Vidurinio ugdymo programose visada buvo pabrėžiama grožinės literatūros svarba ir įtaka kultūrinio ugdymosi plėtotei, emocinei, kultūrinei, dorovinei ir socialinei brandai. Vidurinio ugdymo bendrųjų programų 2-ame priede, skirtame kalbiniam ugdymui, neseniai buvo aiškinama, kaip skaitydami grožinės literatūros kūrinius mokiniai ugdosi estetinius jausmus, kūrybinį ir kritinį mąstymą. Tame pačiame dokumente itin giliai pristatoma grožinės literatūros įtaka žmogaus vystymosi procese: aiškinama, kaip ją skaitant mokiniai susidaro literatūrinės tradicijos vaizdą, kaip gilina literatūros rūšių, žanrų ir stilių specifikos pažinimą. Vienas iš kalbinio ugdymo uždavinių buvo plėsti literatūrinį ir kultūrinį akiratį. Buvo teigiama, kad mokiniai turi lavinti savo meninį skonį bei, remdamiesi kūrinių idėjų ir pozicijų įvairove, formuoti vertybines nuostatas.

Taigi, šiomis dienomis kilus ažiotažui svarstant iškilių pasaulio rašytojų reikšmingumą lietuvių literatūros pamokose, norėčiau paklausti, kas atsitiko? Kas pasikeitė šiuolaikinio ugdymo filosofijoje, kad pradėjome kvestionuoti tai, kas prieš kelerius metus tarsi visiems buvo aišku: būtent literatūros pamokose ugdoma bendroji kultūrinė kompetencija, susidedanti iš įvairių dalių. Itin apgailėtinai skamba programos projekto rengėjų baikštūs ir abstraktūs aiškinimai ar pasiteisinimai dėl pasaulio literatūros klasikų, perkeltų iš privalomų į rekomenduojamų autorių sąrašą.

Apima liūdesys klausantis projekto rengėjų argumentų, kad mokytojams paliekama laisvė pasirinkti. Norėčiau paklausti, apie kokią laisvę ir kokį pasirinkimą kalbame? Ar vėl norime atsakomybę už blogus sprendimus perkelti ant literatūros mokytojų pečių? Turime padėkoti visiems pedagogams ir kultūros veikėjams, kurie suabejojo tokia logika ir kurie paskatino Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją skirti daugiau dėmesio rengiamam projektui. Džiaugiuosi ir kilusia visuomenės reakcija socialinėse medijose ginant užsienio autorius.

Situacija: netyla diskusijos dėl Bendrojo ugdymo programos projekto. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Mintis apie šį straipsnį kilo prisiminus, kad šiais metais minime šmaikštaus Woody Alleno filmo "Vidurnaktis Paryžiuje" ("Midnight in Paris") dešimties metų jubiliejų. Pagrindinė šio kiek romantizuoto ir naivoko filmo tema – persikėlimas į ankstesnę epochą. Kita vertus, Woody Allenas tarytum parodo įvairių tarpsnių žavesį – tai ir modernizmo šurmulys Paryžiuje, su visais Džiazo amžiaus akcentais ir įžymybėmis, ir "Gražioji epocha" ("La Belle Epoque"). Žiūrovas kviečiamas pasvajoti, į kokią epochą ir pats norėtų nusikelti.

Apima liūdesys klausantis projekto rengėjų argumentų, kad mokytojams paliekama laisvė pasirinkti.

Klaidžiodamas Paryžiaus gatvėmis filmo herojus – pradedantis rašytojas Gilas Penderis (aktorius Owenas Wilsonas) – mušant laikrodžiui vidurnaktį patenka į 1920-uosius ir sutinka visą siautulingą grupę intelektualų: Ernestą Hemingway, Zeldą ir Scottą Fitzgeraldus, T.S. Eliotą, Salvadorą Dali, Man Ray, Pablo Picasso, Jean Cocteau bei daugelį kitų. E.Hemingway paskatintas savo pirmąjį romaną Gilas parodo modernizmo literatūros pradininkei Gertrude Stein (aktorė Kathy Bates), kuri mielai imasi jai būdingo mokytojos vaidmens.

Šį filmą dažnai prisimename su studentais Amerikiečių literatūros ir kitose paskaitose, kurių metu tarsi iš naujo atrandame garsiuosius rašytojus, jų literatūrą ir visą įstabią modernizmo epochą – visai panašiai kaip ir filmo herojus. Kartu su filmo pagrindiniu personažu priimame kvietimą pasinerti į magiškus literatūrinius žaidimus. Diskusijose neišvengiamai paliečiame ir to meto kultūrą, jos sąsajas su ankstesniąja ir šiuolaikine kultūra, pasineriame į tarpkultūrinius klodus, ieškodami įstabių modernizmo vystymosi panašumų lietuvių ir kitų šalių literatūroje.

Sekant šių dienų diskusijas apie užsienio autorių tinkamumą lietuvių literatūros programoje, galima būtų ir pasiginčyti, ar šį Woody Alleno filmą suvoktų šiuolaikinis abiturientas? Kiek asmenybių, parodytų filme, galėtų atpažinti baigiamųjų klasių moksleivis? Ir ar jos iš viso yra svarbios ir reikšmingos? Gal galime apsieiti ir be jų? Gal mums jų nereikia? Gal mums puikiai užtenka savo kiemo ir savo tvorų?

Tikrai nenoriu nei ironizuoti, nei kieno nors kaltinti – tik svarstau, ar, nustumdami W.Shakespeare'o kūrybą į tolesnę lentyną, nepastūmėsime savo jaunosios kartos į "Makbeto" sielos naktį? Dažnai prisimenu pernai išėjusio literatūrologo dr. Dovydo Judelevičiaus (1925–2020) nuolat kartotą teiginį, kad "W.Shakespeare'as – pasaulio rašytojas, daręs įtaką daugeliui kartų". Beje, ši mintis akivaizdi šiuolaikinėse "Makbeto" ekranizacijose (2015 ir 2021 m.). Vis dėlto galima ir pasvarstyti, ar mokinys dabartinėse šios tragedijos adaptacijose suvoks "Makbeto" universalumą. Ar Hamleto dvejonės bus siejamos tik su tiesmuku klausimu "Būti ar nebūti?", kuris ilgainiui pranyks pilkoje kasdienybėje arba, geriausiu atveju, pavirs į banalius svarstymus – "Važiuoti ar nevažiuoti?", "Valgyti ar nevalgyti" ir t.t. Jeigu teigiama, kad vienas iš literatūros mokymo tikslų yra pasaulėžiūros formavimas, kyla ir daugiau klausimų apie tai, kokiu būdu bus ugdoma pasaulėžiūra, atmetus pasaulinę patirtį ir jos pavyzdžius.

Jis atsirado kaip nuotykis šalia mano mokslinių tyrimų apie dirbtinį intelektą. Buvo smalsu, ar pavyktų dirbtinį intelektą išmokyti ne tik apdoroti didelių apimčių kalbos duomenis, bet ir sukurti ką nors originalaus. Panašių eksperimentų būta ir anglų, rusų, vokiečių bei japonų kalbomis – dirbtinio intelekto sukurti romanai jau yra dalyvavę užsienio konkursuose ir net pelnę prizines vietas. Tačiau kompiuteris dar niekada nekūrė grožinės literatūros lietuvių kalba.

Kaip gimė T. Maagi

Iš pradžių, sugeneravus noveles, norėjosi iš karto visiems pasakyti, kaip jos atsirado. Tačiau paskui pasidarė įdomu: ar skaitytojas turi kriterijus atpažinti, kas kūrė literatūrą: žmogus ar mašina? Taip atsirado T.Maagi.

Kartu su kultūros žurnalu "Nemunas", kuris mielai įsitraukė į avantiūrą, buvo sukurta neįmanoma, iš beveik visiškai atsitiktinių faktų sudėliota rašytojo biografija: pusiau estas, kurio tėvai sovietmečiu užsiėmė melioracija Šiaurės Lietuvoje, kažkur tarp Mosėdžio ir Skuodo; dabar dažniausiai gyvenantis Estijoje ir savo nostalgiją apie vaikystę išliejantis štai tokiomis istorijomis apie Šiaurės Lietuvos mažųjų miestelių kasdienybę.

Kad ir kaip būtų, dirbtinis intelektas, vardu T.Maagi, kaip paaiškėjo, yra plagiatorius, imitatorius ir filosofinis zombis.

Taip ir buvo paskelbta pasauliui: štai rašytojas T.Maagi, o štai jo debiutinė kūryba. Prašom, vertinkite.

Kasdienybė – ne Tomui

Visi spaudos leidiniai turi skaitytojų maniakų, kurie peržiūri kiekvieną raidę ir dalijasi savo įspūdžiais su redakcija. Tačiau į T.Maagi noveles buvo sureaguota vangiai – jos aiškiai nebuvo tokios, kurios sukeltų perversmą literatūriniame gyvenime. Vienas skaitytojas parašė, kad tos novelės kažkokios keistos, bet gal todėl, kad rašytojas – pusiau estas?

Nustebau sužinojęs, kad Kaune yra estų menininkų draugija, kurią sudarė du tapytojai. Jie manęs paprašė T.Maagi kontaktų, nes, prie dviejų prisidėjus dar vienam, draugiją jau sudarytų trys ir būtų galima imtis didesnių darbų. Pažadėjau atsiklausti rašytojo, ar jis sutiktų.

T.Maagi dar buvo pakviestas į vieną literatūrinį vakarą, tačiau mandagiai atsisakė.

Keisčiausias įvykis nutiko metiniame kultūros žurnalo "Nemunas" skaitytojų ir autorių susitikime, kuriame aptariamos įdomiausios metų publikacijos. Kažkam iš klausytojų paklausus, ar salėje yra T.Maagi, aš užsikosėjau, bandydamas laimėti laiko ir sugalvoti kokį atsakymą. Bet jo neprireikė, nes kitame salės gale sėdėjęs žmogus garsiai atsakė: mačiau – T.Maagi buvo, tačiau ką tik išėjo kavos. Iš akių buvo matyti, kad renginio dalyvis nuoširdžiai didžiavosi pažintimi su estų rašytoju, rašančiu apie Lietuvą.

Iki šio momento ši istorija buvo linksmas nuotykis, tačiau kai keli kolegos iš rašytojų cecho, nieko nežinoję apie mano eksperimentus su dirbtiniu intelektu, man perdavė T.Maagi linkėjimus, šiek tiek išsigandau. Oficialiai pareiškiu – nėra tokio rašytojo, noveles parašė specialiai apmokyta programinė įranga! Tik bijau, kad, paleidęs į pasaulį šią šmėklą, esu bejėgis ją kontroliuoti...

Kūryba padeda pažinti

Kažkuriuo šios istorijos momentu susigriebiau, kad man gerokai įdomesnis atsitiktinai atsiradęs T.Maagi ir jo nuotykiai nei jo kūryba. Ji išties yra labai vidutiniška. Aišku, galima pasitelkti daugiau duomenų apmokymui, panaudoti gudresnį neuroninių tinklų algoritmą, tačiau T.Maagi kūryba vis tiek pasmerkta būti vidutiniška.

Priežastis – dirbtinis intelektas kol kas negali nieko, ko dar nežino žmogus. Kitaip sakant, T.Maagi novelėse nėra nieko originalaus, tik milijonų žodžių įvairių kombinacijų apibendrinimai. Tačiau pačios kombinacijos yra ne dirbtinio intelekto sugalvotos, o žmonių, šiuo atveju – lietuvių kalba kūrusių rašytojų. Kitaip sakant, T.Maagi, kaip ir visas šiandieninis duomenų statistika grįstas dirbtinis intelektas, tėra plagiatorius, žaidžiantis, tegu ir labai neįprastai ir netikėtai, kažkieno kito įžvalgomis.

Taigi T.Maagi kol kas kurti negali, tik imituoti. Tam, kad galutinis rezultatas – novelė – nebūtų vien tik lietuvių rašytojų rašymo būdų dėlionė, į galutinį rezultatą teko integruoti atsitiktinių frazių generatorių. Sunku patikėti, bet kaip rašytojas tada T.Maagi tapo žymiai įspūdingesnis, nes atsirado tai, ko nebuvo niekur.

Dar vienas dalykas, kuris paaiškėjo iš T.Maagi istorijos. Kultūros teorijoje egzistuoja tokia sąvoka – filosofinis zombis. Tai būtų žmogus, kuris vienaip ar kitaip elgiasi, nes žino, kad taip reikia, tačiau nieko nejaučia. Sakykim, prisilietę prie įkaitusios geležies ranką atitrauktume ne todėl, kad degina, bet todėl, jog taip reikia daryti.

T.Maagi yra filosofinis zombis – jis puikiai žino įvairių žodžių junginių pasikartojimų statistiką lietuvių literatūroje, įvairių siužetų sandarą, net iš kurios pusės atėję – iš kairės ar dešinės – dažniausiai į savo namus įžengia veikėjai, tačiau tas žinojimas yra vienintelis jo įkvėpimo šaltinis. Jis rašo taip, nes žino, kad taip statistiškai dažniausiai.

Naujovės – sunkiai įkandamos

Sakoma, kad grožinės literatūros funkcija – pažįstamą pasaulį paversti keistu, priversti į jau matytus daiktus ar žmones pasižiūrėti iš naujo. Iš esmės tai svarbiausia visų meno rūšių funkcija. T.Maagi rašo siekdamas visiškai priešingo tikslo: pažįstamą pasaulį padaryti dar geriau pažįstamą. Tai puiki nuostata užsiimant duomenų mokslu, tačiau visiškai netinkama meninei kūrybai, kurios tikslas – skatinti nuolat ieškoti kažko naujo.

Paradoksas, kad pats būdamas gana didelė technologinė inovacija dirbtinis intelektas save apriboja likti ten, kur viskas yra pažįstama. Dėl šios priežasties T.Maagi niekada nebus geru rašytoju, sukūrusiu nuostabų naują pasaulį.

Kad ir kaip būtų, dirbtinis intelektas, vardu T.Maagi, kaip paaiškėjo, yra plagiatorius, imitatorius ir filosofinis zombis. Tačiau, nepaisydamas šių įžeidinėjimų, kaip tik dabar rašo romaną lietuvių kalba. Po maždaug metų visi galėsime pamatyti, kaip jam seksis.

Nuo šių metų kovo bibliotekoje vykdytas Lietuvos kultūros tarybos finansuojamas projektas "Iš ko susideda Lietuva?", kuriuo siekta supažindinti Kauno rajono moksleivius su 4 esminėmis literatūrinės ir kultūrinės "dėlionės" dalimis, parengiant renginių ciklą: "Lietuvą formuojantys įvykiai", "Paslaptingosios mitologinės būtybės", "Uždegantys žmonės" ir "Lietuvos gamta pro objektyvą". Šiame projekte buvo pakviesti dalyvauti šiuolaikiniai lietuvių kūrėjai, jau turintys autoritetą tarp jaunimo, tikintis, kad tokiu būdu vaikai ir paaugliai pamatines vertybes įsisąmonins paprasčiau ir natūraliau.

Išaugino stebuklingą mišką ir susipažino su mitinėmis būtybėmis

Pasak vyr. bibliotekininkės Šarūnės Baltrušaitienės, kovo mėnesį pirmąją dėlionės dalį – "Lietuvą formuojantys įvykiai" – pristatė "Metų knygos rinkimų 2018" nugalėtojos, knygos "Sibiro haiku" autorė Jurga Vilė ir dailininkė Lina Itagaki. Abi kūrėjos papasakojo vaikams apie savo kūrybinio kelio pradžią bei apie knygos tokia neįprasta vaikų literatūroje tema kūrimo užkulisius. Dauguma moksleivių jau buvo skaitę šią knygą ir aptarę su savo mokytojomis, todėl kūrėjoms jie turėjo daugybę klausimų.

Autorės lankėsi viešojoje bibliotekoje Garliavoje, taip pat Domeikavos ir Ežerėlio bibliotekose, o Zapyškyje vaikai po knygos pristatymo dalyvavo ir ypatingose meninėse dirbtuvėse – išaugino stebuklingą kalbantį mišką! Vaikai kartu su autorėmis iš spalvoto popieriaus kūrė trimačius medžius, kurie, įgavę savo pavidalą, palikdavo žinutę apie save.

Balandį apie paslaptingas mitologines būtybes vaikams ir paaugliams patrauklia jaunimo kalba pasakojo jauna kūrėja Kotryna Zylė, trijų knygų – "Mažylis milžinas", "Didžioji būtybių knyga" ir neseniai išleistos mistinės knygos paaugliams "Sukeistas", kuri šiuo metu pretenduoja tapti 2019 metų knyga paaugliams, autorė. Viešojoje bibliotekoje Garliavoje ir jos padalinyje Piliuonoje pristatydama pirmąsias savo dvi knygas, skirtas vaikams, autorė papasakojo ne tik apie šių knygų idėjų kilimą, bet atskleidė ir daug smagių iliustracijų atsiradimo niuansų. Kitų dviejų susitikimų Vilkijoje ir Raudondvaryje metu K.Zylė pristatė savo knygą paaugliams.

S. Paltanavičius

Apie istoriją ir pasirinkimus

Besibaigiant mokslo metams, viešojoje bibliotekoje ir jos padalinyje Babtuose lankėsi rašytojas, bardas, režisierius, dramaturgas Vytautas V.Landsbergis. Susitikimų tema buvo "Istorinės pasakos: partizanai – istorija ir mitas", tad ji atitiko net dvi "literatūrinės dėlionės" dalis.

V.V.Landsbergis – ne tik žymus įvairių knygų vaikams autorius, parašęs ir keletą knygų partizanų tema, kurių paskutinioji – naujausia rašytojo knyga "Žalčių karalienė" (beje, ši knyga taip pat pretenduoja tapti 2019 m. knyga paaugliams laureate), tačiau ir dramaturgas bei režisierius, sukūręs nemažai filmų svarbiomis Lietuvai temomis bei apie Lietuvos šviesuolius. Susitikimo metu su vyresnių klasių moksleiviais jis papasakojo daug faktų apie partizanus, atskleidė daug įdomių ir netikėtų jų gyvenimo detalių, kurias sužinojo iš dar gyvų esančių partizanų.

Taip pat bendraudamas su jaunimu kūrėjas kalbėjo ir apie jų laukiančius gyvenimo pasirinkimus, apie tai, kokiai kastai kiekvienas priklausome, galime priklausyti ir kas tai lemia. Paprastai išsakytos mintys pasėjo po stambų grūdą daugelio moksleivių galvose.

M. Čepulis

Pažintis su gamtos fotografais ir uždegančiais žmonėmis

Prasidėjus naujiesiems mokslo metams, Kauno rajono bibliotekas aplankė vaikų rašytojas, gamtininkas ir fotografas Selemonas Paltanavičius. Jis pristatė ketvirtąją dėlionės dalį – "Lietuvos gamta pro objektyvą". Garliavoje ir Ringauduose vykę susitikimai pritraukė itin gausų mažųjų skaitytojų būrį, netrūko jų ir Karmėlavos bei Ramučių padaliniuose. Ir nenuostabu – juk turbūt sunkiai būtų galima rasti bent vieną pradinuką, kuris nebūtų skaitęs ar nors vartęs kurios iš daugiau nei 70-ies autoriaus per gyvenimą parašytų knygų.

Spalio mėnesį Pakaunėje lankėsi žymus gamtos fotografas ir ornitologas Marius Čepulis, kurio fotoklajones stebi jau daugiau kaip 73 tūkst. sekėjų, taip pat kalbėjęs apie "Lietuvos gamtą pro objektyvą". Dviejų knygų – "Metai. Gamtos fotografo dienoraštis" suaugusiesiems ir interaktyvios knygos "Visa tiesa apie gyvūnus" vaikams – autorius moksleiviams išsamiai ir šmaikščiai papasakojo apie gamtos fotografo kasdienybės užkulisius.

Balandžio ir spalio mėnesiais Zapyškyje bei Karmėlavoje lankėsi mokytoja Rita Pauliukaitienė, atskleidusi vieną iš projekto dalių – "Uždegantys žmonės" – ir paskaičiusi dvi paskaitas apie iškilią, nors ir ne taip gerai plačiojoje visuomenėje žinomą lietuvių giminę – Krikščiūnus iš Ašmintos.

Lapkritį įvyko jau paskutinis projekto renginys – viešojoje bibliotekoje svečiavosi ir savo paveikslėlių knygą "Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus" pristatė Monika Vaicenavičienė. Gražiausia pripažintos 2018-ųjų metų knygos, kuri taip pat atskleidžia temą "Uždegantys žmonės", autorė Garliavos moksleiviams papasakojo daug įdomių faktų apie Joną Basanavičių, pateiktose skaidrėse vaikai galėjo matyti ne tik žaismingas ir meniškas pačios autorės iliustracijas, bet ir to meto nuotraukas.

Jų nuomone, įsakyme, pažeidžiant visas formalias svarstymo procedūras, patvirtinti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino pakeitimai savo turiniu yra iš esmės žalingi valstybinės lietuvių kalbos ir literatūros mokymui.

Pagal galiojusią tvarką, lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą laikantiems abiturientams buvo pateikiamas sąrašas autorių, kuriais buvo privaloma remtis rašant egzamino užduotį. Į šį sąrašą privalomai buvo įtraukiami bendrojoje programoje esantys lietuvių autoriai. Tačiau ministrės įsakymu nebebus privaloma, o tik rekomenduojama remtis konkrečiais nurodytais autoriais. Taip pat panaikinama nuostata, kad į pateikiamų autorių sąrašą privalomai būtų įtraukti lietuvių autoriai.

2018 metais, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, šalies abiturientai gali atsisakyti nacionalinės literatūros. Tokiu būdu lietuvių kalbos ir literatūros disciplina mokykloje gali likti be pačios lietuvių literatūros.

„Tokio lygio pokyčiai įprastai priimami tik po viešų svarstymų, į kuriuos yra įtraukiama prie ministerijos veikianti Bendrojo ugdymo taryba, pedagogų bendruomenės bei mokyklos. Taip pat pastebėtina, kad už brandos egzaminų programas yra atsakingas Ugdymo plėtotės centras, kuris tokių pakeitimų ministerijai neteikė“, - sako parlamentarai.

Jų teigimu, ministrė įsakymą pasirašė be viešų konsultacijų ir nesilaikant nuostatos, kad egzaminų programų pakeitimai skelbiami iš anksto prieš dvejus metus iki pakeitimų įsigaliojimo. Ministrė J. Petrauskienė argumentuoja, kad tai - techniniai, o ne esminiai pakeitimai, todėl procedūrų laikytis nereikia. Tačiau tokie pakeitimai, konservatorių nuomone, iš esmės keičia lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, nes panaikinamas jo esminis tikslas - patikrinti mokinių būtent Lietuvos autorių literatūros išmanymą.

„Taigi lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą galima išlaikyti nesiremiant nė vienu lietuvių, o tik užsienio autoriais. Tai rodo arba tai, kad ministrė nėra susipažinusi su iškiliausiais Lietuvos literatūros kūriniais, arba sąmoningai siekia apriboti Lietuvos moksleivių domėjimąsi lietuvių autorių kūryba ir nacionaline kultūra apskritai. Todėl kreipėmės į premjerą, prašydami stabdyti lietuviškosios mokyklos skurdinimą“, - teigia kreipimosi iniciatorius, Seimo narys A. Ažubalis.

„Ministrės sprendimas leidžia teigti, kad, Švietimo ir mokslo ministerijos manymu, 2018 metais, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, šalies abiturientai gali atsisakyti nacionalinės literatūros. Tokiu būdu lietuvių kalbos ir literatūros disciplina mokykloje gali likti be pačios lietuvių literatūros“, - kreipimosi motyvus papildė Seimo narys L. Kasčiūnas.

Kreipimąsi pasirašę Seimo nariai pabrėžė, kad minimi pakeitimai pažeidžia valstybės interesus, iš principo siunčia žinią, jog nacionalinė kultūra ir literatūra Lietuvoje yra nevertinga ir nereikalinga, o tai daroma pasitinkant Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmetį.

Kultūros ministerija informuoja, kad kaip ir prieš penkiolika metų Frankfurte, šiemet Lietuva pasirinko šūkį „Pasakojimas tęsiasi“. Šių metų pristatymo tema – moderniosios Lietuvos šimtmetis (1918-2018 metai), naujausios valstybės istorijos raida, kaip neatsiejama europinių įvykių ir procesų dalis. Tema tikimasi sudominti Vokietijos skaitytojus žmonių istorijomis ir patirtimis, geopolitinėmis erdvėmis ir situacijomis, kuriose Lietuva veikė pastarąjį šimtmetį.

Tarp pristatomų vokiškų Lietuvos literatūros vertimų – romanai, esė ir trumpoji proza, poezija ir negrožinė literatūra, taip pat knygos vaikams – nuo klasikos iki iškiliausių šių dienų autorių.

Vokiečių skaitytojams Leipcige pristatomi moderniosios literatūros klasikai Antanas Škėma, Jurgis Kunčinas, Romualdas Granauskas. Taip pat šiuolaikiniai autoriai Tomas Venclova, Undinė Radzevičiūtė, Eugenijus Ališanka, Alvydas Šlepikas, Rūta Šepetys, Giedra Radvilavičiūtė, Renata Šerelytė, Grigorijus Kanovičius, Kęstutis Navakas, Rimvydas Stankevičius, Mikalojus Vilutis, Laimonas Briedis, Kęstutis Kasparavičius ir kiti.

Išskirtinis leidinys – Lietuvos poezijos rinktinė, pristatanti Sigito Parulskio, Antano A. Jonyno, Giedrės Kazlauskaitės, Agnės Žagrakalytės, Gyčio Norvilo ir Aivaro Veiknio lyriką. Šiuos kūrinius vertė Claudia Sinnig (Klaudija Zinich), Cornelius Hellis (Kornelijus Helis), Markusas Roduneris, Saskia Drude (Zaskija Drude), Magda Doerin (Magda Dioring), Ellena Hinsey (Elena Hinsei) ir kiti lietuvių literatūros ambasadoriais tapę vertėjai.

Taip pat bus pristatytas Lauryno Katkaus sudarytas leidinys „100 lietuvių literatūros metų. Trumpas kursas“ apie moderniosios Lietuvos literatūros socialinį-politinį kontekstą, kryptis, tendencijas, rašytojus ir jų knygas.

Festivalio programoje numatoma apie 50 Lietuvos autorių knygų pristatymų, literatūros skaitymų, diskusijų. Mugėje bus kalbama apie vokiškosios kultūros pėdsakus Lietuvos miestuose ir miesteliuose, Rytprūsių likimą, atgyjantį literatūroje, lietuvių sovietinės ir tuometinės Vokietijos demokratinės respublikos literatūros sąsajas, bus prisimintos Thomo Manno (Tomo Mano) ir Johanesso Bobrowskio (Jonaneso Bobrovskio) sąsajos su Lietuva. Vyks vokiečių kalba išleistų knygų pristatymai, pokalbiai apie lietuvių literatūros šimtmetį, eseistiką, lietuvių kalbą, lietuvių literatūros vertimus ir iliustraciją.

Neeilinio literatūrinio teismo metu buvo bandoma išsiaiškinti, ar jo novelėje „Kliudžiau“ aprašyta istorija – tikras autoriaus prisiminimas iš vaikystės ir jei taip, kaip jis turi būti nubaustas už šį nutikimą.

„Kiekvienas iš mūsų prisimename nedidelę, baltą katytę iš J. Biliūno kūrybos lobyno. Šis kūrinys jaudina kiekvieno širdį ir nors yra parašytas daugiau nei prieš šimtmetį, išlieka labai aktualus šiandien, nes tikrai dažnai girdime apie žiaurų elgesį su gyvūnais“, – mintimis dalijosi VGTU Teisės katedros lektorė Raimonda Bublienė, literatūriniame tesime atlikusi prokurorės vaidmenį.

„Literatūrinis teismas“ – tai projektas, sujungiantis literatūrą ir teisę, padedantis pažvelgti į nūdienos aktualijas per literatūrinių personažų istorijas. VGTU Verslo vadybos fakulteto lektorė R. Bublienės į prokuratūrą vakar perkėlė ir savo paskaitą studentams. Pasak jos, šis projektas yra jaunuoliams labai tinkamas netradicinis mokymosi būdas, padedantis lengviau perprasti teisminio proceso subtilybes.

„Literatūrinio teismo projektas vienija iš pažiūros skirtingas sritis – grožinę literatūrą ir teisę, kartu atskleidžia literatūrinės kalbos turtingumą bei parodo teisminį procesą. Skaitydami literatūros kūrinį herojaus aplinką, jo elgesį vertiname individualiai, remdamiesi savo gyvenimiška patirtimi. Teismo procesas atskleidžia skirtingus požiūrius į tą patį įvykį ir veikėją, parodo teisinę atsakomybę. Manau, kad panašaus pobūdžio švietimas ir prevencija yra kelias į sveiką ir teisiškai subrendusią visuomenę“, – akcentavo VGTU lektorė R. Bublienė.

Be prokurorės, teismo posėdyje dalyvavo ir savo srities profesionalė – LR Aukščiausiojo teismo teisėja Dalia Vasarienė, advokatė – projekto organizatorė, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Teisės fakulteto prodekanė Snieguolė Matulienė, kaltinamąjį J. Biliūną įkūnijo aktorius Šarūnas Januševičius.

Inscenizuoto teismo pagal novelę „Kliudžiau“ metu laikantis įprastų teismo proceso procedūrų bei Lietuvos valstybėje galiojančių teisės aktų ir pasitelkiant literatūrinį kūrinį buvo nagrinėjami visuomenei aktualūs dalykai: žiaurus elgesys su gyvūnais, gyvūnų žudymas savanaudiškais tikslais (pvz.: naminių gyvūnų žudymas maistui Azijos šalyse), komercinės medžioklės ir kt.. Taip pat aiškinamasi, kas novelėje aprašytoje istorijoje yra kalčiausias – nusikaltimą padaręs vaikas ar jo tėvai?

Į teisminį procesą ir diskusiją aktyviai įsitraukė ir literatūrinio teismo žiūrovai, siūlydami teisėjai nebausti J. Biliūno pagal baudžiamąjį kodeksą, o padarytą nusikaltimą išpirkti viešaisiais darbais, paremtais vaikų ir jaunimo švietimu.

Šiame projekte lapkritį ir gruodį bus nagrinėjamos dar dvi literatūrinės bylos, kurių centre atsidurs P. Suskind „Kvepalai“ bei V. Mykolaičio-Putinas „Altorių šešėly“ herojai.

Teisminiai procesai vyksta LR Generalinėje prokuratūroje ir prekybos centro „Ozas“ knygyne „Vaga“. Projekto iniciatoriai – MRU ir leidykla „Vaga“, partneris – LR generalinė prokuratūra.

Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad 2019 metais bus minimos kunigo ir rašytojo, visuomenės veikėjo J. Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės.

Nutarime pabrėžiama, kad J. Tumas-Vaižgantas yra viena iš ryškiausių XX amžiaus pirmos pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas, kritikas ir literatūros istorikas, jo kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp jo meto rašytojų.

Vyriausybei siūloma sudaryti komisiją parengti J. Tumo-Vaižganto metų veiksmų planui, 2019 metų biudžete skirti tam lėšų.

Projektą inicijavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariai bei švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

Visa tai birželio 11 dieną taps vienos dienos žaidimu, skatinančiu pažinti unikalias Vilniaus paraštes – nepažintas, neatrastas, bet labai įdomias Vilniaus vietas – kartu su puikiai pažįstamais literatūros personažais. „Vilniaus paraštės“ – tai vienos dienos žaidimas / ekskursija / įvykis, siūlantis kultūrinę-literatūrinę Vilniaus pažinimo programą.

Jo tikslas – sujungti lietuvių literatūrą ir viešąsias erdves, skatinant viešųjų erdvių gaivinimą ir pažinimą, o kartu ir skaitymo kultūrą Lietuvoje. Žaidimo dalyviai atliks užduotis ir keliaus pagal unikalius maršrutus, padedančius pažinti neatrastas, nepažintas Vilniaus vietas – Vilniaus paraštes. Kiekvieną maršrutą lydės literatūrinis personažas – dalyviai bus pakviesti pažinti feministinį Vilnių su Žemaite, futuristinį Vilnių su Liudu Vasariu, romantišką Vilnių su Romainu Gary, praloštą Vilnių su Ričardu Gaveliu, išprotėjusį Vilnių su Garšva.

Lietuvių literatūros autoriai ir veikėjai šoka iš knygų paraščių ir kviečia vilniečius ir Vilniaus svečius keliauti po unikalias Vilniaus paraštes – vietas, kurių kasdienių kelionių metu nespėjame pažinti, pamatyti ar atrasti. Visus norinčius organizatoriai kviečia registruotis el. paštu vilniausparastes@gmail.com. Visų dalyvių laukia dovanos.

Žaidimas vyks birželio 11 dieną. Daugiau informacijos „Vilniaus paraščių“ feisbuko paskyroje. 

Šiemet ruošiamasi finansuoti Vokietijos leidyklų planuojamus Antano Škėmos „Baltos drobulės“, Alvydo Šlepiko „Lietaus dievas ir kiti“, „Lietuvių liaudies pasakų rinktinės“, Eugenijaus Ališankos „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“, Marijos Drėmaitės „Architektūra ir gyvenamoji statyba sovietinėje Lietuvoje“, Algirdo Sabaliausko „Mes baltai“ knygų vertimus.

Austrijoje rengiamasi publikuoti Laimono Briedžio „Vilnius. City of Strangers“, Rimvydo Stankevičiaus „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ ir Renatos Šerelytės „Vėjo raitelis“ knygų vertimus.

Užsienio leidėjai domisi Undinės Radzevičiūtės romanu „Žuvys ir drakonai“: knygą ruošiamasi leisti Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Į anglų kalbą bus verčiama Jurgio Kunčino „Tūla“, Ričardo Gavelio „Jaunojo žmogaus memuarai“ ir Ilzės Butkutės „Poezijos rinktinė“.

Ukrainoje pasirodys Liongino Baliukevičiaus „Partizano Dzūko dienoraštis“,  Ellen Hinsley „Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova“. Garsi Ukrainos poetė Marianna Kiyanovska vers Gintaro Grajausko „Poezijos rinktinę“.

Bus finansuojami du Prancūzijos leidyklas sudominę vertimai: Algirdo Juliaus Greimo „Iš arti iš toli“ ir Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Italijos leidykla leis Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, Graikijos leidykla – Dalios Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“. Rusijoje ruošiamasi išleisti Tomo Venclovos „Pagyrimas salai“.

Didžioji dalis šių vertimų pasieks skaitytojus jau 2017 metais.

Lietuvos kultūros instituto kuruojama ir vykdoma Vertimų skatinimo programa vykdoma nuo 2001 metų. Per 15 metų į įvairias pasaulio kalbas išversta 200 knygų.

Per metus skelbiami du konkursai, kurių metu pateikiamos paraiškos. Visas paraiškas vertina penkių nepriklausomų ekspertų komisija. Pagrindiniai vertinimo kriterijai – aukštos kokybės literatūra, patikimi ir profesionalūs vertėjai, perspektyvi ir aktyvi leidykla. Pernykštis Vertimų skatinimo programos biudžetas – apie 70 tūkst. eurų. Pasak instituto, dėl projektų svarbos, padidėjusio užsienio leidėjų susidomėjimo finansavimas pastaraisiais metais didėjo, tačiau lėšų neužtenka ir dalis leidėjų paraiškų lieka nefinansuotos. Tai dažniausiai reiškia, kad knygos nebus išverstos ir išleistos.