Tokius valdžios veiksmus išprovokavo visoje šalyje kilusių protestų, kuriais buvo reikalaujama nutraukti užsidarymus ir suteikti daugiau politinių laisvių, banga.

Pyktis ir nusivylimas griežta Pekino reakcija į pandemiją materializavosi – praėjusį savaitgalį minios žmonių daugybėje vietų išėjo į gatves ir surengė dešimtmečius šioje šalyje nematytas demonstracijas.

Kilus neramumams visoje Kinijoje, keli miestai pradėjo švelninti su COVID-19 susijusius apribojimus, pavyzdžiui, atsisakė kasdienio masinio testavimo reikalavimų, kurie buvo varginantis gyvenimo elementas laikantis griežtos Pekino vykdomos „nulinės“ COVID politikos.

Tuo pat metu valdžios institucijos ir toliau stengiasi pažaboti protestus – gatvėse užtikrinama sustiprinta apsauga, pilnu pajėgumu vykdoma interneto cenzūra, vyksta aktyvus gyventojų stebėjimas.

Šalies pietvakariuose esančiame Čengdu metropolyje norint patekti į viešąsias vietas ar važiuoti metro nuo penktadienio nebereikės pateikti neigiamo neseniai atlikto testo rezultato. Užteks žaliojo sveikatos kodo, patvirtinančio, kad nebuvo keliauta į „didelės rizikos“ teritoriją.

Sveikatos priežiūros institucijos Pekine ketvirtadienį paragino ligonines neatsisakyti gydyti žmonių, negalinčių pateikti per pastarąsias 48 valandas atlikto PGR testo neigiamo rezultato.

Sausį Siano mieste nėščia moteris patyrė persileidimą po to, kai buvo atsisakyta ją įleisti į ligoninę be PGR testo.

Kovai su pandemija pasitelktiems apribojimams pakenkus sklandžiam gydymo procesui, Rytų Azijos valstybėje mirė ne vienas žmogus. Vienas iš pastarųjų sukrėtimų buvo keturių mėnesių kūdikio, su tėvu įstrigusio karantine, mirtis.

Visi šie atvejai tapo didelių protestų šaukliu, o viename plačiai pasklidusiame pranešime buvo išvardytos aukų,  nukentėjusių nuo įtariamo su valdžios atsaku į pandemiją susijusio aplaidumo, pavardės.

Daugelyje kitų miestų, kuriuose užfiksuoti viruso protrūkiai, leidžiama vėl atidaryti restoranus, prekybos centrus ir net mokyklas, taip aiškiai nukrypstant nuo ankstesnių griežtų karantino taisyklių.

Šiaurės vakaruose esančiame Urumči mieste, kuriame protestai užsiplieskė po dešimties izoliacijoje buvusių žmonių gyvybes nusinešusio gaisro, valdžia penktadienį paskelbė, kad prekybos centrai, viešbučiai, restoranai ir slidinėjimo kurortai bus palaipsniui atidaromi.

Daugiau kaip keturis milijonus gyventojų turintis miestas ištvėrė vieną ilgiausių izoliacijos laikotarpių Kinijoje. Kai kurių sričių veikla čia buvo sustabdyta dar rugpjūčio pradžioje.

Namų karantinas

Valstybinio laikraščio „People's Daily“ atliktoje analizėje penktadienį buvo cituojami keli sveikatos ekspertai, palaikantys vietos valdžios žingsnius leisti virusu užsikrėtusiems ligoniams karantinuotis namuose.

Taip būtų gerokai nukrypta nuo dabartinių taisyklių, pagal kurias reikalaujama, kad jie būtų laikomi vyriausybės valdomuose objektuose.

Pietuose esantis gamyklinis centras Donguanas ketvirtadienį pareiškė, kad tiems, kurie atitinka „tam tikras sąlygas“, turėtų būti leista karantinuotis namuose. Nebuvo patikslinta, kokios tai konkrečiai sąlygos.

Panašią politiką trečiadienį pradėjo taikyti ir pietinis technologijų centras Šendženas.

Centrinės valdžios pareigūnai taip pat leido suprasti, jog tikėtina, kad gali būti plačiau švelninamos kovos su COVID-19 priemonės.

Kalbėdama Nacionalinėje sveikatos komisijoje vicepremjerė Sun Chunlan (Sun Čunlan) trečiadienį sakė, kad omikron atmaina silpnėja, o skiepijimo rodikliai gerėja, pranešė valstybinė naujienų agentūra „Xinhua“.

Pagrindinė Pekino reagavimo į pandemiją figūra teigė, kad ši „nauja situacija“ reikalauja „naujų užduočių“.

Ji neužsiminė apie „nulinį“ COVID nei tose pastabose, nei kitame ketvirtadienį vykusiame posėdyje, leisdama suprasti, kad ekonomiką ir kasdienį gyvenimą trikdanti politika netrukus gali būti sušvelninta.

„Jungtinės Valstijos ir Prancūzija toliau koordinuos veiksmus sprendžiant rūpestį mums keliančius klausimus dėl Kinijos metamo iššūkio taisyklėmis pagrįstai tarptautinei tvarkai, įskaitant pagarbą žmogaus teisėms“, – rašoma Baltųjų rūmų paskelbtame bendrame dviejų valstybių lyderių pareiškime.

Vašingtonas ir Paryžius taip pat toliau „bendradarbiaus su Kinija svarbiais pasauliniais klausimais, tokiais kaip klimato kaita“, nurodoma bendrame pareiškime.

Chiang Ching-kuo gimė 1910 m. balandžio 27 d. (kai kur jo gimimo data įvardijama tų pačių metų kovo 18 d.) Ningbo mieste (Džedziango provincija). Generalisimo sūnus palaikė pozityvius ryšius su savo motina ir senele, tačiau jo ir tėvo santykiai iš pradžių buvo gana šaltoki (juose taip pat buvo ryškūs autoritariniai bruožai).

Gyvendamas ir lavindamasis Pekine, XX a. trečiajame dešimtmetyje Chiang Ching-kuo susidomėjo marksizmu, tad tėvo partijai užmezgus ryšius su Sovietų Sąjunga ir Kinijos bolševikais, generalisimo sūnus jau svajojo apie galimybes išvykti į Maskvą.

Komunistiniame rojuje Chiang Ching-kuo praleido daugiau nei dešimt metų. Iš pradžių jis įstojo į specialią ugdymo įstaigą, skirtą Tolimųjų Rytų darbo žmonėms. Ši institucija išugdė ne tik Vietnamo bolševikų dievaitį Nguyeną Sinh Cungą, plačiojoje visuomenėje labiau žinomą Ho Chi Minho (1890–1969) vardu, bet ir Kinijos valdžioje Mao (1893–1976) vėliau pakeitusį Dengą Xiaopingą (1904–1997).

Gyvenant Sovietų Sąjungoje, Chiang Ching-kuo dėmesį patraukė Levo Davidovičiaus Bronšteino (1879–1940) siūlomos marksizmo idėjų interpretacijos, tačiau 1927 m. žlugus trapiai Kinijos kairiųjų ir dešiniųjų sąjungai, generalisimo sūnui prasidėjo gana niūrios dienos.

Jis tapo savotišku įkaitu ir buvo išsiųstas į Urale esančio Sverdlovsko (dabartinio Jekaterinburgo) gamyklą. Čia jis sutiko baltarusę Fainą Ipatjevną Vachrevą (1916–2004). 1935 m. porelė įformino savo santykius. Vėliau jiems gimė net keturi vaikai.

1937 m. Chiang Ching-kuo pavyko su šeima grįžti į Kiniją. Grįžęs į gimtinę, jis keletą metų, iki pat nacionalistų pralaimėjimo, dirbo valstybės tarnautoju įvairiose Kinijos vietovėse. Kol vyriausias Chiang Kai-sheko sūnus turiningai leido laiką Sovietų Sąjungoje, jo įbrolis Chiang Wei-kuo žengė savo globėjo keliu, kaupdamas karininkui reikalingas žinias Trečiojo reicho mieste Miunchene.

Fašizmas tapo abstrakčiu praeities baubu, iki šių dienų gyvenančiu homoerotinėse, mazochistinio pobūdžio Kremliaus balalaikininkų fantazijose.

Sklando gandai, kad būsimasis Taivano generolas ne tik įsiamžino dėvintis vermachto uniformą priešais fotoobjektyvą, bet ir dalyvavo Austrijos prijungime prie nacionalsocialistų darbininkų imperijos (1938 m. kovo 13 d.) bei ruošėsi dalyvauti Lenkijos išžaginimo specialiojoje operacijoje, tačiau japonų invazija į Kiniją privertė jį grįžti į tėviškę.

1939 m. gruodį per japonų antskrydį žuvo pirmoji Chiang Kai-sheko žmona, Chiang Ching-kuo motina Mao Fumei. Tuo metu generalisimas jau buvo nutraukęs santykius ir su ja, ir su kitomis dviem sugulovėmis bei vedęs savo žymiausią, labiausiai išprususią žmoną Soong Mei-ling (1898–2003).

Tarnaudamas Ganano prefektūroje (tai turbūt dabartinė Ganano tibetiečių autonominė prefektūra dabartinėje Gansu provincijoje) Chiang Kai-sheko sūnus Chiang Ching-kuo sutiko vos trejais metais jaunesnę Chang Ya-juo (1913–1942). 1942 m. kovo 1 d. ji pagimdė dvynius Winstoną Changą (1942–1996) ir Johną Chiangą (1942).

Po kelių mėnesių Chang Ya-juo mirė. Teigiama, kad dieną prieš pat mirtį, per vakarienę, ji blogai pasijuto.

Ankstyvą 1945 m. rudenį milijonus pražudęs pasaulinis karas baigėsi, o 50 metų japonams priklausęs Taivanas grįžo Kinijos žinion. Fašizmas tapo abstrakčiu praeities baubu, iki šių dienų gyvenančiu homoerotinėse, mazochistinio pobūdžio Kremliaus balalaikininkų fantazijose, o pasaulyje pradėjo brėkšti naujojo, Šaltojo karo (1945–1991) aušra.

Seni draugai ir sąjungininkai tapo priešais, o žmonės, dar vakar bandę vieni kitus pergudrauti ir (arba) nužudyti, dabar stojo į tą pačią barikadų pusę. Pasakojama, kad atvykę į Tekančios Saulės salas, amerikiečiai išvydo keistą reginį. Daugelyje vietovių abipus kelio stovėjo japonų kareiviai, atsukę pravažiuojantiems automobiliams nugaras.

Iš pradžių menkai Tolimųjų Rytų subtilybes išmanantys JAV vaikinukai manė, kad japonai taip demonstruoja savo panieką. Vėliau paaiškėjo, kad šio gesto prasmė – kardinaliai priešinga. Tai esą buvo pačios giliausios pagarbos išraiška, mat samurajų ainiai jautėsi neverti pažvelgti nugalėtojams į akis.

Panašios permainos vyko ir Chiang Kai-sheko šeimoje. Kuo labiau aiškėjo, kad Kinijos dešinieji gali pralaimėti karą komunistams, tuo labiau generalisimo ir jo sūnaus santykiai darėsi pozityvesni, o Chiang Ching-kuo įtaka partijoje ir Kinijos politikoje augo.

1945 m. spalį Kinijos dešiniųjų partijos (Guomindang) veikėjas Chenas Yi (1883–1950) prisijungė prie sąjungininkų delegacijos, kad perimtų iš japonų Taivano kontrolę. Iš pradžių dalis taivaniečių gana pozityviai žvelgė į permainas, tačiau netrukus salos gyventojų entuziazmą sužlugdė infliacija bei būtiniausių prekių trūkumas.

Naująją valdžią dalis Taivano gyventojų kaltino kompetencijos stoka, korupcija ir privačios nuosavybės grobstymu. 1947 m. vasario 27 d. Taivane prasidėjo neramumai, kuriuos naujoji valdžia labai žiauriai numalšino.

Šiuos įvykius savo akimis regėjo ir amerikiečių diplomatas George H. Kerras (1911–1992). 1965 m. jis išleido knygą "Išduotoji Formoza" (Formosa Betrayed). Chiang Kai-shekui po pralaimėjimo įsikūrus Taivane, Chenas Yi buvo paaukotas. Jį apkaltino šnipinėjimu, ryšiais su komunistais ir nubaudė mirties bausme, o Taivane buvo paskelbta karo padėtis, trukusi iki pat XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos.

Vyraujant karo padėties režimui, saloje vyko gana aršus komunistų ir jiems prijaučiančių asmenų persekiojimas, per kurį veikiausiai nukentėjo ir nekalti žmonės. Jautresnių sielų asmenys šį procesą praminė "Baltuoju teroru", tačiau komunistų užvaldytose Kinijos dalyse iki pat šių dienų galima išvysti nepalyginti groteskiškesnių scenų.

„Kaip „kilmės šalis Lietuva“ mes Kiniją praradome. Tačiau siūlau galvoti apie lietuviškus produktus ir verslus, kaip apie „kilmės šalis Europa“ – europietišką kokybę reprezentuojančius gamintojus. Lietuva yra rimtas ir solidus ES atstovas, tik mes kažkodėl esame pernelyg prisirišę prie tautinio identiteto, kuris, išėjus iš siauro kaimyninių šalių konteksto, nebėra toks svarbus“, – sako Kinijoje veikiančios lietuviško kapitalo įmonės „LITAO Consultancy Group“ vadovė L. Bartusevičiūtė.

Padėdama europietiškiems produktams atrasi savo kelią į Azijos rinkas, įmonė dirba tik su maisto produktų eksportu, maistą visų pirma naudodama kaip kultūros pristatymo elementą.

„Europietiškas maistas ten suvokiamas kaip prabangos prekė, minutės sau prekė. Negana to, po pandemijos, kai daug kas Kinijoje ir aplinkinėse šalyse arba negali, arba bijo keliauti, europietiškas maistas tapo tarsi galimybe pakeliauti ir bent taip prisiliesti prie platesnio pasaulio, jo kultūros. Per maistą pasaulis ateina į kinų ar korėjiečių namus. Ne veltui naudojame šūkį „Mes žinome, kaip parduoti alkaniausiai pasaulio rinkai“, – pasakoja jau trylika metų Kinijoje gyvenanti L. Bartusevičiūtė.

Skaičiai rodo, kad per pandemiją Kinijos importuojamų maisto produktų skaičiai išaugo 20 proc., o kinų namų ūkis paprastai skiria apie 40 proc. savo mėnesinių išlaidų maistui.

Dar daugiau – pasak L. Bartusevičiūtės, kinai, ypač gaunantys aukštesnes pajamas, nepasitiki savo maisto gamintojais, kurių produktų sudėtis neretai skiriasi nuo tos, kuri nurodoma ant etiketės. „Pasiturintys kinai, pirkdami europietišką produktą, ieško saugumo, sveikumo ir gero skonio“, – pastebi ji.

Žengiantiems į Azijos rinką L. Bartusevičiūtė pataria pergalvoti savo produktą iš konkrečios šalies vartotojo perspektyvos, tačiau kartu nepamiršti ir globalaus konteksto. „Nuolat primename: jūs konkuruojate nebe su latviais ar lenkais, bet su tailandiečiais ar amerikiečiais“, – priduria įmonės vadovė.

Lietuva yra rimtas ir solidus ES atstovas, tik mes kažkodėl esame pernelyg prisirišę prie tautinio identiteto, kuris, išėjus iš siauro kaimyninių šalių konteksto, nebėra toks svarbus.

Kaip rodo jos patirtis, svarbi kiekviena detalė: jei pirmas žingsnis į rinką žengtas su netinkamai parinktu pakuotės dizainu, netinkamu pavadinimu ar netinkama kaina, gali būti, kad pataisyti to jau nebepavyks.

Azijos verslo atstovai taip pat labiausiai vertina tokias lietuvių partnerių kompetencijas kaip eksporto valdymas ir pasiruošimas prisitaikyti prie vietinių standartų. Pasak L. Bartusevičiūtės, ne mažiau svarbios ir į rinką žengiančios įmonės vertybės ir principai.

Kalbėdama apie aktualijas, ji pastebi, kad Rusijos agresija Ukrainoje nesudrebino Kinijos – priešingai, nei atsitiko Europoje. „Kinijoje finansinės krizės nėra, žmonės turi pinigų, o verslai pasiryžę mokėti avansinius mokėjimus už eksportą. Tikiu, kad būtent eksportas gali tapti rimta paspirtimi krizę išgyvenančioms šalims. Patrauklu ir tai, kad kritus euro vertei, mūsų infliacija nebeturi didelės įtakos, tad eksportuotos prekės kaina vartotojui praktiškai nepakyla“, – akcentuoja L. Bartusevičiūtė.

Neseniai LITAO kartu su dizaineriu Jonu Liugaila ir „Critical+Xwhy“ tyrimų ir dizaino agentūros komanda sukūrė virtualiąją priemonę „China Challenge“. Jos esmė paprasta: bet kas prisijungęs gali pamėginti atsakyti į 35–40 klausimų ir gauti atsakymą, kiek stiprios yra jo žengimui į Azijos rinkas reikalingos kompetencijos.

Tačiau su prisiekusio komunisto išėjimu visiems laikams (viso demokratinio pasaulio nuostabai) smurtas prieš žmones šioje galingoje valstybėje tęsiasi. Tik, kaip 1989-aisiais, taip ir dabar, Kinijoje aukų niekas neskaičiuoja, o jei ir skaičiuoja, tai neskelbia, nes šie duomenys skirti vidiniam valdžios aparato naudojimui. Taip jau yra šitokio tipo valstybiniuose dariniuose.

Tik panašu, kad visuomenės pykčio protrūkį bent jau gedulo laikotarpiu bus siekiama kažkaip užgesinti, skirtingai nei gaisrą Urumči, kuriame gyvi supleškėjo tie dešimt užrakintų ir griežtai karantinuotų pasmerktųjų.

Kinijoje aukų niekas neskaičiuoja, o jei ir skaičiuoja, tai neskelbia, nes šie duomenys skirti vidiniam valdžios aparato naudojimui.

Šiaip ar taip, Jiang Zeminas daugiausia gyventojų turinčiai valstybei vadovavo per jos iškilimą pasaulinėje scenoje ir šaliai yra svarbus, tad ir apverktas bei palydėtas turi būti deramai.

Nors laidotuvių diena dar vakar nebuvo paskelbta, neabejotina, kad jose turėtų susirinkti bent jau idėjiniai velionio bendražygiai iš visų pakraščių, tik jų, tiesa, nebėra tiek daug. Bet artimiausias kaimynas – mažasis Kimas, Kremliaus didžiūnų delegacija, gal net baltarusiškasis Aliaksandras, kurių ne taip seniai karališkose laidotuvėse Londone matyti nepageidauta, galima spėti, atvažiuos, juk įvykis – neeilinis.

Juolab tai puiki proga ir tam tikriems diplomatiniams manevrams, ypač norint pataisyti santykius su sunkiai nuspėjamu, jokiu atveju šypsenėlės iš lūpų nepaleidžiančiu Xi. Tik turbūt Rusijos pasiuntinys į draugo Jiang Zemino šermenis, kaip ir H. Chavezo atveju prieš devynerius metus, bus S. Lavrovas, nes VVP antrininko ar dar blogiau – kokio nors R. Kadyrovo tokiai misijai juk nedeleguosi, nes jokių garantijų, kad ir taip jau skylėti tarpusavio šalių santykiai dar labiau nesubjurs.

Vakarai bent šią akimirką atrodo išsikapstę iš COVID-19 spąstų, tačiau Kinijoje tebegyvenama 2019-ųjų baimėmis. Neatsitiktinai ir didžiausios demonstracijos surengtos Šanchajuje. Miestas dar neatsigavo po pavasario traumos, kai du mėnesius buvo uždarytas, o žmonės jau nuteikiami naujiems apribojimams.

Tačiau nepasitenkinimas valdžios nesugebėjimu užkirsti kelio eiliniam epidemijos protrūkiui yra pats tarsi virusas: atsiradęs sveikoje visuomenėje, nebūtų sukėlęs protestų karštinės, didžiausios nuo pat 1989-ųjų. Savaitgalio demonstracijos atskleidė tai, ką pastaruosius dvejus–trejus metus prognozavo ekspertai: Xi sistema artėja prie bifurkacijos taško.

Amžinai negali tęstis valdžios dviveidystė verslo atžvilgiu, kai įkalinami jau ne tik disidentai, bet ir tie, kuriais kitos šalys didžiuotųsi, – sėkmingi verslininkai, milijardieriai iš „Forbes“ sąrašo. Nors jų istorijos labai skirtingos, nemalonę jie užsitraukė dažnu atveju todėl, kad ėmė trukdyti konkurentams iš valstybei priklausančių bendrovių. Arba – kaip interneto bendrovės „Alibaba“ įkūrėjas Jackas Ma – verslo laisvę ėmė tapatinti su asmens laisve.

Savaitgalio demonstracijos atskleidė, ką pastaruosius dvejus–trejus metus prognozavo ekspertai: Xi sistema artėja prie bifurkacijos taško.

Kad ir kiek nepatogumų kiltų dėl skaitmeninės sienos, atskyrusios Kiniją nuo pasaulinio interneto tinklo, ji bejėgė prieš idėjas apie piliečių savivertę ir suvokimą, kad liberali visuomenė yra palankesnė dirva verslui ir pažangai. Tam, kad suprastum, jog Xi planai ketvirtus metus imtis tų pačių karantino priemonių kalba apie valdžios nekompetenciją ir žada dar prastesnę ekonominę situaciją, nereikia net būti dideliu liberalu.

Tad tarp protestų dėl karantino nuskambėjęs dar neseniai nesuvokiamas atrodęs šūkis „Šalin Xi Jinpingą“ nėra atsitiktinumas. Kita vertus, Xi ne tam tiek metų augino represinį aparatą, ne tam ryžosi sulaužyti rotuojamos valdžios taisykles, kad pasiduotų miniai. Protesto banga bus naujas išbandymas ir Xi Jinpingui, ir visuomenei.

Vašingtonas įvardijo Pekiną kaip didžiausią iššūkį Jungtinėms Valstijoms, o metinėje ataskaitoje apie Kinijos kariuomenę pabrėžiamas branduolinių ir įprastinių pajėgų tobulėjimas.

„Gynybos departamento skaičiavimais, (Kinijos) operatyvinių branduolinių kovinių galvučių atsargos viršijo 400, – sakoma ataskaitoje. – Jei Kinija ir toliau taip plės branduolinę ginkluotę, iki 2035 metų ji greičiausiai turės apie 1 500 kovinių galvučių atsargų“.

Tačiau šis skaičius vis tiek smarkiai atsiliktų nuo JAV ir Rusijos arsenalų, kuriuose yra po kelis tūkstančius galvučių.

Ataskaitoje teigiama, kad Kinija „tikriausiai ketina kurti naujas branduolines kovines galvutes ir jų nešimo platformas, kurios savo efektyvumu, patikimumu ir (arba) išlikimo galimybėmis“ bent jau prilygtų kuriamoms Rusijos ir JAV.

Pentagono spaudos sekretorius brigados generolas Patas Ryderis (Patas Raideris) antradienį sakė, kad padidėjęs Kinijos branduolinis arsenalas būtų nestabilumo šaltinis.

„Kuo daugiau branduolinių ginklų platinimo, tuo didesnį susirūpinimą tai kelia ir tuo labiau destabilizuoja regioną“, – žurnalistams sakė P. Ryderis.

Ataskaitoje taip pat teigiama, kad Pekinas stengiasi modernizuoti savo balistinių raketų arsenalą ir 2021 metais bandymų metu paleido apie 135 jų – „daugiau nei visas likęs pasaulis kartu sudėjus“, neskaitant per konfliktus paleistų raketų.

Kinija „kuria naujas tarpžemynines balistines raketas (ICBM), kurios gerokai padidins jos branduolinių raketų pajėgumus“, nurodoma ataskaitoje.

O Pekino karinės oro pajėgos – trečios pagal dydį pasaulyje, turinčios daugiau kaip 2800 orlaivių – daro pažangą.

„Kinija yra viena didžiausių pasaulio ekonomikų, kuri yra susiintegravusi į vertės grandines nuo Jungtinių Valstijų iki Vokietijos, todėl mano, kaip ekonomikos ministrės, lūkestis, kad ta prekyba atsistatytų. Tai priklauso, žinoma, nuo Pekino, bet tiek Briuselis, tiek Vilnius tikisi, kad ta prekyba sugrįš“, – antradienį spaudos konferencijoje teigė Aušrinė Armonaitė.

Paklausta, kokiomis priemonėmis tai bus padaryta, ministrė apeliavo į bendrą Europos Sąjungos (ES) prekybos politiką ir Bendrijos kreipimąsi į Pasaulio prekybos organizaciją.

„Jeigu jau yra ieškinys Pasaulio prekybos organizacijoje, jeigu yra bendra europinė pozicija dėl bendros rinkos, jeigu Europos Sąjunga turi bendrą prekybos politiką, o ji ją turi, tai yra ne tik Lietuvos klausimas“, – sakė ministrė.

A. Armonaitė anksčiau portalui vz.lt sakė, kad Kinijos „visiškai eliminuoti neįmanoma“, o santykiai su šia komunistine šalimi „atsistatys“.

Lietuva pernai leido Taibėjui atidaryti atstovybę šalyje Taivano pavadinimu. Šis žingsnis sukėlė Pekino nepasitenkinimą  – jis apribojo santykius su Vilniumi ir blokavo Lietuvos eksportą. Dėl to Europos Sąjunga šių metų pradžioje kreipėsi į PPO.

„Shenzhou-15“ įgula prisijungs prie „Tiangong“ kosminėje stotyje jau esančios 3 narių įgulos, kuri po kelių dienų užbaigs savo šešių mėnesių trukmės misiją ir sugrįš į Žemę.

Naujosios misijos erdvėlaivį nešanti raketa „Long March-2F“ iš Džiučiuano palydovų leidimo centro Gobio dykumos pakraštyje Kinijos šiaurėje pakilo antradienį 23 val. 8 min. vietos (17 val. 8 min. Lietuvos) laiku.

Naujoji šešių mėnesių trukmės misija, kuriai vadovaus Fei Junlongas (Fei Dziunlongas), o įgulą sudarys Deng Qingmingas (Deng Cingmingas) ir Zhang Lu (Džang Lu), bus paskutinė šios stoties statybos etape, pranešė Kinijos pilotuojamų kosminių skrydžių agentūra (CMSA).

57 metų Fei Junlongas 2005 metais dalyvavo keturių dienų misijoje „Shenzhou-6“, per kurią Kinija antrą kartą pasiuntė žmogų į kosmosą. Deng Qingmingas ir Zhang Lu į kosmosą skrenda pirmą kartą.

Anksčiau šį mėnesį su stotimi buvo sujungtas trečiasis ir paskutinis jos modulis – tai buvo vienas paskutiniųjų žingsnių jau daugiau nei dešimtmetį įgyvendinamame Kinijos projekte, kuriuo šalis siekia užtikrinti nuolatinį įgulos buvimą orbitoje.

Po to, kai „Shenzhou-15“ erdvėlaivis automatiškai susijungs su pagrindiniu stoties moduliu „Tianhe“, stotis bus išplėsta iki maksimalaus dydžio, o bendra trijų modulių ir trijų prijungtų erdvėlaivių masė sieks beveik 100 tonų.

„Tiangong“ stotyje vienu metu gali tilpti šeši astronautai, o misijų apsikeitimo procesas užtruks maždaug savaitę. Tai bus pirmoji šios stoties įgulos rotacija orbitoje.

Pekinas kol kas nepranešė, kokių papildomų darbų reikia stočiai užbaigti. Kitais metais Kinija planuoja paleisti „Xuntian“ kosminį teleskopą, kuris, nors ir nėra „Tiangong“ dalis, skries iš paskos ir retkarčiais galės susijungti su stotimi, kad būtų galima atlikti jo techninę priežiūrą.

Be prijungtų kosminių laivų, kinų stotis sveria apie 66 tonas. Tuo tarpu Tarptautinė kosminė stotis, kurios pirmasis modulis buvo paleistas 1998 metais, sveria apie 465 tonas. .

Jei Tarptautinė kosminė stotis ateinančiais metais, kaip planuojama, nustos veikti, „Tiangong“, kurios eksploatacijos terminas sieks 10–15 metų, vieną dieną galėtų tapti vienintele vis dar veikiančia kosmine stotimi.

Nors oficialiai Pekino kosmoso programai su įgula šiemet sukanka trys dešimtmečiai, iš tikrųjų ji prasidėjo 2003 metais, kai Kinija tapo tik trečiąja šalimi po JAV ir Rusijos, savo ištekliais pasiuntusia žmogų į kosmosą.

„Taivanas turi milžinišką technologinį ir mokslinį potencialą, todėl manau, kad didžiosios darbo su juo galimybės slypi būtent čia, kaip kartu bendradarbiaujant moksle ir technologijose mes galėtume kurti produktus, kurie būtų konkurencingi globaliose rinkose ir jose realizuojami – tiek Europoje, tiek Amerikoje, tiek galbūt Azijos rinkose“, – interviu BNS sakė P. Lukauskas.

Vis dėlto P. Lukauskas pripažino, jog parduodant aukštos pridėtinės vertės bei aukštųjų technologijų produkciją procesai trunka ilgiau nei prekiaujant maisto produktais.

Pasak jo, artimiausiu metu Taivano Pramonės technologijų tyrimų institute (ITRI) pradės veikti demonstracinė Lietuvos lazerių laboratorija, kurioje Taivano įmonės galės susipažinti su Lietuvoje vystomomis lazerių technologijomis. Anot P. Lukausko, laboratorija atvers kelią bendriems Lietuvos ir Taivano projektams bei padidins Lietuvos eksporto į šią Azijos rinką apimtis.

– Lietuvos prekybos atstovybės Taivane vadovu buvote paskirtas rugpjūčio viduryje, o į Taivaną atvykote rugsėjo pradžioje. Ar galėtumėte konkrečiai įvardyti, ką pavyko pasiekti einant atstovybės vadovo pareigas?

– Atvykau rugsėjį ir nuo to laiko turėjau daugybę susitikimų. Azija yra toks kraštas, kur santykiai ir asmeninis ryšys yra labai svarbūs vystant verslą, ekonominį bendradarbiavimą, dėl to intensyviai statau santykius su verslo partneriais, asociacijomis bei institucijomis. Tų santykių pagrindu bus galima kurti tolesnį bendradarbiavimą.

Nors į Taivaną atvykau rugsėjį, darbas vyko ir iki tol. Taivaniečių atstovybė Lietuvoje įkurta praėjusiais metais ir šiais metais vyko daugybė vizitų – tiek oficialių pareigūnų, tiek verslo misijų. Todėl iš tikrųjų to įdirbio buvo ir buvo labai svarbu suinventorizuoti tą visą įdirbį ir iki konkrečių apčiuopiamų rezultatų atvesti tuos dalykus, kurie buvo pradėti. Tai turbūt man atvykus buvo pirmas fokusas ir prioritetas, ir, žinoma, reikėjo po truputėlį dairytis į priekį, kas bus toliau.

Kalbant apie dalykus, kuriuos labiau pavyko užbaigti nei pasiekti pačiam, tai padaryta pirmoji taivaniečių rizikos kapitalo fondo „Taiwania Capital“ investicija į Lietuvos lazerių įmonę („Litilit“ – BNS), buvo patvirtinti (eksporto – BNS) leidimai pieno, žuvies, kiaušinių produktams. Tikimės, kad iki metų pabaigos bus patvirtintas leidimas ir jautienos produktams.

Turėjome susitikimus su „Eximbank“ (Taivano eksporto ir importo bankas – BNS) atstovais, kurie valdo 1 milijardo dolerių vertės paskolų fondą. Tikimės, kad iki metų pabaigos bus paskelbta ir apie pirmąsias paskolas iš paskolų fondų, nes turime labai aiškius kandidatus į šią priemonę.

Darbas vyko intensyvus. Tiesiog dalykai čia užtrunka. Azija yra tokia vieta, kur dalykai greitai nevyksta ir ta santykių svarba yra labai didelė. Manau, kad tas faktas, jog čia atvykus jau galima tiesiogiai ir betarpiškai bendrauti, padės katalizuoti bendradarbiavimą ir turėti daugiau rezultatų einant į priekį.

– Minėjote, kad dar iki šių metų pabaigos bus paskelbta, kas Lietuvoje iš Taivano paskolų fondų gaus pirmąsias paskolas. Ar galėtumėte įvardyti kandidatus į šias paskolas arba bent jau kokių sektorių tai yra įmonės?

– Galbūt neskubėkime, nes sprendimai yra taivaniečių. Jeigu tai būtų Lietuvos investicijos ar priemonės, tai, žinoma, galima būtų drąsiau kalbėti ir vardinti. Kadangi sprendimai ir mygtukai turės būti paspausti bei parašai padėti taivaniečių pusėje, gal šiek tiek pakentėkime. Tačiau šių metų pabaiga ne taip jau toli ir apie tai išgirsime.

Turbūt ne paslaptis, kad pagrindinis bendradarbiavimas su Taivanu vyksta aukštųjų technologijų srityje, tai ten turbūt ir turėtų krypti mūsų akys mąstant apie ateities rezultatus.

– Kandidatai gauti paskolas yra aukštųjų technologijų įmonės?

– Taip, tai natūralios erdvės bendradarbiavimui.

– Nepaisant to, jog atstovybės vadovu buvote paskirtas rugpjūtį, ji Taivane buvo atidaryta tik lapkričio pradžioje, nors anksčiau ją planuota atidaryti rugsėjį. Dėl kokių priežasčių užsitęsė atstovybės atidarymas?

– Tai turbūt kompleksinės priežastys. Buvo ir tam tikrų buitinių priežasčių, kurias reikia išspręsti, kad būtų galima pilnavertiškai pradėti darbą. Be to, su savo partneriais Taivane tiesiog norėjome susitarti dėl tam tikrų dalykų, pirmų žingsnių, pirmų rezultatų ir tie pokalbiai, derinimai šiek tiek, kaip matote, nedramatiškai užtruko.

Man atrodo, kad tas laikas, kurį praleidome, bandydami giliau vieni kitus suprasti, kur mes turėtume fokusuotis, kokiomis kryptimis judėti, man atrodo, ateis į naudą ir padės akseleruotis. Man atrodo, tai buvo sąmoningas žingsnis ir nereikia į jį kažkaip keistai žiūrėti ar jo dramatizuoti. Darbas vyko. Atvykau rugsėjo mėnesį ir dirbau nepriklausomai nuo to, ar buvo prie durų pakabinta lentelė, ar jos nebuvo. Formalus atstovybės atidarymas įvyko lapkričio mėnesį, bet darbas vyko ir prieš tai.

– Ar tiesa, kad viena iš užtrukusio atstovybės atidarymo priežasčių buvo įstrigusios derybos su partneriais Taivane? Pavyzdžiui, apie tai anksčiau minėjo „Teltonikos“ savininkas Arvydas Paukštys. Taip pat teko girdėti apie įstrigusias derybas dėl Taivano investicijų į Lietuvos aukštųjų technologijų įmones bei kai kurių lietuviškų maisto produktų eksporto į salą leidimų išdavimo. Ar galėtumėte patvirtinti, kad buvo iškilę tokių trikdžių?

– Nepavadinčiau to trikdžiais. Yra normalus derybinis procesas, kur abi pusės nori susistyguoti joms abiem priimtiną variantą. Man atrodo, kad į tai reikėtų labai normaliai ir blaiviai žiūrėti. Vyko pokalbiai siekiant pasiekti tam tikrus susitarimus. Tie pokalbiai galbūt nėra lengvi dėl to, kad tokius dalykus, apie kuriuos mes šnekame su Taivanu, Taivanas turbūt ir pats daro pirmą kartą. Reikia suprasti, kad Taivano strategija paremta investicijomis namuose, technologijų bei talentų išlaikymu namuose ir orientacija į eksportą.

Dalykai, apie kuriuos mes su jais kalbame, jiems yra nelengvi ir truputį prieštarauja natūraliai inercijai. Kai kuriuos dalykus jiems reikia susistyguoti, susitvarkyti biurokratiškai, kad jie veiktų, nes jie anksčiau nebuvo aprašyti, todėl visa tai šiek tiek užtrunka. Pokalbiai apie tai ir buvo. Man atrodo, kad tai yra labai normalus procesas, į kurį reikia žiūrėti labai konstruktyviai ir normaliai.

– Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė yra užsiminusi apie specifines biurokratines procedūras Azijoje, kurios yra kitokios nei Lietuvoje. Lietuvos pramonininkų atstovai yra kalbėję apie kultūrinius skirtumus  bendradarbiaujant su Azijos šalimis. Ar praleidęs keletą mėnesių Taivane jūs galėtumėte įvardyti specifinius šios rinkos ypatumus ir didžiausius iššūkius, kurie gali iškilti į ją pateikti norinčiam Lietuvos verslui?

– Turbūt galiu tik patvirtinti tai, ką sakė tiek pramonininkų atstovas, tiek ministrė. Akivaizdu, kad yra tam tikrų kultūrinių, taip pat darbo pobūdžio bei organizavimo principų skirtumų, tačiau tai turbūt yra normalu. Tiek mes, tiek jie esame į eksportą orientuotos valstybės, todėl turime susitaikyti su tuo, kad tie kultūriniai skirtumai egzistuoja. Čia ir yra menas pasiekti tuos susitarimus, kurie yra priimtini abiem pusėms nepaisant kultūrinių skirtumų.

Kalbant apie iššūkius, vieną jau paminėjau – jų kultūroje labai svarbus asmeninis santykis bei bendravimas, taip pat bendravimas akis į akį. Todėl turbūt yra nemažas iššūkis, kad tarp mūsų yra didelis atstumas, o Taivanas nėra kaimyninė šalis, į kurią būtų galima nulėkti per pusvalandį ar valandą. Žengiant į priekį reikia turėti omenyje tai, kad reikės atrasti būdų čia atvykti, bendrauti su partneriais, palaikyti su jais ryšius, toliau kurti pasitikėjimą.

– Kam dar, be bendravimo akis į akį, turėtų pasiruošti ryšius su Taivanu norinčios plėtoti bei ten partnerių ketinančios ieškoti Lietuvos įmonės?

– Kaip ir einant į bet kurią eksporto rinką reikia atlikti namų darbus. Reikia analizuoti rinkos struktūrą, taip pat pardavimo kanalų struktūrą. Kadangi esame eksportuojanti šalis, čia mūsų verslas turbūt yra patyręs.

Kalbant apie asmeninio santykio, asmeninio ryšio, pasitikėjimo bei kultūros svarbą, turbūt reikia susitaikyti su tuo, kad Taivano rinkoje reikės dirbti su įdirbį ir klientų pasitikėjimą turinčiais vietiniais partneriais, kurie padėtų atrasti kelius į parduotuvių lentynas, pas klientus. Darant viską patiems procesai gali tiesiog per ilgai užtrukti ir per brangiai kainuoti.

– Taivanas per pastaruosius metus išdavė nemažai eksporto leidimų lietuviškiems maisto produktams, tačiau vien jų nepakanka. Gegužės mėnesį buvo pranešta, kad viena Taivano įmonė, su kuria derėtasi dėl lietuviškų grūdų eksporto, atsisakė juos pirkti. Ar atstovybė yra pasiruošusi padėti Lietuvos įmonėms ieškant partnerių Taivane?

– Be jokios abejonės. Tokia yra ir prekybos atstovybės misija – padėti mūsų verslui ieškoti kelių. Aišku, reikia suprasti, kad atstovybė ar jos vadovas neturi galimybių tiesiogiai įsitraukti į komercines derybas, todėl verslai turi patys padaryti savo komercinius susitarimus. Tačiau atstovybės misija ir funkcija yra palengvinti kelią iki susitarimų, padėti greičiau susirasti informaciją, taip pat padėti susitikti su tiksliniais kontaktais, kad būtų padidinti šansai kuo greičiau susirasti potencialius partnerius, su kuriais susitarimai būtų įmanomi. Tačiau reikia suprasti, kad verslą turės daryti pats verslas, o ne atstovybė.

– Ar Taivane pakanka su Lietuvos įmonėmis norinčių bendradarbiauti potencialių partnerių?

– Manau, kad taip. Lietuvos žinomumas Taivane yra didelis, noro dirbti su Lietuva ten yra daug. Tačiau kadangi prieš keletą metų Lietuvos ir Taivano vienas kito pažinojimas nebuvo didelis, tie susipažinimo procesai užtrunka. Kaip minėjau, pasitikėjimo kūrimas Taivanui yra svarbus, todėl tie procesai nėra greiti.

Taivanas yra turtinga rinka. Pagal kai kurių šaltinių vertinimus, šiemet Taivanas savo bendruoju vidaus produktu (BVP) vienam gyventojui turėtų pralenkti tiek Japoniją, tiek Pietų Korėją, todėl čia tikrai yra galinčių pirkti vartotojų. Tačiau reikia suvokti, kad jų nėra itin daug – Taivanas yra 23 milijonų vartotojų rinka, todėl reikia suprasti jos dydį bei potencialą vertinant galimybes parduoti tam tikrus produkcijos kiekius.

Jūsų minėtas grūdų atvejis yra paremtas labiau ne tuo, kad kažkas nenorėjo jų pirkti – ten buvo ir daugiau specifikos. Šiandien Taivanas perka grūdus iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, kur skiriasi glitimo kiekis. Tai reiškia, kad klientams įsigijus grūdus reikia iš naujo pasitikrinti, ar iš jų gaminant produkciją veiks išdirbtos receptūros – tokie dalykai užtrunka. Tai nebuvo atvejis, kad kažkas atsisakė iš Lietuvos pirkti grūdus, nes nepatiko partneris. Buvo tam tikros priežastys, kurios parodo rinkos specifiką ir galvojant apie eksportą reikia ruošti namų darbus.

– Ar mažesnė Taivano rinka gali atsverti Lietuvos prekybos su Kinija praradimus?

– Manau, kad yra klaidingas mąstymas bandyti tokiu būdu kompensuoti darbo su Kinija praradimus. Taivanas turi milžinišką technologinį ir mokslinį potencialą, todėl manau, kad didžiosios darbo su juo galimybės slypi būtent čia, kaip kartu bendradarbiaujant moksle ir technologijose mes galėtume kurti produktus, kurie būtų konkurencingi globaliose rinkose ir jose realizuojami – tiek Europoje, tiek Amerikoje, tiek galbūt Azijos rinkose. Manau, kad toks turėtų būti mūsų verslo mąstymas kalbant apie bendradarbiavimą su Taivanu.

Taivaną reikia matyti kaip tam tikrų komponentų, kuriuos mes perkame, pridedame savo pridėtinę vertę ir toliau realizuojame mums įprastose rinkose, tiekėją – taip, kaip mes matėme ir matome Kiniją. Apie du trečdaliai mūsų eksporto keliaują į Europą. Jeigu pažvelgtume į pusės trilijono (dolerių – BNS) dydžio taivaniečių eksportą – tik 8,5 procento jo keliauja į Europą.

Iš tiesų dirbdami kartu ir bendradarbiaudami mes galime parduoti žymiai didesnius kiekius Europos rinkose, kurios taivaniečiams galbūt nėra tokios natūralios, kaip mums – jiems Europa yra geografiškai tolokai, be to, ji sudėtinga reguliavimo bei patekimo prasme, čia vyrauja daug kalbų. Tuo metu mes Europos rinką pažįstame gerai.

Nors intuityviai atsakymų mes ieškome stebėdami Lietuvos prekybos su Taivanu balansą, man atrodo, kad ne čia slypi bendradarbiavimo nauda. Technologinis bendradarbiavimas, bendras darbas, orientacija į globalias rinkas turėtų būti ta kryptis, apie kurią turėtų mąstyti mūsų verslas bendradarbiaudamas su Taivanu.

– Atidarius Lietuvos prekybos atstovybę Taivane buvo pranešta ir apie pirmąją į Vidurio ir Rytų Europą orientuoto „Taiwania Capital“ fondo investiciją Lietuvoje – 3,5 mln. eurų į Lietuvos lazerių startuolį „Litilit“. Naujų investicijų dar šiais bei artimiausiais metais taip pat pažadėjo Taivaniečių atstovybės Lietuvoje vadovas. Kokio dydžio ir į kokias sritis orientuotų Taivano investicijų Lietuvoje būtų galima tikėtis artimiausiu metu?    

– Investicijų į aukštąsias technologijas. Pirmoji investicija aiškiai parodė kryptį – tai lazeriai. Taip pat reikia žiūrėti ir kitas sritis, kuriose mes esame geri – biotechnologijų ir ICT (informacinės ir ryšių technologijos – BNS) sektorius, kuriuose Lietuva turi įdirbį bei tam tikrų pranašumų.

„Taiwania Capital“ fondas veiks kaip rimtas ir normalus rizikos kapitalo fondas. Jis ieško potencialių investicijų taikinių, kur galėtų gauti gerą grąžą, atsineša ne tik kapitalą ir investicijas, bet ir žinias, tinklus, išėjimus į tam tikras rinkas. Fondas turi labai stiprų įdirbį Jungtinių Amerikos Valstijų rinkoje.

Todėl mūsų aukštųjų technologijų kompanijoms, kurios sulauks „Taiwania Capital“ investicijų ar apie jas svarstys, manau, kad labai svarbu turėti omenyje, kad kartu su investicija ateina ir žinios, tinklai bei galimybes išeiti į platesnes rinkas. Tą taivaniečiai tikrai gali pasiūlyti patys turėdami labai stiprią į eksportą orientuotą ekonomiką ir eksporto rinkose išvystytus labai stiprius ryšius. Tai galėsime panaudoti – tos investicijos, tai vadinamieji protingieji pinigai, kurių sulaukę mūsų startuoliai tikrai nepraloš.

– Kokio dydžio investicijų jie galėtų tikėtis?

– Iš mano pusės tikrai būtų neatsakinga minėti tas sumas, nes tai nėra mano ar Lietuvos institucijų pinigai. Tai yra Taivano sukurtas fondas, todėl sulaukime, kada bus padėti parašai, turbūt dar vyksta ir tam tikri paskutiniai derybiniai pokalbiai. Kai parašai bus padėti, tas sumas mes ir sužinosime.

„Taiwania Capital“ fondo dydis yra paskelbtas viešai – 200 milijonų JAV dolerių. Tiesa, tai fondo tikslinė kryptis nėra tik Lietuva – jis taip pat skirtas Čekijai ir Slovakijai. Tačiau, kiek aš girdžiu, „Taiwania Capital“ atstovai tikrai džiaugiasi potencialiomis kompanijomis, į kurias jie galėtų investuoti Lietuvoje. Labai tikimės, kad nemaža dalis to fondo atkeliaus į Lietuvos įmones.

– Į kokią šių lėšų – 200 milijonų JAV dolerių – dalį galėtų pretenduoti Lietuva?

– Mes galime pretenduoti ir į visus 200 milijonų, jeigu bus į ką investuoti ir jeigu tas investicijas norės priimti mūsų įmonės. Tai remiasi ne tik į Lietuvos norą ar Taivano norą investuoti. Čia yra ir trečioji šalis – įmonės, kurios pačios turi norėti priimti tas investicijas. Prognozuoti, kiek Lietuvos įmonių norės priimti „Taiwania Capital“ fondo investicijas, man tikrai būtų neatsakinga ir to aš negaliu padaryti.

Tačiau dirbdamas šitą darbą aš stengsiuosi padaryti taip, kad didžioji dalis fondo investicijų būtų nukreipta į Lietuvą, bei bandysiu padėti ieškoti investicinių taikinių ir fasilituoti pokalbius, kad greičiau ateitų pasitikėjimas ir tarpusavio supratimas.

– Ar be „Taiwania Capital“, Taivanas dar planuoja kurti naujus į Lietuvą ar regioną orientuotus fondus?

– Šalis tikrai yra turtinga ir galimybių investuoti tikrai turi. Jeigu bus į ką investuoti ir bus gerų projektų, tų fondų galėtų būti ir daugiau. Tačiau, manau, kad dabar turime sulaukti daugiau rezultatų iš to pirmojo fondo. Kai matysime, kad jame pinigų pradeda trūkti ar atsiranda gerų ir rimtų projektų, kuriems reikia papildomų pinigų, manau, kad bus proga su taivaniečiais apie tai kalbėti.

Kapitalo bei investicijų prasme Taivano potencialas yra milžiniškas. Taivanas užima ketvirtą vietą pasaulyje pagal valiutos rezervą – tai tikrai turtinga ir galimybių investuoti turinti šalis. Svarbiausia, kad atsirastų gerų ir abiem pusėms naudingų projektų, o Lietuvos įmonės būtų suinteresuotos priimti tas investicijas.

– Taivano Pramonės technologijų tyrimų institutas (ITRI) bendradarbiaus su „Teltonika“ vystant puslaidininkių projektavimo ir gamybos technologijas. Ar Taivano mokslo institucijos ketina bendradarbiauti su kitomis Lietuvos įmonėmis ir dalintis savo technologijomis? 

– Mes labai džiaugiamės bendradarbiavimu su ITRI. Aišku, „Teltonikos“ ir puslaidininkių projektas turbūt yra šio bendradarbiavimo flagmanas. Tačiau mes turime visą eilę kitų pokalbių su tuo pačiu institutu tiek biotechnologijų, tiek lazerių srityse. Manau, kad artimiausiu metu galėsime pasidžiaugti ir tam tikru bendradarbiavimo lazerių srityje progresu.

Mes kalbame apie demonstracinės Lietuvos lazerių laboratorijos įkūrimą ITRI institute, kad Taivano pramonės įmonės galėtų ja naudotis, išbandyti Lietuvos lazerių technologijas, apie jas gauti konsultacijas. Manau, kad tai taps puikiu tramplinu bei platforma tiek naujiems bendriems projektams, tiek mūsų eksporto į Taivaną skaičiams.

– Lietuvai atidarius prekybos atstovybę Taivane ekonomikos ir inovacijų ministrė teigė, jog Taivanas iš Lietuvos iki šiol yra nupirkęs lazerių už 6 milijonus eurų. Ar artimiausiu metu čia galima tikėtis didesnio bendradarbiavimo ir didesnių prekybos apimčių?

– Be jokios abejonės. Apie lazerius tam ir kalbame, kad mūsų įmonėms būtų galima Taivano rinkoje jų parduoti daugiau. Tačiau reikia suprasti, kad parduoti lazerį nėra tas pats, kas parduoti šokolado plytelę ar alaus skardinę. Šie procesai užtrunka ir lazerių pardavimo ciklas yra santykinai ilgas.

Laboratorija, apie kurią kalbėjau, turbūt padės pamatus pardavimams, kurie statistikoje pasimatys tik po pusmečio, po metų ar dar vėliau. Dabar dedame pamatus tam, kad eksporto skaičiai ateityje būtų gražūs. Pardavinėjant aukštos pridėtinės vertės bei aukštųjų technologijų produkciją pardavimo ciklai yra ilgesni.

– Ministrė taip pat teigė, jog jai norėtųsi matyti didesnius ir spartesnius Lietuvos ir Taivano prekybos tempus. Ar jus tenkina dabartiniai Lietuvos ir Taivano ekonominio bendradarbiavimo tempai?

– Maksimalizmas yra gerai, mes visi, taip pat ir aš, ir ministrė, norime greitesnio tempo, ir visi dėl to stengiamės. Bendradarbiavime yra dvi pusės – viena gali norėti judėti labai greitai, kita galbūt labiau įpratusi judėti kitokiu tempu. Todėl turime atrasti tą abiems pusėms tinkantį sveiką balansą judėti į priekį.

Tačiau matuoti bendradarbiavimą su Taivanu vien tik tarpusavio prekybos skaičiais, manau, kad nebūtų labai protinga. Kaip ir minėjau, didžiosios galimybės slypi technologiniame bendradarbiavime ir turbūt nereikia bijoti to, kad mes turėsime neigiamą prekybos balansą su Taivanu. Prekės, kurias mes pirksime iš Taivano, bus komponentai, kuriuos mes panaudosime savo eksporto į kitas rinkas potencialo didinimui.

Kaip ir minėjau, pats Taivanas iš savęs nėra didelė vartotojų rinka. Mes galime norėti turėti daugiau prekinių ženklų, kurie būtų patrauklūs vartotojų rinkoms, bet, deja, šiandien jų neturime daug – Lietuva savo eksporto potencialą taip pat grindžia daugiau tarpinio vartojimo B2B (verslas–verslui – BNS) prekėmis. Reikia suprasti, kad mūsų ekonomikų ir eksporto struktūra diktuoja tam tikrą užprogramuotą rezultatą, kurį mes turėsime tarpusavio prekybos balanse. Tačiau į neigiamą prekybos balansą neturėtų būti žiūrima labai neigiamai. Ilgus metus turėjome didžiulį prekybos balansą su Kinija, bet puikiai supratome ką mes iš jos nusiperkame ir kam tai panaudojame.

Su Taivanu vyks panašūs procesai. Mes diversifikuosime savo tiekimo grandines. Kalbant apie jas Taivanas turbūt bus stabilesnis partneris. Šiais neramiais turbulencijų laikais stabilios tiekimo grandinės savaime yra vertė didinanti šalies ekonominį ir eksporto potencialą. Todėl į bendradarbiavimą su Taivanu reikėtų žiūrėti ir taip.

– Kodėl Lietuvos prekybos atstovybė Taivane oficialiai vadinama atstovybe Taipėjuje? Juolab, kad Lietuvoje mes turime Taivaniečių atstovybę.

– Šiuos klausimus turbūt reikėtų adresuoti ne man, o ministerijos politinei vadovybei. Manau, kad jie geriausiai pakomentuotų šiuos klausimus.

– Kaip manote, ar Lietuvos prekybos atstovybė Taivane de facto galima laikyti diplomatine atstovybe?

– Aš dirbu darbą, kuris yra parašytas atstovybės įstatuose. Šiandien joje nėra nei konsulinių paslaugų, nei darbo su vizomis. Pagrindinė atstovybės funkcija ir fokusas yra ekonominių ir prekybinių santykių vystymas.

– Ačiū už pokalbį.