Svarbi kompleksinė pagalba

Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas sako, kad inkstų ligas įprastai lydi ir kitos, todėl svarbu pacientą gydyti  kompleksiškai: „Cukrinis diabetas ir aukštas kraujospūdis yra pagrindiniai lėtinės inkstų ligos rizikos veiksniai. Šiomis ligomis sergantiems pacientams gydyti ir rūpintis jų sveikata reikalinga įvairių specialistų pagalba. Kalbėdami apie inkstų funkcijos nepakankamumą visada pabrėžiame, kad donoro inksto transplantacija yra geriausias inkstų nepakankamumo gydymo būdas. Tam reikia skatinti organų donorystę – kaip gyvybę gelbstinčią iniciatyvą.“

Kasmet Santaros klinikose atliekama apie 50 inksto transplantacijų: 2022 m. – 51 (2 iš gyvo donoro), 2021 m. – 51 (iš jų 7 iš gyvo donoro), 2020 m. – 43 (2 iš gyvo donoro), pandemijos metais – 2019 m. – 54 (6 iš gyvo donoro).

Prof. Marius Miglinas. / Santaros klinikų nuotr. 

Urologijos centro skyriaus vedėjas gydytojas urologas dr. Albertas Čekauskas sako, kad gyvo donoro inksto transplantacija turi daugiau pranašumų: „Pacientui inkstą sutinkančių dovanoti artimųjų sveikata yra nuodugniai ištiriama, transplantacijos operacijas galima planuoti, žymiai trumpesnis eksplantuoto organo šaltos išemijos laikas (kai organe nutraukiama kraujotaka, t. y. aprūpinimas deguonimi ir kitomis medžiagomis) – tai aplinkybės, kurios prisideda prie transplantacijos sėkmės. Gyvo donoro inkstai paimami laparoskopiniu būdu – tai didelis pranašumas donorams: jie mažiau traumuojami operacijos metu, greičiau sveiksta ir dažnai jau trečią dieną po operacijos išleidžiami į namus.“

Donoro inksto transplantacija yra geriausias inkstų nepakankamumo gydymo būdas. Tam reikia skatinti organų donorystę – kaip gyvybę gelbstinčią iniciatyvą.

Pacientai, kurių inkstai nefunkcionuoja, yra priklausomi nuo dializės procedūrų, kurių metu dirbtinai valomas kraujas. Tai metodas, be kurio pacientai neišgyventų: kas antrą dieną jie turi lankytis dializės centre, kuriame per maždaug 4 valandas speciali aparatūra išvalo toksines medžiagas, skysčių perteklių iš kraujo. Dializė yra tarsi tiltas į transplantaciją, dializės procedūras pacientams, kurių inkstai neveikia, tenka lankyti nevienodą laiką – nuo kelių dienų iki kelerių metų. Tai  būtinybė, kuri išvargina dėl nuolatinio važinėjimo ir savijautos procedūrų metu.

Atlikti tyrimų važiavo trise

Antros inksto transplantacijos laukianti Justina Žlabienė žino, ką reiškia sirgti inkstų funkcijos nepakankamumu, atlikti dializės procedūras ir gyventi su transplantuotu inkstu.

Būdama 19 metų, ji, kaip ir dauguma jaunų žmonių, nesureikšmino blogos savijautos, nesilankė pas gydytojus, buvo įsitikinusi, kad jauni žmonės neserga. Praėjo bene 7 metai, kol inkstai nustojo funkcionuoti ir J. Žlabienei tapo būtinos dializės: „Sunki liga – kartu ir didelis psichologinis krūvis, kuris skatina gilintis, domėtis. Perskaičiau daugybę informacijos – kas manęs laukia, kokie gydymo būdai, suvokiau transplantacijos būtinybę. Susikaupiau ir pirmiausia inksto paprašiau  brolio. Jis iškart sutiko. Pas gydytoją į Santaros klinikas atlikti tyrimų važiavome trise – kartu vyko ir mama, iš brolio sužinojusi apie šį vizitą. Abiem buvo atlikti tyrimai ir paaiškėjo, kad mamos inkstas tinka geriau. Mama ir tapo donore.“

Palygino su pasimatymu

Po 7 metų mamos inkstas nustojo veikti ir dabar moteris laukia antros transplantacijos: „Aš labai gerai atsimenu savijautą ir galiu palyginti – kaip jaučiausi dializių metu ir po transplantacijos. Dializės procedūros  ištobulėjusios, technologijos pažengusios, galima susiderinti jų atlikimo laiką ir darbą, tačiau puikiai prisimenu didžiulį skirtumą ir gyvenimo kokybę po transplantacijos ir ką reiškia jaustis gerai. Dėl to transplantacija yra nepalyginti geriau nei nuolatinės dializės“, – sako J. Žlabienė.

Liga žmogų psichologiškai labai išsekina ir dėl niūrios informacijos gausos. Inkstų ligos diagnozę išgirdusiems žmonėms Justina pataria nepulti į neviltį, pasitikėti gydytojais ir medicinos pažanga, nes bendros pastangos padeda atliepti pacientų poreikius: „Pacientams patarčiau nusiteikti pozityviai ir geranoriškai, objektyviai vertinti situaciją ir stengtis prisitaikyti, tarkime, prie dializės procedūrų grafiko – viską galima suderinti ir gyventi įprastinį gyvenimą.“

Metus dializės procedūras lankanti Justina sako, kad transplantacijos laukimas reikalauja kantrybės ir pastangų tinkamai sutvarkyti visus reikiamus dokumentus. Laukdama kviečiančio skambučio, ji stengiasi negalvoti, kada tai nutiks, ir gyventi įprastą gyvenimą. Tačiau visiškai užsimiršti negali, eidama miegoti visada pagalvoja – o gal šiąnakt pakvies į transplantaciją: „Jausmus sujaukia ir žinojimas, kad, jei pakvies atvykti, vadinasi, kažkas mirs. Visą laiką širdyje pinasi dvejopi jausmai.“ Emociškai laukimo būseną moteris apibūdino taip: „Jausmą padėtų apibūdinti įsivaizduojama situacija: jei nueitumėte į pasimatymą su nuostabiu žmogumi, kuris pažadėtų jums paskambinti, ir kasdien lauktumėte šio skambučio. O jis vis nepaskambintų...“

Vėliau pacientei atsirado dusulys ir kūno tinimas, todėl ji, nieko nelaukdama, atvyko į Kauno klinikas. Pacientė stacionarizuota Kardiologijos klinikoje, kur buvo nustatyta išeminė širdies liga, stazinis širdies nepakankamumas, vainikinių širdies kraujagyslių susiaurėjimai, ženkli aortos vožtuvų stenozė, blogėjanti inkstų funkcija.

Kaip teigė Kauno klinikų Nefrologijos klinikos Nefrologijos skyriaus vadovė doc. Asta Stankuvienė, Veronika nuo jaunystės sirgo arterine hipertenzija, o pastaruoju metu jos kraujo spaudimas tapo sunkiai valdomas. „Net didinant vaistų dozes, niekaip nepavykdavo pasiekti normalaus kraujo spaudimo, – teigė doc. A. Stankuvienė. – Tuomet suprastėjus pacientės širdies veiklai, suprastėjo ir inkstų veikla: ji nustojo šlapintis, teko atlikti dializes.“

Intensyvus kardiologinis gydymas truko beveik pusę metų: atliktas susiaurėjusių širdies kraujagyslių išplėtimas ir stentavimas, aortos vožtuvo operacija, širdies stimuliatoriaus implantavimas, pritaikytas optimalus medikamentinis gydymas. Nors pagerėjus širdies veiklai moters inkstų funkcija taip pat šiek tiek pagerėjo, visgi išliko didelis kraujo spaudimą mažinančių ir šlapinimąsi skatinančių vaistų poreikis. Pacientei kartojosi šlapimo takų infekcijos. Teko koreguoti ir cukrinio diabeto gydymą.

„Inkstų veikla išliko ženkliai sutrikusi, todėl svarstyta Veroniką pradėti ruošti pakaitinei inkstų terapijai – hemodializėms, – aiškino skyriaus vadovė. – Įvertinus ligos eigą, nuspręsta dar kartą patikrinti moters inkstų kraujagysles ir atlikus angiografiją, rastas kritinis inkstų arterijos susiaurėjimas.“

Dėl inkstų arterijos susiaurėjimo Veronikai sutriko inkstų funkcija ir tai pasireiškė sunkiai reguliuojama arterine hipertenzija, nes inkstai – vienas svarbiausių kraujospūdį reguliuojančių organų.

Doc. A. Stankuvienė / Kauno klinikų nuotr.

„Taip pat jai atsirado pabrinkimas dėl skysčių susilaikymo organizme, – kalbėjo Kauno klinikų Radiologijos klinikos Intervencinės radiologijos skyriaus vadovas doc. dr. Rytis Stasys Kaupas. – Moters būklę apsunkino tai, kad tai vienintelis funkcionuojantis pacientės inkstas, todėl vienintelė veiksminga pagalba – inksto kraujotakos atstatymas. Kitu atveju, pacientės lauktų neišvengiama pakaitinė inkstų terapija.“

Pasak doc. dr. R. S. Kaupo, pacientei atlikta dešiniosios inksto arterijos perkutaninė transliuminalinė angioplastika (PTA), kurios metus arterija išplėsta specialiu balionėliu ir į susiaurėjusią vietą implantuotas metalinis stentas. „Ši procedūra skirta atstatyti kraujagyslių praeinamumą. PTA gali būti atliekama viso kūno kraujagyslėms, kai yra jų susiaurėjimas arba užsikimšimas. Dažniausia tokių užsikimšimų priežastis – aterosklerozė, bet pakitimus kartais gali sukelti ir kitos priežastys“, – sakė skyriaus vadovas.

PTA atliekama per nedidelę kelių milimetrų kraujagyslės punkciją kirkšnies arba rankos srityje. „Specialiais kateteriais pasiekiama pažeidimo vieta, susiaurėjusi vieta išplečiama specialiu balionėliu ir esant poreikiui, implantuojamas stentas, – pabrėžė doc. dr. R. S. Kaupas. – Atlikus šią procedūrą, jau kitą dieną pacientas gali gyventi įprastą gyvenimą, tik kurį laiką turi vartoti kraujo krešėjimą mažinančius vaistus.“

Po atliktos PTA procedūros Veronikos inkstų funkcija reikšmingai pagerėjo. „Veronika pradėjo gausiai šlapintis, nebereikėjo šlapinimąsi skatinančių vaistų, išnyko kūno tinimas, kraujo spaudimas tapo geriau kontroliuojamas, sumažėjo vaistų nuo padidėjusio kraujo spaudimo kiekis, atsirado daugiau jėgų“, – pastebėjo doc. A. Stankuvienė.

Ji taip pat pridūrė, kad Veronikos istorija – stebuklas, sukurtas daugiadalykės specialistų komandos. „Nusprendėme, kad kol kas moters nebereikia ruošti pakaitinei inkstų terapijai, nes jos inkstų funkcija pagerėjo net keturis kartus“, – pažymi skyriaus vadovė.

Pacientė teigė, kad šiandien jaučiasi daug geriau ir sustiprėjusi. „Galiu išeiti pasivaikščioti, turiu daugiau jėgų, – šypsojosi Veronika. – Noriu palinkėti kiekvienam pacientui pasitikėti gydytojais ir niekada nebijoti paklausti. Džiaugiuosi, kad Kauno klinikose sutikti gydytojai išsamiai papasakojo apie mano būklę ir kiekvieną procedūrą. Esu dėkinga jiems už išsaugotą mano sveikatą.“

Greičiau, nei tikėjosi

„Visada žinojau, kad ateityje prireiks inksto transplantacijos, bet gyvenau su mintimi, kad ši diena dar labai toli“, – prisimena jauna moteris. Deja, inksto transplantacijos Agnei prireikė greičiau, nei ji tikėjosi, – jai buvo vos 26-eri.

Gyvenimas su donoriniu inkstu niekuo nesiskiria nuo gyvenimo su savuoju, o kiekvieną dieną geriami medikamentai greitai tapo įprasta dienos rutina.

Agnė pasakoja, kad po atliktos inksto transplantacijos gyvenimas su donoriniu inkstu niekuo nesiskiria nuo gyvenimo su savuoju, o kiekvieną dieną geriami medikamentai greitai tapo įprasta dienos rutina. „Kasdien prisimenu donorą ir jo artimuosius, mintyse dėkoju jiems už galimybę jaustis gerai, gyventi visavertį gyvenimą, – sako Agnė. – Tarpininkaujant Nacionaliniam transplantacijos biurui galiu parašyti laišką donoro artimiesiems, tačiau kol kas nedrįstu, nerandu tinkamų žodžių, galinčių išreikšti tokį didelį dėkingumą...“

Kauno klinikų Nefrologijos klinikos gydytoja nefrologė dr. Sondra Kybartienė-Mačiulaitė prisimena, kad pacientė į Kauno klinikas planinių konsultacijų atvykdavo kelis kartus per metus, tačiau pastaruoju metu jos sveikatos būklė sparčiai blogėjo. „Su Agne ir jos artimaisiais pradėjome kalbėtis apie pakaitinę inkstų terapiją. Jos mama labai norėjo padovanoti inkstą dukrai, tačiau pacientė vis dvejojo, – prisimena gydytoja. – Nutarta Agnę įtraukti į laukiančiųjų inksto transplantacijos sąrašus, o jei transplantacija nebus atlikta iki to momento, kai jos inkstai visai nustos funkcionuoti, pradėsime peritoninę dializę.“

Dializės neprireikė

Agnė sutiko būti įtraukta į laukiančiųjų sąrašą, o peritoninės dializės jai  neprireikė – tinkamas donorinis inkstas atsirado pačiu laiku.

„Dažniausiai dializės pradedamos skubos tvarka, kai sergama uždelsta lėtine inkstų liga. Tais atvejais, kai pacientas reguliariai lanko konsultacijas pas gydytoją nefrologą, yra gerai žinomas paciento inkstų funkcijos blogėjimo tempas, laiku nustatomos ir gydomos gretutinės patologijos, galima tinkamu laiku paruošti ir įtraukti pacientą į laukiančiųjų inksto transplantacijos sąrašus“, – pasakoja S. Kybartienė-Mačiulaitė. Gydytoja pabrėžia, kad būtent tokia ir buvo Agnės situacija, tačiau tokių pacientų Lietuvoje nedaug.

Geriau: pasak R. Tylos, transplantacija paciento sveikatai ir jo gyvenimo kokybei palankesnė / R. Tylos asm. archyvo nuotr.

Šalyje organų transplantacijų laukiančiųjų sąrašai yra bendri, o transplantacijos atliekamos dviejuose transplantacijos centruose – Santaros klinikose ir Kauno klinikose. Agnei tinkamas donoro organas buvo sostinėje, kur ir atlikta transplantacija.

Truko apie 3,5 valandos

Santaros klinikų Urologijos centro vadovas doc. Arūnas Želvys sako, kad bendradarbiavimas tarp dviejų transplantacijos centrų vyksta jau ne vieną dešimtmetį, nes, šalyje esant vienam transplantacijos laukiančiųjų sąrašui, kitaip ir būti negali.

„Abiejų transplantacijos centrų gydytojai transplantologai yra patyrę, abiejų centrų transplantacijų rezultatai labai panašūs, pacientai drąsiai gali vykti į bet kurį iš jų. Visa statistinė informacija yra vieša, pacientai gali ją matyti ir palyginti“, – tikino A. Želvys.

Išvien: anot A. Želvio, bendradarbiavimas tarp dviejų transplantacijos centrų vyksta jau ne vieną dešimtmetį / A. Želvio asm. archyvo nuotr.

Inksto transplantacija yra viena iš pakaitinės inkstų terapijos rūšių. Kai inkstai nebefunkcionuoja, taikoma hemodializė, peritoninė dializė ir inksto transplantacija.

Transplantacija yra paciento sveikatai ir jo gyvenimo kokybei palankesnė, – sako transplantaciją atlikęs Santaros klinikų Urologijos centro gydytojas urologas Ramūnas Tyla. – Donoro ir pacientės imunologinis suderinamumas buvo tinkamas ir ji buvo iškviesta transplantacijos. Transplantacija vyko sklandžiai, truko apie 3,5 valandos – per tiek laiko įprastai transplantuojamas inkstas. Jis iškart pradėjo funkcionuoti, varginančių dializės procedūrų pacientei  neprireikė.“

Laukia 78 žmonės

Agnė ligoninėje po transplantacijos gulėjo šešiolika dienų: sureguliavę imunosupresinių (imunitetą slopinančių) vaistų dozes ir išaiškinę žaizdų priežiūros taisykles, rekomendacijas dėl gyvenimo būdo po operacijos, gydytojai pacientę su puikiai funkcionuojančiu inkstu išleido į namus.

Per pastaruosius penkerius metus šalyje kasmet atliekama 80–100 kadaverinio (mirusio) ir gyvo donoro inksto transplantacijų. Šiuo metu tokių transplantacijų laukia 78 Lietuvos žmonės.

Apie naujausias inkstų vėžio gydymo galimybes ir kas laukia pacientų ateityje pasakojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Onkologijos ir hematologijos klinikos Onkologijos skyriaus vadovė prof. Rasa Jančauskienė.

 – Lietuva pasaulyje yra antroje vietoje pagal sergamumą inkstų vėžiu ir pirmoji pagal mirtingumą. Kodėl taip yra – nežinoma. Tačiau akivaizdu viena, kad paciento išgyvenamumas dažniausiai priklauso nuo to, kokios stadijos nustatomas vėžys. Ar įmanoma anksti nustatyti inkstų vėžį?

– Norint anksti nustatyti vėžį, paprastai vykdomos atrankinės patikros programos. Tačiau inkstų vėžio paieškos programa populiacijos mastu nėra vykdoma, nes nėra mokslinių duomenų, kad tai padėtų sumažinti mirtingumą. Apskritai inkstai yra puikiai matomas organas tiriant ultragarsu, ir mūsų šalyje, kurioje ultragarsinis tyrimas tikrai prieinamas, inkstų darinius galima nesunkiai pamatyti. Daugiau kaip 50 proc. atvejų inkstų vėžys aptinkamas atsitiktinai, kai nėra simptomų. Jam ganėtinai būdinga simptomų triada: skausmas, masyvi hematurija – akimi matomas kraujas šlapime, apčiuopiamas darinys pilve.

– Nustačius ankstyvosios stadijos lokalų inkstų vėžį, dažniausiai taikomas radikalus chirurginis gydymas arba įvairios invazinės manipuliacijos. Tačiau gydytojai vis dar susiduria su daugybe klausimų, kaip pasiekti maksimalių rezultatų gydant išplitusį inkstų vėžį. Vis dėlto per pastarąjį dešimtmetį įvyko dideli pokyčiai inkstų vėžio gydymo srityje. Kokios svarbiausios ir efektyviausios naujienos pasiekė mūsų ligonius?

– Diagnozės pradžioje tolimosios metastazės nustatomos apie trečdaliui visų susirgusiųjų. Metastazavęs inkstų vėžys buvo laikomas atspariu chemoterapijai, todėl daug metų gydytas interferonu alfa ir beta. Taikinių terapijos era prasidėjo, kai 2006 m. JAV Maisto ir vaistų agentūra ir Europos vaistų agentūra patvirtino pirmąjį taikinių terapijos vaistą. Šiandien yra patvirtinti septyni pirmos, antros ir trečios kartos taikinių terapijos vaistai tirozinkinazės slopintojai, kurie yra veiksmingi gydant inkstų vėžį. Taip pat inkstų vėžiui gydyti plačiai vartojama naujoji imunoterapija.

Prof. R. Jančauskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Jau kompensuojama daugelis naujos kartos vaistų, kurie smarkiai pailgina išgyvenamumą, ir buvusi ūmi liga vis dažniau tampa lėtinė. Kiek pailgėjo pacientų išgyvenamumas juos gydant naujais būdais, palyginti su anksčiau taikytu gydymu? Teko girdėti, kad yra būklių, kai anksčiau pagalbos nebūdavo arba ji buvo ribota, o dabar žmonės gyvena ilgus metus. Ar tai tiesa?

– Naujieji vaistai yra patvirtinti ir kompensuojami metastazavusiai ligai gydyti, kai paprastai visiškai pasveikti nėra galima. Tačiau šiais vaistais gyvenimo trukmę galima reikšmingai pailginti. Imunoterapijos klinikiniai tyrimai rodo, kad nedidelei daliai metastazavusiu inkstų vėžiu sergančių pacientų galima pasiekti ypač gerų rezultatų – liga visiškai sustabdoma ir remisija trunka ilgiau nei penkerius metus.

– Naujieji tam tikros grupės vaistai, pavyzdžiui, taikinių terapijos, skiriasi tarpusavyje. Kuo pranašesni naujieji vaistai, palyginti su senesnės kartos tos pačios grupės vaistais?

– Kaip jau minėjau, turime trijų kartų taikinių terapiją – vadinamuosius tirozinkinazės inhibitorius. Naujesnės kartos tirozinkinazės inhibitoriai (keli jų – kompensuojami ir Lietuvos pacientams) stipriau ir selektyviau veikia kraujagyslių endotelio augimo faktoriaus receptorius ir pasižymi palankesniu farmakokinetiniu profiliu. Naujausi klinikiniai tyrimai rodo, kad naujos kartos taikinių terapijos vaistai sėkmingai gali būti vartojami deriniuose su imunoterapija ir beveik dvigubai pailginti laiką iki ligos progresavimo.

– Vis daugėja mokslo įrodymų, kad inkstų vėžio gydymo ateitis yra esamų terapijų deriniai, kai skiriami skirtingų veikimo klasių vaistai. Kaip parenkami vaistai deriniams ir kada deriniai yra efektyviausi?

– Vėžys paprastai yra heterogeniškas, jį sudaro skirtingų ląstelių grupės, kurioms paveikti gali reikėti skirtingus veikimo mechanizmus turinčių vaistų. Todėl naujausia tendencija gydant metastazavusį inkstų vėžį yra vartoti skirtingų grupių vaistų derinius. Tiek Amerikos vėžio centrų, tiek Europos onkologų chemoterapeutų draugijos parengtose gairėse kaip labiausiai pagrįstas pasirinkimas skiriant pradinį šviesių ląstelių inkstų vėžio gydymą nurodomi būtent imunoterapijos ir taikinių terapijos deriniai – jie reikšmingai atideda ligos progresavimą, palyginti su anksčiau taikytais vaistais.

– Pasaulinė praktika rodo, kad gydymą svarbu pradėti nuo paties efektyviausio derinio. Ar toks gydymas prieinamas Lietuvos ligoniams?

Lietuvoje kol kas turime kompensuojamų imunoterapinių vaistų derinį, tačiau tikimės, kad mūsų pacientams taps prieinami ir kiti – tirozinkinazės slopintojų ir imunoterapijos deriniai, kurie leidžia užtikrinti, remiantis registraciniais šių derinių klinikiniais tyrimais, kad liga neprogresuos vidutiniškai apie 15–16 mėnesių.

Prabėgus 10 metų nuo diagnozės nustatymo, moteriai atlikta pirmoji inksto transplantacija Vilniuje, gyvosios donorystės metu. „Mama spurdančia širdimi laukė, kada galės atiduoti savo inkstą, bet transplantaciją atidėjo du kartus dėl kraujo užkrėtimo ir virusinio hepatito“, – prisimena Danutė.

Gavusi mamos dovanotą inkstą, pacientė atgimė naujam gyvenimui. Didžiausias moters noras buvo padėti likimo draugams, sergantiems sunkia inkstų liga, neprarasti vilties gyventi. „Pažadą sau tesėjau. Šiauliuose su likimo draugais įkūrėme Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ Šiaulių skyrių, vėliau perorganizuotą į Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugiją „Atgaja“. Pirmininke buvau 16 metų“, – sako Danutė.

Kaip rašoma gydymo įstaigos pranešime, su mamos inkstu moteris gyveno 18 gyvenimo metų. „Pirmąjį transplantuotą inkstą pamažu „nužudė“ lėtinis hepatitas C. Kartais taip jau atsitinka, kad tam tikros lėtinės infekcijos užveda imuninius mechanizmus, kurie pažeidžia inkstus ir po truputį veda link galutinio inkstų funkcijos nepakankamumo ir dializių. Labai džiugu, kad dabar pacientei hepatitas C, atsiradus naujiems vaistams, yra pilnai išgydytas“, – apie situaciją komentuoja gydytoja nefrologė.

Kauno klinikų pacientė prisimena, kad kelias link antrosios inksto transplantacijos buvo sunkus. „Neturėjau nė lašelio šlapimo, buvo stipriai padidėję kalio ir fosforo rodikliai kraujyje. Liko tik nenusakomai bloga savijauta dializės metu ir po jos. Buvau priklausoma nuo aparato, kuris palaikė mano inkstų funkciją, neturėjau nei savaitgalių, nei švenčių, nes dializės buvo privalomos pagal numatytą grafiką“, – pasakoja moteris. Nepaisant sunkumų, ji neprarado vilties ir kartu su gydytojais nefrologais atsakingai ruošėsi pakartotinai inksto transplantacijai.

Išoperavus mamos padovanotą, jau nebeveikiantį inkstą, iš organizmo reikėjo pašalinti hepatito C virusą, bet paskirtas gydymas pacientei nepadėjo, ji patyrė daug komplikacijų ir labai nusilpo. Po penkerių metų nuo dializės pradžios, moteris sulaukė skambučio iš Kauno klinikų su kvietimu atvykti inksto transplantacijai. „Prašiau, kad kuo greičiau atjungtų mane nuo aparatų. Juk mane kviečia transplantacijai!“ – prisiminusi šypsosi Danutė.

Dr. E. Dalinkevičienė priduria, kad pakartotinos inkstų transplantacijos nėra labai dažnos. Pastarųjų metų duomenimis, Kauno klinikose apie 15 proc. iškviestų inksto transplantacijai recipientų jau yra po buvusių inksto transplantacijų.

Transplantacija ir pooperacinis laikotarpis praėjo sklandžiai, tačiau, kaip pati pacientė sako, nebuvo lengvas „Tai darbas, reikalaujantis ne tik gydytojo žinių, bet ir paciento įsitraukimo, bendradarbiavimo ir pasitikėjimo medicinos personalu. Su paciente Danute buvo lengva. Visada jaučiau jos pasitikėjimą ir norą bendradarbiauti“, – teigia dr. E. Dalinkevičienė, prižiūrinti pacientę po transplantacijos.

Šiuo metu Danutės inkstas veikia puikiai, ji vartoja paskirtus medikamentus ir lankosi pas gydytojus specialistus kas tris mėnesius. Vizitų metų moteriai atliekami išsamūs tyrimai.

„Kiekvienas, turintis transplantuotą organą, gyvena du gyvenimus – dėkingumo ir atsakomybės. Išėjusio amžinybėn artimieji padarė didvyrišką sprendimą padovanoti savo artimojo dalį kito žmogaus gyvybei išgelbėti. Meldžiuosi ir uždegu žvakelę jo atminimui“, – priduria pacientė.

Kovo 10-oji – Pasaulinė inkstų diena. Šių metų šūkis – „Sveiki inkstai visiems. Žinios – tai tiltas į geresnę inkstų priežiūrą“. Dr. E. Dalinkevičienė teigia, kad kartais pacientai dvejoja dėl inksto transplantacijos, mat bijo patirti komplikacijas, sunkumus po transplantacijos, jiems trūksta žinių ir tai kartais užkerta kelią į visavertį geresnės kokybės gyvenimą.

Pasak biuro, mirusio vyro artimieji pirmadienį sutiko paaukoti jo organus donorystei. Atlikę būtinus tyrimus medikai nustatė, kad donorystei tinka vyro inkstai ir ragenos.

Inkstai Santaros klinikose bus persodinti dviem žmonėms. Ragenos bus perduotos į Audinių banką.

Lietuvoje organų ir audinių transplantacijos iš viso laukia daugiau kaip 400 žmonių, tarp jų ir keturi vaikai. Sunkiai sergantiems žmonėms donorinio organo tenka laukti nuo kelių dienų iki kelių metų, o kai kurie taip ir išsvajotosios transplantacijos taip ir nesulaukia.

Pasak biuro, vienas žmogus gali išgelbėti net septynių žmonių gyvybes: Lietuvoje persodinami inkstai, širdis, plaučiai, kepenys, kasa, ragenos, taip pat plaučių ir širdies bei kasos ir inkstų kompleksai.

Organų donorais Lietuvoje gali būti visi pilnametystės sulaukę asmenys, kurie užpildo specialų sutikimą ir įsigyja donoro kortelę.

„Lėtinė inkstų liga – palaipsniui progresuojantis inkstų funkcijos blogėjimas, kuris laikui bėgant gali sukelti lėtinį inkstų nepakankamumą. Norint to išvengti, labai svarbu, kad šeimos gydytojai, įvertinę rizikos veiksnius ir šlapimo bei kraujo tyrimų pakitimus, pacientus laiku nukreiptų gydytojo nefrologo konsultacijai“, – teigia dr. E. Dalinkevičienė.

Šiuo metu Kauno klinikose ambulatoriškai hemodializės atliekamos 75 pacientams, sergantiems galutine lėtinės inkstų ligos stadija, o po inksto transplantacijos stebimi net 350 pacientų.

Lėtinės inkstų ligos, kaip ir lėtinis inkstų nepakankamumas, gali būti diagnozuotas įvairaus amžiaus pacientams. „Pagrindiniai rizikos veiksniai, kurie gali sukelti šias ligas, yra padidėjęs kraujo spaudimas, išeminė širdies liga, besikartojantys šlapimo organų uždegimai, inkstų akmenligė, toksinis medikamentų poveikis, inkstų policistozė ar kita paveldima inkstų liga, lėtinės infekcijos – tuberkuliozė, hepatitas, autoimuninės ligos, – lėtines inkstų ligas sukeliančius veiksnius vardija gydytoja. – Taip pat padidėjusią riziką susirgti lėtine inkstų liga turi pacientai, sergantys cukriniu diabetu. Pacientai, turintys šiuos rizikos veiksnius, turėtų kreiptis į gydymo įstaigą, kur jiems atliktų šlapimo, kraujo tyrimus ir inkstų ultragarso tyrimą ir paskirtų tinkamą gydymą.“

Deja, pirmieji šios klastingos ligos simptomai pasireiškia tik atsiradus pažengusiam inkstų nepakankamumui. „Dažnai pacientai, sergantys lėtine inkstų liga su jau pažengusiu inkstų nepakankamumu, jaučia bendrą silpnumą, nuovargį, šleikštulį, o kartais ir pykinimą ar net vėmimą, viso kūno niežulį. Jiems gali sutrikti miegas, atsirasti viso kūno tinimas, padidėti kraujospūdis“, – pasakoja gydytoja nefrologė.

Ankstyvose ligos stadijose pacientams, gydant lėtinę inkstų ligą, taikomas konservatyvus  gydymas, kuriuo siekiama sulėtinti inkstų nepakankamumo progresavimą. „Gydomos inkstų nepakankamumą galinčios sukelti ligos: kontroliuojamas cukrinis diabetas, aukštas kraujospūdis, – aiškina dr. E. Dalinkevičienė. – Progresuojant inkstų nepakankamumui, ženkliai sutrikus inkstų funkcijai, pacientams taikomas vienas iš pakaitinės inkstų terapijos metodų: peritoninė dializė, hemodializė ar inkstų transplantacija.“

Šiuo metu inksto transplantacija yra pažangiausias pakaitinės inkstų terapijos metodas, ženkliai pagerinantis paciento gyvenimo kokybę bei išgyvenamumą. Inksto transplantacijų skaičiui augant, mažėja inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašas, nors dialize gydomų pacientų skaičius Lietuvoje jau keletą metų lieka stabilus. Po atliktos dializių centrų apklausos  pastebėta, kad  pacientams trūksta informacijos apie inkstų transplantacijos privalumus. Žinių trūkumas ir su tuo susijusi baimė bei abejonės tampa trikdžiu įtraukimui į laukiančių inksto transplantacijos sąrašus ir ruošimui transplantacijai.

Kaip rašoma Kauno klinikų pranešime, siekiant supažindinti pacientus su lėtine inkstų liga, su jos progresavimo lėtinimo galimybėmis, pakaitinės inkstų terapijos metodais bei inkstų transplantacijos nauda, spalio ir lapkričio mėnesiais Kauno klinikų gydytojai nefrologai  kartu su Nacionaliniu transplantacijos biuru, Lietuvos nefrologijos, dializės ir transplantacijos asociacija ir Lietuvos inkstų fondu organizavo nuotolinius mokymus pacientams „Lėtinės inkstų ligos eiga, progresavimas ir jo prevencija bei pakaitinės inksto terapijos metodo pasirinkimas, orientuotas į inksto transplantaciją kaip pirmo pasirinkimo metodą“. Paskaitas skaitė gydytojai nefrologai, dietologai, psichologė. Mokymų metu pacientai supažindinti su lėtine inkstų liga, jos eiga ir gydymo metodais, pakaitinės inkstų terapijos metodais. Taip pat aptartos gyvo ir mirusio donoro inksto transplantacijos galimybės, jų privalumai.

Ši transplantacija vyrui bus antroji. Anksčiau jam buvo persodintas mirusio donoro inkstas.

Kaip teigia LSMUL Kauno klinikų gydytojas nefrologas, vyresnysis transplantacijų koordinatorius Andrejus Bura, transplantacija iš gyvo donoro dažniausiai būna sėkminga, transplantuotas gyvo donoro inkstas veikia geriau ir išlieka gyvybingas ilgiau nei transplantuotas mirusio donoro inkstas. 

Ši operacija šiais metais yra pirmoji gyvojo donoro inksto transplantacija Kauno klinikose ir jau septintoji Lietuvoje – šešios tokios transplantacijos šiemet atliktos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose.

Gyvoji donorystė – retesnė

Lietuvoje kol kas gyvosios donorystės atvejai yra gana reti. Daugiausiai tokių operacijų atlikta 2014 metais – 11. 2019 metais įvyko septynios gyvojo donoro inksto transplantacijos, 2020 metais – vos trys.

Didžioji dauguma inkstų transplantacijų atliekama iš mirusio donoro. Per metus registruojama iki 100 tokių operacijų. Jei abu donoro inkstai yra sveiki, jie persodinami dviem ligoniams.

Gydytojas A. Bura pastebi, kad daugiausiai nuogąstavimų dėl gyvosios donorystės paprastai turi ne donorai, o recipientai. Jie nerimauja, kad vieno inksto pašalinimas pakenks artimojo sveikatai.

Gydytojas nefrologas pataria mažiau nuogąstauti ir pasikliauti gydytojų profesionalumu. Gyvosios donorystės transplantacija atliekama tik tada, kai medikai įsitikina, kad potencialaus donoro fizinė sveikata yra gera ir abu inkstai veikia puikiai.

Tam, kad žmogus galėtų padovanoti savo inkstą, atliekama itin daug įvairiapusių tyrimų. Siekiama, kad intervencija donorui turėtų kuo mažesnių pasekmių, o po transplantacijos donoro sveikatos būklę nuolat seka ir vertina nefrologai.

Turėtų būti pirmojo pasirinkimo gydymas

Europos transplantologai taip pat sutaria, kad geriausias gydymo būdas pacientui, sergančiam galutinės stadijos lėtine inkstų liga, yra gyvojo donoro inksto persodinimas. 2017 m. paskelbtose Europos Sąjungos transplantacijų rekomendacijų gairėse pabrėžiama, kad esant galutiniam inkstų funkcijos nepakankamumui transplantacija turėtų būti pirmojo pasirinkimo gydymas. Antrasis rekomenduojamas gydymo būdas – peritoninė dializė.

Tik netikus pirmiesiems dviem gydymo būdams siūloma taikyti hemodializę. Lietuvoje dažniausiai pacientui nesupažindinus su kitais galimais gydymo būdais iš karto siūloma hemodializė.

Gyvojo donoro inksto transplantacija ypatinga tuo, kad recipientui nereikia laukti, kol atsiras donoras, be to, tai padeda išvengti komplikacijų, atsirandančių dėl ilgalaikio dializių taikymo.

Lietuvoje gyvuoju donoru gali būti sutuoktinis arba artimu giminystės ryšiu su recipientu susijęs giminaitis – mama, tėtis, sesuo, brolis, teta, dėdė. 

Mūsų šalyje įteisinta ir porinė donorystė. Tai – dviejų porų pasikeitimas donoriniais organais, kai vienos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, donoro organas tinka kitos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, recipientui, o antrosios poros donoro organas tinka pirmosios poros recipientui. Tokių transplantacijų mūsų šalyje dar nėra atlikta.

Šiandien Lietuvoje inkstų transplantacijos laukia 107 asmenys, 67 iš jų yra aktyvūs, t. y. pasiruošę operacijai. Jiems tai – vienintelis būdas gyventi pilnavertį gyvenimą.

Kitą dieną, rugpjūčio 18-ąją, donoro inkstai Vilniaus universiteto ligoninėje (VUL) Santaros klinikose transplantuoti vyrui, kuris sveiko inksto laukė 3,5 metų, ir beveik 3 mėnesius transpalantacijos laukusiai moteriai.

„Transplantacijos atliktos sėkmingai. Dabar laukia kitas svarbus etapas – reanimacinė priežiūra ir sveikimas“, – sako VUL Santaros klinikų Urologijos centro vadovas doc. Arūnas Želvys.

Šiais metais inkstai transplantuoti 54-iems Lietuvos gyventojams. Vien rugpjūčio mėnesį jau atliktos 8 inkstų transplantacijos, iš jų 6 – VUL Santaros klinikose, 2 – LSMUL Kauno klinikose.

„Organų transplantacija – didelės medikų komandos darbas, – sako doc. A. Želvys. – Esame pasirengę bet kuriuo paros metu suburti transplantacijai reikalingą medicinos personalą. Net ir esant nuolat kintančiai pandemijos situacijai nedelsdami organizuojame transplantacijos procesui būtiną darbą: iškviečiami recipientai, Laboratorinės medicinos centro laboratorijose atliekami būtini tyrimai, darbui ruošiasi operacinės brigados.“

VUL Santaros klinikose transplantacijas koordinuoja Organų transplantacijos koordinavimo centras kartu su Nacionaliniu transplantacijos biuru (NTB) prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

NTB primena, kad transplantacijos proceso sėkmę lemia koordinuotas ir sklandus įvairių sričių profesionalų darbas. Kiekviena transplantacija yra tarsi stebuklas, priklausantis nuo daugelio sėkmingų faktorių.

Transplantacija galima tada, kai reanimacijoje konstatuojama klinikinė smegenų mirtis (retesniais atvejais – sustojus širdžiai, tada registruojamas neplakančios širdies donoras). Konstatavus smegenų mirtį kiti organai palaikant medicinos aparatūrai ir vaistams kurį laiką dar gali funkcionuoti.

Mirusįjį registravus kaip potencialų donorą atliekami įvairūs kraujo tyrimai siekiant išsiaiškinti, kurie žmogaus organai ir audiniai gali būti tinkami transplantuoti.

Paaiškėjus, kad donoro organai ir audiniai tinkami, pagal įvairius rodiklius parenkami ir apie tai informuojami tinkamiausi donoro organų laukiantys recipientai. Jie turi skubiai apsispręsti, ar sutinka atvykti į klinikas dėl transplantacijos.

Atvykusiems potencialiems recipientams atliekami įvairūs tyrimai, vertinama, ar donoro organas jiems tikrai tinka, ar jie patys neturi infekcijų, kurios gali lemti operacijos nesėkmę.

Vis dėlto svarbiausias veiksnys, nuo kurio priklauso, ar transplantacija apskritai įvyks, yra artimiausių giminaičių sutikimas paaukoti mirusiojo organus donorystei. Po pokalbio su ligonį prižiūrėjusiais medikais tokį kilnų gyvybes gelbstintį sprendimą Lietuvoje pasirašo apie 70 proc. artimųjų.

Sielvarto akimirką mirus artimam žmogui priimti sprendimą visada yra lengviau, jei iki mirties asmuo yra išreiškęs savo valią dėl organų donorystės. Tai galima padaryti pasirašant sutikimą Donoro kortelei gauti. Tokį sutikimą yra pasirašę beveik 37 tūkst. Lietuvos gyventojų. Pasirašyti sutikimą Donoro kortelei gauti galima internetu ntb.lt, taip pat gydymo įstaigose, „Eurovaistinės“ vaistinėse. Apie savo sprendimą patratina pasikalbėti su artimiausiais žmonėmis.