„Eurovizijos“ scenoje 24-erių Nemo atliko dainą „The Code“. Anot atlikėjo, tai kūrinys apie nueitą kelionę į save ir savęs pažinimą. Po antrojo pusfinalio vykusioje spaudos konferencijoje Nemo sakė besididžiuojantis, kad tapo jau antruoju nebinarinės tapatybės asmeniu, patekusiu į „Eurovizijos“ finalą. Antradienį tai pasiekė ir Airijos atstovė, ragana Bambie Thug

Remiantis Lygių galimybių kontrolieriais tarnybos paaiškinimu, nebinarinės tapatybės asmenys yra tie, kurie save mato už dviejų įprastų lyčių ribų.

„Tai, kad mano dainą girdėjo tiek daug žmonių, verčia jaustis emocionaliai“, – spaudos konferencijoje kalbėjo Nemo.

Anot Nemo, ypač džiugu, kad patirtimi gali pasidalinti su Bambie Thug.

„Šįryt susirašinėjome – kaip gera, kad galiu savo jausmais pasidalinti su kitu nebinarinės tapatybės žmogumi. Nors esame labai skirtingi, vienas kitą puikiai suprantame. Džiaugiuosi, kad „Eurovizijoje“ šiemet dalyvauja tiek daug LGBT+ bendruomenės narių“, – kalbėjo Nemo.

Šįryt susirašinėjome – kaip gera, kad galiu savo jausmais pasidalinti su kitu nebinarinės tapatybės žmogumi.

Nemo atviravo, kad augant buvo ypač reikalingas teigiamas kitų LGBT+ menininkų pavyzdys.

„Šios bendruomenės ikonos man labai daug reiškia. Svarbu turėti pavyzdį ir tikėti, kad galiu padaryti viską, ką noriu ir užsibrėžiu. Viliuosi, kad ir aš būsiu to dalimi“, – kalbėjo atlikėjas.

LNK primena, kad šeštadienį vyksiančiame konkurso finale pasirodys ir lietuvis Silvester Belt. Jis į sceną lips septintas.

Pirmąjį „Eurovizijos“ pusfinalį, kuriame varžėsi ir lietuvis, apžvelgė laida „KK2“.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Remiantis portalo Delfi.lt duomenimis, operos solistas, šiemet minėsiantis 47-ąjį gimtadienį, savo seksualinę orientaciją suprato būdamas 21-erių, prieš 26-erius metus.

„Galbūt gyvenau neigime, nes mūsų santvarka buvo labai konservatyvi ir net sau neprisileisdavai tokios minties“, – laidoje „Nepatogūs klausimai“ atviravo A. Zakarauskas.

Anot vyro, jam atsiverti padėjo tinkama draugų kompanija. Būdamas su jais ir matydamas, kad bičiuliai jį vertina už tai, koks jis yra iš tiesų, Antanas jiems atskleidė, kad yra homoseksualus.

„Bijojau, kad prarasiu draugus. Galvojau, kad esu balta varna, juoda avis“, – apie baimę pasakojo dainininkas.

Visgi draugai to nesureikšmino ir retoriškai tepaklausė „na ir ką?“.

Laidoje operos solistas teigė, kad tam, kad visuomenė iki galo atsivertų LGBTQ+ bendruomenės nariams, pirmiausiai žmonės turi išmokti mylėti patys save.

„Tu niekada nežinai, kas, kur ir kada gali nutikti“, – remiantis Delfi.lt kalbėjo dainininkas.

Antanas Zakarauskas – vienas LNK projekto „Muzikinė kaukė“ dalyvių, kiekvieną šeštadienį stebinantis talentu įsikūnyti į skirtingus atlikėjus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Pasak lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, nebinarinė tapatybė iš esmės apima bet kokį savo lyties suvokimą, kuris yra už griežtai apibrėžtos dvinarės vyriškos-moteriškos lyties sistemos ribų.

Žmogaus teisių aktyvistai, anot „The Guardian“, paprašė ištirti, ar J. O. Baena’os mirtis nebuvo susijusi su lytine tapatybe.

„Mes dar nežinome, ar tai buvo žmogžudystė, ar nelaimingas atsitikimas“, – sakė Meksikos saugumo ministrė Rosa Icela Rodrígue.

„Jei tai buvo nusikaltimas, pagrįstas išankstiniu nusistatymu, tokiais nusikaltimais visada siekiama pasiųsti žinią“, – teigė LGBTQ+ teisių grupės „Letra S“ direktorius Alejandro Brito.

Prokuratūros pranešime teigiama, kad teismo pareigūno kūnas buvo rastas kartu su kito asmens, kuris, manoma, buvo J. O. Baenos partneris, kūnu.

J. O. Baena buvo viena žinomiausių LGBTQ+ asmenybių šalyje, kurioje dažnai smurtaujama prieš šią bendruomenę.

J. O.  Baena pateko į istoriją 2022 metų spalį, kai tapo Agvaskaljenteso valstijos rinkimų tribunolo magistratu prieš LGBTQ+ vėliavą.

„Esu nebinarinės lyties žmogus. Man nereikia, kad mane vertintų kaip moterį ar vyrą. Tai yra tapatybė. Ji yra man ir niekam kitam“, – birželį socialiniame tinkle „X “ paskelbė J. O. Baena.

Policija kreipiasi į visuomenę – šios eisenos dalyviai, jeigu leidimą iki jos pradžios savivaldybė nebus suteikusi, pažeistų teisės aktus. Ir tai, kad žmonės neštųsi Lietuvos vėliavas eisenos automatiškai nepadarytų legalia.

„Policija atkreipia dėmesį, kad soc. tinkluose pasirodę raginimai šeštadienį rinktis į sostinės Katedros aikštę ir organizuoti eitynes su trispalvėmis iki Švedijos ambasados, yra nesuderinti, tad tokie veiksmai pažeistų galiojančius teisės aktus“, – nurodė pareigūnai, ragindami susilaikyti žmones ir nedalyvauti neteisėtose eitynėse, nepažeidinėti įstatymų.

Nežinia, ar A. Kandrotas apkritai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl leidimo savo eisenai, ar nesivargino to padaryti. 

Vaizdo įraše, išplatintame šią savaitę, jis piktinosi Pylimo gatvėje esančia pėsčiųjų perėja, kuri anksčiau buvo išpiešta vaivorykštės spalvomis.

Šiandien jis taip pat piktinosi raginimu iškelti Ukrainos vėliavas artėjant NATO viršūnių susitikimui Vilniuje.

Pakartojo, kad Švedijos ambasados link jo inicijuojama eisena trauks neva su tikslu, kad Švedija pasiimtų atgal Joną Ohmaną, kuris yra organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėjas, ir vienas akcijos „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO“ iniciatorių. Kalbėdamas vis pabrėžė, kad kalba eina iš Švedijos atsiboginusį žydą, kuris lietuviams bando aiškinti, kaip elgtis.

Festivalio atidarymo metu bus proga susipažinti su dalimi konkursinės programos trumpametražių filmų. Filme „Haze“ (rež. Meg Duncan, 2020) pagrindinis veikėjas, tokiu pat vardu kaip ir filmo pavadinimas, filmuoja savo kūną. Filmuota medžiaga tampa dienoraščiu, kuriame nagrinėjami paauglystės, kūno ir lyties klausimai. Filmas sudomina ne tik savo siužetu, bet ir nelinijiniu pasakojimo būdu, jungiančiu Haze filmuotus kadrus su vaizdais, rodančiais vaizdinį dienoraštį radusią mamą.

„Nelaimės“ (rež. Tone Ottilie, 2021) – taip pat nukelia į paauglystę, primena apie pokyčius, pirmąją meilę ir nerimą bei leidžia bent vizualiai pajusti obsesinio-kompulsinio sutrikimo sukeliamus sunkumus.

Juosta „Neįmanomos meilės istorija“ (rež. Javier Alonso Mardones, 2021) rodo paauglio, radusio mirusio kaimynystėje gyvenusio vaikino dienoraštį, kasdienybę ir bandymus suprasti jo slėptą meilės istoriją.

Programos „Kryptys“ filmas „Tu man gražus kaip vasaros diena“ (rež. Mohammad Shawky Hassan, 2022) supažindina su vaikinu, pasakojančiu savo meilės istorijas, pilnas nuotykių, klausimų, pažinčių, vakarėlių, atsisveikinimų ir poliamorijos. Šį pasakojimą papildo dvikalbis pasakojimo būdas arabų ir anglų kalbomis, pasakų elementai, primenantys „Tūkstančio ir vienos nakties“ formatą, bei egiptietiška popmuzika.

Organizatorių feisbuko nuotr.

Šiemet ukrainietiškam kinui skiriamas specialusis seansas. Jo metu bus rodomos trys dokumentikos, atskleidžiančios ne tik ilgus metus pokyčių ir neramumų talžomą Ukrainą, jos kontekstą, kultūrą, tapatybes, bet ir svajones apie paprastą, ramų gyvenimą.

Filme „Nuošliauža“ (rež. Oleksiy Radynski, 2017) fiksuojamas porevoliucinės Ukrainos nepastovumas ir vieno nebetinkamo gyventi Kyjivo rajono, kurį užėmė atstumtųjų grupės, pasaulis. Filmai „Jūsų Mišelė“ (rež. Olena Siyatovska, 2021) ir „Ryšys“ (rež. Olena Siyatovska, 2021) nagrinėja LGBTQ+ tapatybes per santykį su normatyvumu. Juose atsiskleidžia ramaus gyvenimo svajonės, neišblėstantys pokalbiai apie kasdienius dalykus. Šių filmų peržiūrą lydės diskusija „Menas kaip aktyvizmas karo Ukrainoje akivaizdoje“.

Festivalio organizatoriai, taip pat įkūrę „išgir̃stì“ Lietuvos queer archyvą, plėtoja atminties temą, queer istorijos fiksavimo ir archyvavimo praktikas, tad nenuostabu, jog į festivalio „Kreivės“ filmų seansus ne pirmą kartą sugrįžta programa pavadinimu „Atmintys“. Joje koncentruojamasi į queer istorijas ir pasakojimus, iš naujo atrandamus praeityje. Prieš metus sukurtame filme „Nelly ir Nadine“ (rež. Magnus Gertten), pasakojančiame dviejų koncentracijos stovyklas išgyvenusių moterų istoriją ir jos atradimą, tai daroma iš dabarties perspektyvos – šiandienos akimis atsigręžiama į viltingai pasibaigusią meilės istoriją, susiklosčiusią beviltiškais laikais.

Kiti šios programos filmai kvies iš naujo pažvelgti į Lietuvos bei Rytų Europos queer kino ištakas. Filmas „Marble Ass“ (rež. Želimir Žilnik, 1995), kurio centre – dvi translytės moterys, užsiimančios seksualiniu darbu ir taip gelbėjančios visuomenę nuo potencialių neramumų, atspindi tuometės Jugoslavijos padėtį.

Permąstomi ir iš naujo prisimenami bus ir du lietuviški prieš vienuolika metų pasirodę filmai – „Draudžiami jausmai“ (rež. Deimantas Narkevičius) ir „Porno melodrama“ (rež. Romas Zabarauskas). Abu šie filmai iliustruoja homoseksualių asmenų padėtį Lietuvoje dviem skirtingais laikotarpiais, o kuo ši padėtis pasikeitė ar nepasikeitė nagrinėti padės istorikės ir lyčių studijų daktarės Rasos Navickaitės paskaita apie sovietmečio paliktas traumas LGBTQ+ bendruomenės (ne)reprezentacijoje. Taip pat atminties tema bus plėtojama ir trečiajame „Kreivių“ žurnalo numeryje, kuris bus pristatytas festivalio Kaune metu.

Nemokami festivalio filmų seansai ir renginiai vyks kino centre „Romuva“ (Laisvės al. 54), socialiniame centre „Emma“ (A. Mickevičiaus g. 35), Švietimo istorijos muziejuje (Vytauto pr. 52) bei Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56).

Jis juos ne tik išvadino įvairiais necenzūriniais žodžiais, bet ir žemino bei kitaip netinkamai elgėsi, homoseksualius žmones lygino su narkomanais, alkoholikais.

Vienas vaikinų kalbėjo, jog kreipsis į policiją. Jau sekančią dieną po incidento skundas policijai buvo pateiktas.

Šiuo metu policija aiškinasi įvykio aplinkybes ir sprendžia, ar bus Seimo narys patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl neapykantos kurstymo, praneša „Delfi“.

P. Gražulio teigimu, dėl galimos bylos jis nesijaudina.

„Tegul kelia man tą bylą, – sakė jis. – Vienas dalykas, jie mane užkabino Seime, aš nieko nepasakiau, nesikeikiau. Pederastas yra naudojamas žodis, turiu lietuvių kalbos komisijos raštą.“

Jis taip pat prasitarė, jog net didžiuotųsi, jei būtų nubaustas dėl kalbėjimo prieš homoseksualius asmenis.

„Niekada neatsiprašysiu, pasakiau tiesą ir už tiesą reikia nukentėti. Kristus irgi buvo nukryžiuotas už tiesą“, – „Delfi“ sakė Seimo narys.

Konfliktas su P. Gražuliu vaikinus sujaudino iki ašarų, dar kurį laiką jie stovėjo keliese apsikabinę.

„Sunku kalbėti. Mane stebina, kad Seime vis dar turime tokių nežmogiškų, negerbiančių Lietuvos piliečių žmonių“, – pasakojo kaunietis Mantas Mackevičius.

Apie tai buvo kalbama gegužės 11 d. Vienybės aikštėje Kaune vykusioje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuotoje diskusijoje „Iš skirtingų perspektyvų apie tikėjimą ir LGBTQ+“ su aktore, visuomenininke Elžbieta Latėnaite ir kunigu Evaldu Daruliu.

Laisvės ribotumo paieškos

Visi trokštame laisvės, nepriklausomybės. Kuomet žmogus turi pamatinę laisvę, ateina kiti poreikiai: noras būti savimi, save pažinti bei išreikšti, siekti svarbių tikslų. „Būti savimi – viso gyvenimo kelionė. Laisvė man yra turėti pasirinkimą, – kalbėjo E. Latėnaitė. – Kol aš niekam nekenkiu – tol aš turiu teisę.“

Diskusijos metu abu pašnekovai sutiko dėl laisvės svarbos bei būtinybės už ją kovoti.

Kunigo E. Darulio teigimu, Dievas negali priešintis žmogaus laisvei. Ji yra tarsi savaime suprantamas reikalas. Tiesa, ji negali varžyti kito asmens gerovės. „Laisvė negali peržengti moralinių normų bei pažaboti kitų“, – pasakojo vyras.

Diskusijoje ne kartą buvo minimos iliuzijos, kaip svarbu jas suprasti bei stengtis gyventi tikrove, o ne mitais.

E. Darulis teigė tikįs, jog reikia turėti kuo mažiau iliuzijų ir kuo daugiau svajonių, kadangi iliuzijos nėra tikrovė, o svajonės dažnai išsipildo. Kita vertus, kalbėjo E. Latėnaitė, iliuzija yra tarsi proceso dalis – ypač individuali ir subjektyvi. Kuomet pasiekiamas rezultatas, iliuzija tarsi išsisklaido.

Ne vienalytė masė

Neapykanta mūsų šalyje nestebina. Su tuo sutiko ir diskusijos dalyviai. Tiesa, reikia norėti suprasti kitus, o ne juos iš karto teisti. Visi juk – savaip skirtingi.

„Nemaža dalis žmonių LGBTQ+ bendruomenės narius laiko visus vienodais, priklausančiais vienalypei masei. Jie mus mato kaip kokią organizaciją, kuri sėdi ir planuoja, ką toliau darys, ką užims. Atrodo toks nužmogintas vaizdas“, – pasakojo visuomeninkė E. Latėnaitė.

Jos nuomone, daug žmonių tiki, jog mūsų šalyje visuomet išliks tas pats neapykantos, nepriėmimo, diskriminacijos, didžiulės baimės bei demonizacijos lygis. Tačiau tai – tik iliuzija, sako E. Latėnaitė.

Elžbieta Latėnaitė. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Anot diskusijos dalyvių, jau dabar pasaulis pasikeitė ir nuolat progresuoja.

„Žmonės negali būti kaip viena masė. Visi mes esame skirtingi. Tikiu, kad viskas juda link geresnio pasaulio“, – savo pamąstymais dalijosi kunigas.

Homofobija žudo

Sprendimo būdų esti įvairių. Vienas jų – psichologinė pagalba. Pašnekovai sutiko, kad svarbiausia – žmogus bei jo gera savijauta.

„Padaryčiau, kad kiekvienas planetos žmogus turėtų prieigą prie emocinės pagalbos. Tokiu būdu mes galimai išvengtume visokių putinų, kitų agresyvių smurtautojų, diktatorių. Būtų daug mažiau problemų“, – kalbėjo E. Latėnaitė.

Kunigo teigimu, dėl vertybių verta kovoti. „Žmogus kaip asmuo yra vienodai svarbus, kad ir koks jis bebūtų“, – teigė E. Darulis.

Kuo teisiniu lygiu šalyje prastesnė LGBTQ+ žmonių situacija, tuo daugiau vyrauja emocinių problemų. Tad homofobija žudo, kalbėjo E. Latėnaitė, tiesioginiu būdu.

„Neapykanta yra labai stiprus dalykas. Ji gali būti nuodinga. Būna tokia neapykanta, kuri yra įvilkta į priėmimo rūbą. Tau sako, kad tave palaiko, bet turėtum elgtis ramiau, ne taip agresyviai“, – atviravo aktorė.

Moters teigimu, neapykanta mažina drąsą, pasitikėjimą savimi bei kitais, silpnina. E. Latėnaitė sakė, kad homofobija yra labai žiauri.

Atskirtis yra taip pat viena iš priežasčių, kodėl kai kuriems taip sunku suvokti bendrystės svarbą.

Kunigas akcentavo, kad yra ypač svarbu susivokti, jog pirmoje vietoje reikia statyti asmenį, o paskui kalbėti apie taisykles ir įstatymus.

Evaldas Darulis. / LNK arch. nuotr.

„Dievui svarbu, ar tu buvai su juo ir ar tu mylėjai. O kiti dalykai – antroje vietoje. Tarpusavio meilė, žmogiškieji santykiai yra viena svarbiausių net ir maldos išraiškos formų. Reikia pradėti nuo pokalbio su žmogumi, o ne klijuoti etiketę dėl jo orientacijos“, – kalbėjo E. Darulis.

Susiskaldymas mažėja

Vienas svarbus aspektas – apie tai kalbėti viešai. Pavyzdžiui, E. Darulio parapijoje jau kuris laikas veikia LGBTQ+ grupelė. Vyro teigimu, ji gimė iš poreikio kalbėtis, diskutuoti tarpusavyje.

Jeigu daugiau žmonių atsiskleistų, būtų griaunamas mitas, jog tokių žmonių arba nėra, arba yra labai mažai. Dabar ant atsiskleidusiųjų tenka didelė našta, didelis dėmesys bei homofobija, galvoja aktorė.

„Baisiausia iki atsiskleidimo, paskui jau niekas nebaisu. Kadangi tu pats stoji į savo pusę. Kai atsiskleidi, tu tarsi sakai, kad nebesigėdini savęs. Neutralizuoji neapykantą, vidinę homofobiją“, – kalbėjo E. Latėnaitė.

Nors susiskaldymas Lietuvoje vis dar aiškiai pastebimas, pašnekovų teigimu, jis matomai mažėja. Svarbu organizuoti diskusijas, kuriose teisę pasisakyti turėtų patys žmonės, priklausantys tam tikroms marginalizuojamoms grupėms.

„Mane labai veikia lyčių stereotipai. Kai stereotipizuojama išvaizda, kūnas, plaukų ilgiai, kelnės, sijonai. Čia jau man nepatinka. Nes, man atrodo, kad šie dalykai neturi lyties: nei drabužiai, nei plaukų ilgis“, – savo mintis reiškė visuomenininkė.

Diskusijos dalyviai paliko stebėtojus pamąstymuose apie bendrystę, panašumus bei viso ko natūralumą.

„Lytiškumo žmogus nepasirenka, jis ateina iš Dievo. Tad būti LGBTQ+ nėra nuodėmė“, – kalbėjo kunigas. Jam antrino ir E. Latėnaitė: „Tai yra gyvenimo dalis, jausmas, kurio negali valdyti. Jį gali užspausti, neigti, bet tai yra labai normali gyvenimo dalis.“

„Kaunas Pride“ feisbuko paskyroje visų pirma primenama apie Tarptautinę kovos su homofobija, bifobija ir transfobija dieną.

„Šiemet, atrodo, itin svarbu jos nepamiršti. Šia proga norime priminti valdžios institucijoms, verslams ir organizacijoms, kad ši diena nėra apie „toleranciją“ – tai diena prieš homofobiją, bifobiją ir transfobiją – tad prieš toleranciją neapykantai ir priešiškam nusistatymui. Neapykantos kalba ir kurstymas nėra *nuomonė* – tai turi realių ir skausmingų padarinių mūsų gyvenimams ir saugumui. Todėl turime stengtis ne „sutilpti“ visi ir gerbti „visas“ „nuomones“, o aktyviai kovoti ir pasmerkti homofobijos, bifobijos ir transfobijos apraiškas“, – rašo aktyvistai.

Feisbuko nuotr.

Tuo pačiu visus „netelpančius“ rugsėjo 4-ąją kviečia žygiuoti eitynėse.

Šių eitynių tikslas, anot rengėjų, padrąsinti laisvai gyventi savo gyvenimus.

Mes esame visur, todėl neleisime prisidengiant tradicinėmis vertybėmis spręsti už mus.

„Mes esame visur, todėl nenorime slėptis. Mes esame visur, todėl norime laisvai gyventi savo gyvenimus be patyčių parduotuvėje, darbe, šeimos šventėse, be smurto gatvėje ir mokykloje. Mes esame visur, todėl neleisime prisidengiant tradicinėmis vertybėmis spręsti už mus. Mes esame visur, todėl reikalaujame teisinių ir socialinių garantijų visiems, nediskriminuojant pagal šeiminį statusą, lytinę tapatybę ar seksualinę orientaciją. Mes esame visur, todėl nebepakęsime neapykantos dangstymo „žodžio laisve“. Mes esame visur, todėl „Kaunas Pride““, – argumentuoja organizatoriai

Iki antradienio ryto šiuo renginiu feisbuke susidomėjo arba nurodė, kad jame dalyvaus apie 2 tūkst. žmonių.

Renginio vieta ir tikslus laikas nenurodomas. Leidimas, kaip informuojama, su savivaldybe taip pat dar derinamas.