjo kartoti skiemenis, trumpus žodžius. Specialistė ateidavo ir į namus, kai jos mokinė grįžo iš ligoninės.

Tačiau ši bėda – ne vienintelė, juolab ji mažėjo. Naujų ligų atsirado, kai buvo pradėtas taikyti spindulinis gydymas, kad neliktų nė vienos vėžio ląstelės. Deja, ligonė vietoj 25 seansų ištvėrė 20, nes burnoje, gerklėje ir ant kaklo atsivėrė žaizdos. Jos, kaip sakė G.Stašaitienė, buvo labai didelės, pūslėtos, tarsi nudegus.

„Spindulinio gydymo metodas taikomas labai plačiai, tik jis veikia ne vien navikines ląsteles, bet ir aplinkinius sveikuosius audinius, nors ir labai stengiamasi juos apsaugoti“, – problemos priežastis pakomentavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gastroenterologijos klinikos Endoskopijų skyriaus vadovas profesorius Kęstutis Adamonis.

Jį G.Stašaitienė vadina savo išganytoju.

Nuolat kankino alkis

„Po vėžio operacijos valgiau, bet kai pradėjo švitinti – nieko nebegalėjau praryti. Matyt, man stemplę nudegino“, – dalijosi mintimis ir medikų komentarais G.Stašaitienė.

Tuomet ligonę vėl operavo. Nuo to laiko ji nebegalėjo valgyti, ir taip – dvejus metus. Kaipgi moteris išliko gyva? Jai gydytojai suformavo gastrostomą ir taip sudarė galimybę maitintis.

„Gastrostomija – tai skrandžio atvėrimas. Padarius angą, į skrandžio ertmę įkišamas vamzdelis ir pro jį maitinamas ligonis“, – paaiškino profesorius K.Adamonis.

Taip maitindamasi G.Stašaitienė nesiskundė maisto asortimentu.

„Viską valgiau: ir mėsą, ir daržoves, vaisius, tik reikėjo labai smulkiai viską susmulkinti“, – paaiškino.

Tačiau taip maitindamasi moteris nejautė absoliučiai jokio skonio. Negana to, prarado sotumo jausmą. Ji visą laiką norėjo valgyti, vis jautėsi alkana. Neretai apimdavo neviltis – kad ir kiek valgė, svoris krito. Gydytojas, kaip prisiminė G.Stašaitienė, išrašė kažkokių miltelių, tad jie šiek tiek saugojo likusį kūno svorį.

„Kai kartą su martele nuėjau pas onkologą, jis pasakė: padėti gali vienintelis žmogus – profesorius K.Adamonis. Jeigu jis apsiims, galbūt galėsiu valgyti per burną“, – gydytojo onkologo žodžiai giliai įstrigo G.Stašaitienei širdin.

Į klausimą, nejaugi taip sunku gyventi, negalint valgyti per burną, guvi moteris giliai atsiduso: „Oi... oi... Žmogui reikia valgyti per burną, kaip yra iš prigimties.“

Pasveiko nuo diabeto

Galbūt iki maksimumo sumažėjęs svoris G.Stašaitienę išgelbėjo nuo kitų ligų?

„Buvo diabetas – išnyko. Nesuprantu kaip. Nuėjau pas gydytojus, padarė tyrimus ir pasakė, kad vaistų nuo diabeto gerti nebereikia. Pati pasimatuoju ir matau – cukraus kiekis kraujyje normalus. Sumažėjo kraujospūdis, o būdavo 200 ir 120“, – stebėjosi ir džiaugėsi G.Stašaitienė.

Tačiau nuo kelių ligų išsivadavusiai moteriai ramybės nedavė nuolatinis noras valgyti. Tad ji nuėjo į klinikas pas profesorių K.Adamonį ir jo paskyrimu tris dienas pagulėjo ligoninėje.

„Per tas dienas padarė tyrimus ir išleido namo. Paskyrė dar vieną konsultaciją ir pažadėjo: bandysim“, – jau linksmiau pasakojo G.Stašaitienė.

Ją dar kartą operavo pačioje praėjusiųjų metų pabaigoje. Operaciją atliko du profesoriai – Almantas Maleckas ir K.Adamonis.

„Vienas operavo per burną, kitas – per priekinėje pilvo sienoje esančią gastrostomos angą. Miegojau, nieko nežinau, ką darė“, – juokėsi G.Stašaitienė, po šios operacijos namo grįžusi sausio 6-ąją.

Buvo užakusi stemplė

Kauno klinikose G.Stašaitienei buvo atlikta operacija, kokios dar niekas nedarė Baltijos valstybėse.

„Turėjome tikslą užtikrinti normalią mitybą. Ligonės patologija – reta ir sudėtinga, bet tam ir dirbam universitetinėje ligoninėje, kad įvaldytume aukštąjį pilotažą, apie kurį kalbama pasaulio, Europos endoskopuotojų kongresuose. Juk jei mes ligoniams nepadėsime – daugiau nebus kur jiems kreiptis“, – kalbėjo tobulumo darbe siekiantis, naujų idėjų kupinas profesorius K.Adamonis.

Jis paaiškino, kodėl G.Stašaitienė negalėjo valgyti per burną: po spindulinės terapijos viršutinėje ligonės stemplės dalyje išvešėjo jungiamasis audinys ir stemplė buvo visiškai užakusi. Dėl to moteris negalėjo nuryti net vandens.

Išmonė ir galimybės

Kauno klinikos – vienintelė gydymo įstaiga Lietuvoje, turinti šiuolaikinį ultraploną 4,9 mm diametro endoskopą.

„Jį galima įvesti per nosį ir pacientas atliekant tyrimą gali kalbėti. Tai labai gerai veikia psichologiškai, šis tyrimas labai teigiamai vertinamas užsienyje“, – džiaugėsi profesorius K.Adamonis.

Jis pašalino gastrostomą, ultraplonu aparatu per skrandį pasiekė užakusią stemplės vietą. O profesorius A.Maleckas kitu endoskopu užakusią stemplę pasiekė per burną. Kontroliuojant rentgenu paaiškėjo, kad užakusios stemplės ilgis – net 5 cm.

„Tai daug. Ir labai džiaugėmės, kai tą atstumą, kontroliuojant dviem endoskopais ir rentgenu, metaliniu vedliu perėjome. Taip atvėrėme stemplę“, – džiūgavo K.Adamonis.

Vėliau beliko naujai atrastą angą stemplėje išplėsti specialiais instrumentais – plėtikliais.

„Smagu, kad pasisekė ir ligonė gali valgyti. Gera būti pirmam“, – apibendrino profesorius K.Adamonis.

Dabar gydytojai periodiškai tikrina ligonės sveikatą, stebi, kad stemplės spindis vėl nesusitrauktų. Liko vienintelė problema – komplikuotas rijimas dėl spindulinio gydymo padarinių.

Meldžiasi už gydytojus

„Kelias pirmąsias dienas po pastarosios operacijos dar valgiau per švirkštą, o paskui pradėjau bandyti per burną. Bijojau“, – apie pirmuosius kąsnelius pasakojo Genovaitė.

Ką ji valgė? Išsivirė vištienos kulšelę, daržovių sriubos, viską susmulkino. Įsidėjo šaukštą į burną ir apsiverkė.

„Verkiau iš laimės. Supraskit – dvejus metus nejutau jokio skonio. Ir po operacijos verkiau. Profesorius K.Adamonis tuomet mane, senę, ramino apkabinęs, sveikino su Naujaisiais metais ir nauja stemple. Jis – jautrus, nuostabus žmogus“, – ir susigraudino, ir šypsojosi G.Stašaitienė.

Dabar ji valgo visokį maistą, bet tik susmulkintą. Tačiau kartą išsikepė karbonadą, nes buvo jo labai išsiilgusi. Atsipjovė mažiuką gabaliuką, vos pakramtė ir... užspringo.

„Apie penkiolika minučių dusau, vos atsigaivaliojau. Kai apie tai papasakojau profesoriui, po kelių dienų pas jį nuėjusi – oi, kaip barėsi. Sakė, dar negalima valgyti kieto maisto. Nuo duonos springstu, nes ji į gumuliuką sueina, užtat nenuryju“, – dalijosi nauja patirtimi G.Stašaitienė.

O duonos jai labai norisi. Išmintinga moteris sugalvojo, kaip patenkinti šį norą: duonos riekelę sudžiovina, sumala ir valgo sausą arba porą šaukštų įsiberia į sriubą.

„Visko prisigalvoju. Skilandį verdu su rūgštynių sriuba – koks jos skonis! Tikiuosi, kad profesorius man dar padės ir galėsiu kietesnį maistą valgyti. Juk po operacijos praėjo dar tik du mėnesiai, – vylėsi G.Stašaitienė. – Kad ir kaip būtų, geriau sutrintas maistas, bet per burną. Už tai kas vakarą meldžiuosi už gydytojus. Juk jei ne profesorius K.Adamonis, ir dabar per švirkštą maitinčiausi.“