O tuos šaltinius Kinijai tiekti ir apskritai tapti jos užnugariu rengiasi Rusija.
Taip laidai „Elta zoomas“ teigė Taivano Nacionalinės gynybos ir saugumo instituto ekspertas bei analitikas iš Ukrainos Jurijus Poita.
Pastaruoju metu pasaulio dėmesys buvo sutelktas į karą Vidurio Rytuose, taip pat į Kinijos ir JAV vadovų susitikimus ir mėginimus sukurti naują partnerystę tarp pagrindinių pasaulio supervalstybių. Daugelis stebėtojų tvirtino, jog Rusijos režimas buvo nustumtas į geopolitinį šešėlį ir tuo dar kartą parodyta, jog Maskva tapo tik menkesne Kinijos palydove, „vasale“, kuria Pekinas naudosis taip, kaip diktuoja jo interesai.
Tačiau J. Poita nesutinka su tokia nuomone, tvirtindamas, jog Kinijos ir Rusijos partnerystė – kur kas tvaresnis ir rimtesnis ryšys, strategiškai Kinijai reikalingas ne mažiau nei Kremliui.
„Dabartinis jų santykių modelis panašus į fronto-strateginio užnugario modelį. Rusija priiminėja sprendimus dėl karo prieš Vakarus, vykdo tą karą, o Kinija ją stipriai palaiko politiškai, informacine prasme, tarptautinėje arenoje, ekonomiškai. Juk be Kinijos palaikymo Rusijos ekonomika žlugtų.
Šie santykiai gilėja, stiprėja ir kažkuriuo momentu, pagal Kinijos planus užimti Taivaną, abi šalys – frontas ir strateginis užnugaris – susikeis vietomis. Kinija vykdys karinius veiksmus, o Rusija aprūpins Kiniją energija, produktais, technologijomis ir, žinoma, žaliavomis.
Gaila, tačiau atsargų ir išteklių tokių santykių užtikrinimui, pasirengimui plataus masto konfliktui abiem šalims pakanka“, – Eltai sakė Taivane dirbantis Ukrainos ekspertas.
Tuo metu pačiame Taivane ir jo ekspertų bendruomenėje Ukrainos karas – pagrindinis studijų bei analizės objektas. Kaip teigia J. Poita, pagrindinė strateginė pamoka, kurią Taivanas jau išmoko iš šio karo, – diktatūra tikrai gali griebtis pačių brutaliausių veiksmų ir įmanomas „pats tragiškiausias“ scenarijus.
– Kinija ir vėl didina karinį aktyvumą, elgiasi vis agresyviau šalia Taivano. Kiekvieną savaitę Kinijos karinė aviacija viršija naujus aktyvumo rodiklius. Akivaizdu, kad tai tendencija, kuri tik stiprėja. Kaip tai vertinti ir suprasti? Kaip jūs tai suprantate? Kur visa tai veda?
– Vertinti padėtį galima įvairiai. Pats bendriausias vertinimas – Kinijos Liaudies Respublika bando parodyti jėgą, rodo raumenis ir savo karines galimybes. Jos karinės galimybės didėja. Ir tuo ji bando psichologiškai spausti Taivaną tam, kad jis taptų labiau sukalbamesnis galimoms deryboms dėl vadinamosios „reunifikacijos“, susijungimo su Kinija.
– Bet ar kažkoks „derybų“ procesas ar kokie nors pokalbiai apskritai vyksta?
– Žinoma, jokiu, bent jau oficialiu, pavidalu toks procesas neegzistuoja. Taivane įkurta vadinamoji Žemyninė taryba – santykių su „didžiąja Kinija“ organas. Tačiau ir jos pagrindinė funkcija yra užtikrinti taivaniečių, esančių žemyninėje Kinijoje, interesus ir poreikius.
Taigi kažkokio dialogo, ypač esant dabartinės prezidentės Tsai Ing-wen administracijai, nėra.
Tačiau mes turime matyti, kad Kinijos Liaudies Republika ne tik psichologiškai spaudžia Taivaną, bet ir rengia instrumentus, priemones vadinamajam „Planui B“.
Tuo atveju, jei Taivano valdžia ir visuomenė vis dėlto nenorės ir nesutiks kokiu nors metu ir kokiomis nors sąlygomis prisijungti prie Kinijos, gali būti panaudota karinė jėga.
Kinijos aukščiausioji politinė vadovybė ne kartą skelbė, kad jei visos priemonės ir metodai bus išsemti, Kinija bus „priversta“ panaudoti karinę jėgą.
Tas karinis spaudimas, kurį matome, – tai ne tik psichologinis veikimas, ne tik demonstracija. Iš tiesų tai yra galimo scenarijaus rengimas, repetavimas, rengiantis užimti Taivaną.
Kinija iš tikrųjų rengia savo karinį potencialą tokiems veiksmams. Jos karinė reforma, pagrindinės pastangos yra nukreiptos į karinių jūrų pajėgų, raketinių pajėgų ir jūrų pėstininkijos bei desanto stiprinimą. O tai kaip tik ir yra tos pajėgos, kurios skirtos užimti apgyvendintas arba neapgyvendintas salas, taip pat dominuoti Rytų ir Pietų Kinijos jūrose.
Be to, Kinijos Liaudies Respublika pastarąjį dešimtmetį tose jūrose stato vadinamąsias dirbtines salas, vienašališkai paskelbusi jas savo teritorija. Ir jose ji dislokuoja raketines sistemas, priešlėktuvinės gynybos įrangą, radarus, geolokacines sistemas.
Taigi geriausia strategija Taivanui – viltis geriausio, bet rengtis blogiausiam.
Tai rodo, kad Kinija mėgina sukurti vadinamąją atribojimo zoną – tam, kad sutrukdytų įsikišti JAV ir jų sąjungininkams į konfliktą, jei šis kiltų.
Jei stebime Kinijos kariuomenės praktinius mokymus, kaip tik ir matome, jog rengiamasi būtent Taivano užgrobimui. Tai pasakytina apie jūrų pėstininkų, lėktuvnešių, kurie gali būti įtraukti į tokią operaciją, pratybas. Tam rengiamos ir karinės oro pajėgos, kurios bombarduotų salą. Karinės oro pajėgos treniruojasi papildyti savo kuro atsargas ore.
Tagi Kinijos Liaudies Respublika nuosekliai rengiasi šiems veiksmams. Ar jų bus imtasi, kada, kokia seka, pagal kokį scenarijų – neįmanoma pasakyti. Juk mes nežinome Kinijos strateginių planų. Tačiau matome, kad Kinija repetuoja visus įmanomus scenarijus – nuo blokados ir raketų bei bombų smūgių iki paties sudėtingiausio scenarijaus – pilno masto invazijos į Taivaną.
Tad taip ir reikėtų interpretuoti tai, kas vyksta dabar. Kinija ne tik siekia pademonstruoti jėgą, kaip nors priversti Taivano valdžią derėtis, bet ir realiai rengiasi tam, kad kažkuriuo metu pradėtų karinę agresiją prieš Taivaną.
– Galbūt kartu Kinija stengiasi paveikti ir Taivano prezidento rinkimų kampaniją, kuri kaip tik šiuo metu vyksta?
– Na, tai labiau yra nuolatinis, bendrasis Kinijos veiksmų modelis. Kita vertus, Kinija mėgina parodyti, jog Taivanui esą būtų naudingiau jei ne visiškai susijungti su ja, tai bent esmingai pagilinti santykius.
Tačiau Taivano visuomenė yra prieš susijungimą su Kinija. Vadinamąją reunifikaciją palaiko tik apie 5–6 proc. visuomenės. Tuo metu apie 60–65 proc. nori, kad būtų išlaikyta dabartinė padėtis, kai šalis ir savarankiška nuo Kinijos, tačiau ir neskelbia visiškos nepriklausomybės. O pastarąją palaiko apie 20–30 proc.
Taigi Kinijos spaudimas ir grasinimas karine jėga nekeičia Taivano visuomenės nuotaikų ir nusistatymo ir negausina reunifikaciją palaikančių 5–6 proc. stovyklos.
Kita vertus, Kinija taip tiesiog demonstruoja, jog jei Taivanas nenusileis, jei jo valdžia ir toliau elgsis „provokuojančiai“, bus panaudota karinė jėga, prasidės karas. Tai, aišku, atsiliepia visuomenėje.
Pavyzdžiui, kai bendrauju su taivaniečiais gatvėje, betarpiškai, kasdieniame gyvenime, dalis iš jų išreiškia tam tikrą baimę, kalba, kad gal geriau pasiduoti, nesipriešinti, nes taika, galų gale, geriau nei karas, Taivanas vis tiek negalės laimėti šio karo.
Kinijos propaganda, specialios informacinės operacijos taip pat nukreiptos į tai, kad pakirstų taivaniečių tikėjimą sąjungininkais, savo valdžia, karinėmis pajėgomis. Taip tikimasi bent dalį visuomenės priversti būti labiau klusnia, nesipriešinti.
Kiti sociologiniai duomenys atsako, kiek taivaniečių pasiryžę ginti savo tėvynę su ginklu rankoje. Tai nuo 40 iki 50 proc. Žinoma, viena vertus, tai nėra didžioji dauguma. Kita vertus, net jei pusė taivaiečių aktyviai priešinsis antpuoliui, tai 10 mln. iš 23 mln. šalies gyventojų – neblogas skaičius.
Tad pagrindinis valdžios uždavinys – kiekybę paversti kokybe, tuos 40 ar 50 proc. transformuoti į struktūrinius padalinius, galbūt kokias nors pilietinio pasipriešinimo pajėgas arba teritorinės gynybos pajėgas, kaip Ukrainoje. To reikia tam, kad visa visuomenė apskritai būtų integruota į totalinės gynybos sistemą.
– Kaip jus suprantu, labiausiai tikėtina, kad tai tik laiko ir konkrečių aplinkybių kombinacijos klausimas, kada Kinija gali ryžtis pulti Taivaną. Taigi, kas, viena vertus, vis dar sulaiko Kiniją nuo šio žingsnio, kita vertus, kokios tos konkrečios aplinkybės ir jų kombinacija, kurios privestų prie Kinijos puolimo?
– Tai, be abejo, daugiau nei milijono dolerių vertės klausimas. Jei žinotume strateginius aukščiausios Kinijos politinės vadovybės planus, galėtume išskaičiuoti šias galimybes, pirmiausia, kartu su JAV. Tai padėtų užtikrinti vadinamąjį strateginį sulaikymą, neleistų atsirasti toms aplinkybėms, kurios galėtų paskatinti antpuolį.
Na, o kalbant bendrąja prasme, pirmasis sulaikantysis faktorius – Kinija šiuo metu tiesiog nepasirengusi pilno masto karinei operacijai prieš Taivaną. Tam nepasirengusios jos karinės jūrų pajėgos, raketinės pajėgos ir karinė aviacija.
Nėra pakankamai karinių jūrų laivų, kitų transporto priemonių, nėra pakankamo kiekio tinkamai parengtų jūrų pėstininkų, kurie galėtų įvykdyti tokią operaciją. Kinija nepasirengusi nei kiekybine, nei kokybine prasme.
Pavyzdžiui, Rusija nesugebėjo išsodinti savo desanto Odesos pajūryje, nes tokiai desantinei, amfibinei operacijai reikalinga itin sudėtinga logistikos sistema, labai sutelkta ir tiksli sąveika tarp sausumos, jūros ir oro pajėgų.
O Kinija neturi tam nei pakankamai priemonių, nei pasirengimo, patirties. Kinijos Liaudies išsivadavimo armija niekada nevykdė tokių operacijų. Taigi ir dėl to jos padėtis yra sudėtinga.
Be to, tam, kad įvykdytų tokią operaciją, Kinijai greičiausiai reikės atkirsti JAV karinį jūrų laivyną, sutrukdyti jam įsikišti. O tai galima padaryti raketinių sistemų pagalba. Šių sistemų kiekį Kinija ir toliau didina.
Kinija paskelbė, kad iki 2035 metų tris kartus padidins savo branduolinių galvučių kiekį – nuo dabartinių maždaug 500 iki pusantro tūkstančio. Tai taip pat rodo, jog Kinija vadinamąjį branduolinį šantažą, kurį Rusija taiko Vakarams, laiko efektyviu. Kinija tokį savo įsitikinimą patvirtino ir kitais būdais.
Tad Kinija mano, jog jei ir ji tokiu pačiu būdu grasins JAV ir kitoms savo regiono valstybėms, tai ir lems, kad jos neįsikiš į konfliktą. Štai todėl Kinijai ir reikia didinti branduolinių ginklų kiekį tam, kad toks grasininmas būtų kuo efektyvesnis.
Trečias aspektas – ekonomika. Kol kas Kinijos susisaistymas su pasauline ekonomika, jos integravimasis į pasaulio sistemą yra sulaikantysis faktorius. Mes juk suprantame, kad tuo atveju, jei Taivano sąsiauryje prasidės karas, pasaulio ekonomikos laukia krachas.
Priminsiu, jog Taivanas gamina maždaug 60 proc. pasaulio puslaidininkių lustų bei 90 proc. pačių sudėtingiausių, pažangiausių pasaulio puslaidininkių lustų. Tad, jei prasidės karas, jis faktiškai sugriaus pasaulio ekonomiką.
Kinijai tai taip pat labai rimta grėsmė.
Taigi Kinija šiuo metu stengiasi pasiekti vadinamąją technologinę nepriklausomybę. Tai reiškia – perkelti technologijų gamybą į savo teritoriją, pakeisti tiekimo sistemas. To reikia tam, kad, kilus karui, Kinija galėtų pati save aprūpinti.
Kita vertus, Kinija nėra savarankiška energetinio saugumo bei maisto produktų tiekimo požiūriu. Beveik pusę savo naftos Kinija gauna iš Artimųjų Rytų šalių. Karo atveju JAV karinės jūrų pajėgos greičiausiai tiesiog užkirstų šį kelią ir visa Kinijos ekonomika atsidurtų labai sunkioje situacijoje.
Taigi Kinijai būtina sukurti alternatyvus tiekimo kelius, kuriais būtų galima naudotis karo atveju.
– Iš kur ir per kur?
– Tai galima daryti su Rusijos Federacijos pagalba. Ir dabar mes girdime diskusijas tarp Kinijos ekspertų bei matome praktinius žingsnius, kaip Kinija stiprina naftos ir dujų eksporto iš Rusijos infrastruktūrą ir pajėgumus.
Jeigu Kinijai pasiseks per artimiausius kelerius metus, ji sukurs uždarą, savarankišką sistemą tarp Rusijos ir Kinijos. Kinija bus frontu, o Rusija – strateginiu užnugariu. Apie tai irgi kalba Kinijos tarptautinių reikalų ekspertai.
Dar vienas aspektas, kuris šiuo metu sulaiko ir gali sulaikyti Kiniją – Taivano ir jo sąjungininkų pasirengimas invazijai.
Taivanas juk taip pat supranta, kad konfliktas yra tikėtinas, tad siekia sustiprinti savo karinį potencialą. Ir čia jau laikas žaidžia nebe Kinijos naudai – jeigu Taivanas per artimiausius penkerius metus žymiai sustiprins savo karinį potencialą.
Taivanas dabar kaip tik vysto povandeninių laivų programą – į vandenį bus nuleisti aštuoni itin šiuolaikiški povandeniniai laivai. Pirmasis turi būti nuleistas pačiu artimiausiu metu. Aišku, Taivanas stengiasi sustiprinti savo priešlėktuvinę, priešraketinę gynybą, kovos su bepiločiais orlaiviais sistemas.
JAV stengiasi, kad kuo glaudžiau kartu rengtųsi ir sąjungininkės Korėja, Japonija ir Australija.
Tad galimybių langas Kinijai veriasi. Taigi, jeigu jis operacijos neįvykdys per ateinančius penkerius ar dešimt metų, tai vėliau gali būti dar sudėtingiau.
Taigi, viena vertus, yra visa eilė faktorių, kurie sulaiko Kiniją, kita vertus, egzistuoja faktoriai, kurie gali Kinijos vadovybę įtikinti pagreitinti vadinamąjį „suvienijimo“ procesą.
– Kaip tik ir norėjau paklausti apie Kinijos ir Rusijos ryšį. Kiek suprantu ir iš kitų jūsų viešų minčių ir pareiškimų, jūs nemanote, kad tas ryšys – momentinė, situatyvinė, grynai šio momento pragmatiniais interesais pagrįsta partnerystė.
Jūsų teigimu, yra priešingai – tai fundamentali, egizstencinė, strateginė sąjunga. Kinija yra Rusijos strateginis užnugaris jos kare prieš Ukrainą ir Vakarus, mat Rusija ir Kinija rengiasi tam, kad Rusija būtų strateginis, infrastruktūrinis Kinijos užnugaris jos agresijoje prieš Taivaną. Ar teisingai?
– Iš esmės taip. Daug ekspertų ir apžvalgininkų kalba apie „vasalinę priklausomybę“. Neva Rusija tampa Kinijos vasale. Ir tokiu būdu tarsi galima nuvertinti tą karinę-strateginę Rusijos ir Kinijos partnerystę.
O aš, atvirai kalbant, nesutinku su tokia interpretacija. Ir štai kodėl. Šiuo metu Kinijos dalis Rusijos prekyboje siekia 25 ar beveik 30 proc. Ta dalis didėja, tačiau vien tai, kad Kinija yra viena iš pagrindinių Rusijos prekybos partnerių, nedaro Rusijos Kinijos vasale.
Pavyzdžiui, Kinijos dalis Pietų Korėjos prekyboje – maždaug 20 proc. Japonijos – taip pat. Kinijos dalis Taivano prekyboje – beveik 40 proc.
Ukrainos užsienio prekyboje Europos Sąjungos dalis iki pilno masto agresijos sudarė beveik 40 proc.
Taigi tai nereiškia, kad Ukraina yra Europos sąjungos vasalu ar žaliaviniu priedėliu. Apie tai nekalbama ir tokiu būdu nemąstoma. Apskritai, ekonominė tarpusavio priklausomybė, ryšiai, nebūtinai sukuria vasalinius santykius.
Be to, kai mes kalbame apie vasalo ir siuzereno santykius, turime suprasti, jog tokie santykiai – visiška piltuvinė subordinacija, kai viena šalis visu šimtu procentų priklausoma, politiškai, ekonomiškai pajungta kitai šaliai.
Manau, kad apie Rusiją ir Kiniją nėra prasmės taip kalbėti. Ir Rusija, ir Kinija itin vertina savą vadinamąją „strateginę autonomiją“. Aš tolimas nuo minties, kad Pekinas, pavyzdžiui, duoda Rusijai kokius nors įsakymus dėl Rusijos ir Ukrainos karo.
Sakyčiau, kad Rusija veikia visiškai savarankiškai. Kita vertus, Kinija, mūsų duomenimis, su tuo visiškai sutinka, reiškia tam, galima pasakyti, simpatiją ir visiškai tai palaiko.
Be to, turime suprasti, kad Kinija vertina, brangina santykius su Rusijos Federacija. Deja, taip yra. Tad Kinija nedarys jokių žingsnių, kurie pakenktų jos strateginei partnerystei su Rusija. Nematome jokių požymių, kad būtų kitaip.
– Ir Kinija palaikys Rusiją politiškai, geopolitiškai, ginklais, karine prasme tiek, kiek reikės?
– Na, dėl ginkluotės Kinija kol kas nepasirengusi atvirai stoti su Rusija į vieningą frontą prieš Vakarus. Kinijos požiūriu dar neatėjo laikas, dar reikia tinkamai pasirengti. Kinija dar nepasirengusi tapti atvira, pilnaverte ne tik politine, bet ir karine Rusijos sąjungininke.
O dabartinis jų santykių modelis, kaip jūs ir įvardijote, panašus į fronto-strateginio užnugario modelį. Rusija priiminėja sprendimus dėl karo prieš Vakarus, vykdo tą karą, o Kinija ją itin stipriai palaiko politiškai, informacine prasme, tarptautinėje arenoje, ekonomiškai. Juk be Kinijos palaikymo Rusijos ekonomika žlugtų.
Palaikymas – ir technologinis. Jei mes pažvelgsime į raketas, kurias šiuo metu gamina Rusijos karinė pramonė, tai dauguma komponentų – iki 80 – yra Vakarų šalių gamybos. Tačiau tie komponentai tiesiai į Rusiją nepatenka.
Pagal išsamius, iki šimto puslapių siekiančius vadinamosios Jermako-McFaulo, ukrainiečių-amerikiečių pareigūnų bendros grupės tyrimus, kuriuos atliko dešimtys ekspertų, tie komponentai – mikroelektronika, lustai, navigacinės sistemos – į Rusiją patenka per Kiniją.
Kinija faktiškai tapo Rusijai sankcijų apėjimo sistema. Be to, tokių komponentų dalis – itin didelė. Mikroprocesoriai, lustai – iki 70 proc., kritiškai svarbios medžiagos – iki 80 proc. Ir Kinija ne tik neuždaro tų sankcijų apėjimo kanalų, ji kaip tik didina jų pralaidumą ir apimtis.
Tai rodo ir statistika. Prieš metus buvo vieni skaičiai, šiemet jie didesni dešimtį kartų.
Taigi Kinija palaiko Rusiją plačiu frontu. Tuo metu Rusija supranta, jog Kinija nepasirengusi tiekti jai šiuo metu ginkluotės – ugnies, žvalgybos sistemų, – tačiau Kinija gali Rusijai duoti reikalingus komponentus. O Rusijos pramonė visiškai ramiai ir sklandžiai gali jais naudotis jau savo teritorijoje.
Taigi, mano nuomone, Rusijai ir Kinijai artimiausioje perspektyvoje svarbu gilinti šiuos fronto-užnugario santykius, tą užnugarį padarant iš tiesų strateginiu. Padidinti naftos, dujų transportavimo pralaidumą ir apimtis. Pavyzdžiui, dabar rengiamasi statyti antrąją dujotiekio „Sibiro jėga-2“ atšaką. Rengiami naftos terminalo, skirto jos perpumpavimui, projektai.
Manau, kad tai yra požymis, jog šie santykiai gilėja, stiprėja ir kažkuriuo momentu, pagal Kinijos planus užimti Taivaną, abi šalys – frontas ir strateginis užnugaris – susikeis vietomis. Kinija vykdys karinius veiksmus, o Rusija aprūpins Kiniją energija, produktais, technologijomis ir, žinoma, žaliavomis.
Kinija nėra savarankiška energetinio saugumo bei maisto produktų tiekimo požiūriu.
Gaila, tačiau atsargų ir išteklių tokių santykių užtikrinimui, pasirengimui tokiam plataus masto konfliktui abiem šalims pakanka.
– Karas Ukrainoje, jo pamokos ir patirtis yra pagrindinė ar viena iš pagrindinių temų tiek jūsų institute, tiek Taivane apskritai. Kokias pagrindines išvadas iš to karo daro Taivanas?
– Taip, kai atvykau čia, su didele nuostaba pamačiau, kad Taivanas intensyviai stengiasi išstudijuoti visa tai, ką jam gali parodyti Rusijos-Ukrainos karas. Tai, kas angliškai vadinama „išmoktos pamokos“ apie šį karą, – dominuojanti tema politikoje, tarp ekspertų ir mokslininkų tarpe, žiniasklaidoje.
Taivano ypatybė ta, jog jis labai greitai ir efektyviai įgyvendina, verčia kūnu savo tyrimų rezultatus. Taigi, jei Taivanas mato, jog kažkuri ginkluotė, technika yra efektyvi mūšio lauke, jei kažkuris požiūris ar elgesio modelis yra efektyvus, tai per kelis mėnesius tai aptariama bei apsvarstoma ir faktiškai per tris keturis mėnesius ar per pusmetį tai tampa jų politikos dalimi. Tobulinamos karinės, užsienio politikos strategijos, tobulinamas informacinis saugumas, technologijos. Ir, aišku, visa tai paremiama pataisomis biudžetui. Taigi Taivanas labai greitai adaptuojasi.
Kalbant apie tai, kokias konkrečiai išvadas jis daro ir jau padarė bei įgyvendino, galima pasakyti, jog labai daug. Jos – įvairių kategorijų.
Pagrindinė išvada – strateginio planavimo srityje. Ji tokia – karas tikrai galimas. Ne tik galimas, bet ir labiausiai tikėtinas scenarijus.
Taivanas gyvena spaudžiamas Kinijos nuo 1950-ųjų metų, kai Guomindanas patyrė pralaimėjimą žemyninėje Kinijoje. Per šį laiką Kinijos grėsmės tema jau, galima sakyti, pabodo visuomenei ir mažai kas tiki, kad ji reali.
O Rusijos-Ukrainos karas parodė, kad net pats tragiškiausias, nežmoniškiausias pilno masto scenarijus – itin tikėtinas ir realus. Ypač jei tavo priešas apie tai atvirai kalba ir tam rengiasi. Ir tik laiko klausimas, kada tai įvyks.
Taigi geriausia strategija Taivanui – viltis geriausio, bet rengtis blogiausiam.
Kalbant apie karinius dalykus, Taivanas, pavyzdžiui, pamatė, kad didelio tikslumo raketinės salvinės ugnies sistemos HIMARS smarkiai pakeitė karo eigą Ukrainoje ir jau užsakė šias sistemas, kurias turės kitąmet.
Be to, Taivanas jau užsakė ir turės daugiau vadinamųjų asimetrinio atsako priemonių. Tai mobilūs zenitiniai-raketiniai kompleksai, prieštankinė ginkluotė „Javelin“. Taivanas pamatė, kad šie ginklai taip pat buvo labai efektyvūs.
Taivane įvyko labai rimta diskusija dėl vadinamosios Ukrainos teritorinės gynybos, kai Ukraina kone per keletą parų teritorinei gynybai sugebėjo mobilizuoti kone 25 brigadas, kurios tapo svarbia pasipriešinimo dalimi.
Taivane egzistuoja vadinamoji totalinės gynybos sistema ir šalis stengiasi pagerinti savo karinio rezervo potencialą pagal Ukrainos teritorinės gynybos patirtį. Apskritai, siekiama užtikrinti kuo didesnį visuomenės, civilių įsitraukimą į bet kokios rūšies gynybą.
Taivanas taip pat mato, kad mūšio lauke labai efektyvus ginklas yra bepilotės skraidyklės. Tiek taktinio, tiek strateginio tipo skraidykles efektyviai naudoja ir Ukraina, ir Rusijos Federacija.
Tai sudaro dvipusį iššūkį Taivanui. Viena vertus, jis turi turėti kuo daugiau bepiločių savo karinėms pajėgoms, kurios turi turėti galimybes smogti Kinijos teritorijai. Kita vertus, Taivanas turi sukurti gynybos nuo tokių Kinijos bepiločių sistemą, o tai labai rimta užduotis.
Tačiau pramonė dirba. Pavyzdžiui, neseniai Taipėjuje įvyko aviacijos paroda, kuri vyko tris dienas ir buvo paskirta tik bepiločių temai. Joje dalyvavo kone pusšimtis Taivano kompanijų, kurios gamina labai šiuolaikiškus ir gerus dronus ir kurių aprūpinimo grandinės yra visiškai nepriklausomos nuo Kinijos.
Be to, toks pilno masto karas reiškia labai didelę apkrovą artilerijos pajėgoms. Pirmiausia, joms reikia turėti itin dideles amunicijos atsargas. Taivanui reikia užtikrinti, kad jis jas turėtų. Juk tai sala ir karo atveju ginkluotės bei amunicijos tiekimas greičiausiai būtų Kinijos užblokuotas.
Viena iš įdomesnių daugybės Taivano išmoktų pamokų – Taivanas padarė išvadą, jog „Starlink“ palydovinio ryšio sistema yra labai svarbi tiek užtikrinant valdžios ir administracijos komunikaciją bei funkcionavimą, tiek greitą ryšį mūšio lauke.
Ukraina šią sistemą naudoja, ji yra labai svarbus gynybos elementas. Bet Taivanas mato, kad šios kompanijos vadovas Elonas Muskas yra laba stipriai priklausomas nuo Kinijos. Taigi, kilus Kinijos ir Taivano karui, „Starlink“ sistema galimai būtų Taivanui išjungta.
Ir Taivanas jau ėmėsi veiksmų, kurdamas savo „Starlink“. Jei neklystu, pirmasis Taivano tokios sistemos palydovas į orbitą turi būti paleistas jau kitąmet.
Taigi Taivanas daro daug veiksmų ir žingsnių, rengdamasis blogiausiam. Žinoma, yra ir labai rimtų spragų. Pavyzdžiui, Taivanas, kaip valstybė saloje, tradiciškai visuomet turėjo labai išvystytas karines oro ir jūrų pajėgas, kurios jam suteikia didelių pranašumų.
Tačiau sausumos pajėgos menkai išvystytos. Mat, visą laiką buvo manoma, kad Kinija nesugebės įveikti Taivano sąsiaurio kaip 200 km kliūties, tad rengti sausumos pajėgas nėra prasmės. Todėl nevyko ir jokių mokymų kariauti miestuose, manevrinės gynybos pratybų. Kol kas to nėra. O tai, mano nuomone, yra pažeidžiama Taivano vieta.
