-
Mokslininkai išsiaiškino, kodėl kai kurie žmonės gali „girdėti“ mirusiųjų balsus 11
Remiantis naujais tyrimais, polinkis į aukštą užduočių įsisavinimo lygį, neįprasta klausos patirtis vaikystėje ir didelis jautrumas klausos haliucinacijoms – visa tai pasireiškia labiau save apibūdinantiems aiškiaregiams nei visoje populiacijoje.
Tyrėjai teigia, kad išvada galėtų padėti mums geriau suprasti nemalonias klausos haliucinacijų lydinčias psichines ligas, tokias kaip šizofrenija.
Spiritualistiniai aiškiaregystės patyrimai – patirtis ką nors pamatyti ar išgirsti nesant išorinio dirgiklio ir priskiriama mirusiųjų dvasioms – yra labai įdomi mokslinė terpė antropologams, tiriantiems religinę ir dvasinę patirtį, ir mokslininkams, tiriantiems patologinių haliucinacijų patirtis.
Tyrėjai ypač norėtų geriau suprasti, kodėl kai kurie žmonės, girdintys balsus, tai vadina spiritizmo galia, o kitiems tai lemia psichinės ligos diagnozę.
„Spiritistai yra linkę pranešti apie neįprastą klausos patirtį, kuri yra teigiama, gana ankstyvame amžiuje ir kurią tada dažnai sugeba kontroliuoti“, – aiškino psichologas Peteris Moseley iš Northumbria universiteto Didžiojoje Britanijoje.
„Suprasti, kaip tai vystosi, svarbu, nes tai galėtų padėti mums daugiau suprasti ir apie kankinančią ar nekontroliuojamą balso girdėjimo patirtį.“
Jis ir jo kolega psichologas Adamas Powellas iš Durhamo universiteto Didžiojoje Britanijoje apklausė 65 Jungtinės Karalystės nacionalinės spiritistų sąjungos narius ir 143 žmones per socialinę žiniasklaidą, kad nustatytų, kaip spiritistai skiriasi nuo plačiosios visuomenės, kuri nepraneša (paprastai) girdintys mirusiųjų žmonių balsus.
Apskritai 44,6 proc. spiritistų pranešė, kad girdi balsus kasdien, o 79 proc. teigė, kad ši patirtis yra jų kasdienio gyvenimo dalis. Nors dauguma pranešė girdintys balsus galvoje, 31,7 proc. teigė, kad balsai taip pat būna išoriniai.
Palyginti su įprastais žmonėmis, spiritistai teigė, kad daug labiau tiki paranormaliais reiškiniais, ir jiems rečiau rūpėjo, ką kiti žmonės apie juos galvoja.
Apskritai spiritistų pirmoji klausos patirtis buvo gana ankstyva, vidutiniškai 21,7 metų amžiaus, ir tai įvyko stipriai pasinėrus į mentalines užduotis ar veiklą. Be to, jie pranešė, kad yra labiau linkę į haliucinacijas primenančius išgyvenimus.
Mokslininkai pažymėjo, kad jie nebuvo girdėję apie spiritizmą prieš patyrimą; veikiau jie susidūrė ieškodami atsakymų.
Bendroje populiacijoje didelis pasinėrimo į mentalinę veiklą lygis taip pat buvo glaudžiai susijęs su paranormalių reiškinių tikėjimu, tačiau jautrumas klausos haliucinacijoms buvo nedidelis arba jo apskritai nebuvo. Abiejose grupėse nerasta skirtumų tarp tikėjimo paranormaliais reiškiniais ir jautrumo regos haliucinacijoms.
Mūsų išvados daug pasako apie „mokymąsi ir ilgesį“.
Šie rezultatai, mokslininkų teigimu, leidžia manyti, kad „mirusiųjų balsų“ girdėjimas vargu ar atsiras dėl bendraamžių spaudimo, teigiamo socialinio konteksto ar įtaigos dėl tikėjimo paranormaliais reiškiniais. Atvirkščiai, šie asmenys priima spiritizmą, nes jis atitinka jų patirtį ir yra asmeniškai jiems reikšmingas.
„Mūsų išvados daug pasako apie „mokymąsi ir ilgesį“. Atrodo, kad mūsų dalyviai spiritizmo principuose įprasmina ne tik nepaprastą vaikystės patirtį, bet ir dažnai girdimus reiškinius, kuriuos jie patiria praktikuodami šioje terpėje“, – sakė Powellas.
„Tačiau visa ši patirtis gali atsirasti labiau dėl tam tikrų polinkių ar ankstyvų sugebėjimų, nei iš paprasčiausio tikėjimo galimybe susisiekti su mirusiuoju, jei žmogus pakankamai stengiasi“.
Būsimi tyrimai, jų nuomone, turėtų ištirti įvairius kultūrinius kontekstus, kad geriau suprastų ryšį tarp įsisavinimo, tikėjimo ir keisto, dvasinio vaiduoklių, šnabždančių į ausį, santykio.
-
Nes Dangui tinka tik meilė 5
Kažkur giliai tikime, kad tie žmonės neišnyko, kad jie yra, kad juos susitiksime. Kaip galime pagerbti mirusiuosius? Savo asmeninį ilgesį galime išreikšti rašydami laišką mūsų mirusiam žmogui. Dažnai labai padeda išgedėti, atleisti, susitaikyti su mirtimi ir įžengti į šviesų atminimą ilgas viso gyvenimo atsiminimų, susijusių su tuo žmogumi išrašymas, tiek nuoskaudų, tiek šviesių akimirkų. Jei kyla daug jausmų, yra gerai netgi perskaityti garsiai, juk mirusysis girdi, jis yra kitokioje tikrovėje.
Kai būname šeimoje, vaikams svarbu sužinoti savo senelių, prosenelių ar kitų giminaičių stipriąsias savybes, kaip jie įveikė įvairius sunkumus, kokius blynus kepė, kokius posakius naudojo, kokius gerus darbus padarė. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra kažkas gero, ką galime prisiminti.
Tai diena, kai gera yra pasikalbėti ir apie mirtį, kaip įsivaizduojame amžinybę, kokie ten būsime, nes ten įžengsime tik tobuli, t. y. pasiekę savo dvasinės brandos pilnatvę. Katalikų tikėjimas sako, kad, jei kas nesuspės žemėje ištobulėti, turės pabaigti pratęsime anapus, vadinamame Skaistykla. Užtat Bažnyčia ir nustačiusi tikintiesiems formą, kaip galima jiems padėti. Kas esate pilnai sakramentiškai priklausantys Katalikų Bažnyčiai, tikriausiai žinote jas? (https://lvk.lcn.lt/naujienos/.)
Bet kokiu atveju, svarbu išmokyti vaikus melstis už mirusiuosius ir kartu su jais tai padaryti, ne tik uždegti žvakę ar kapinėse pastovėti. Beje, gali praversti ir jums ateityje. Galima melstis bet kurias maldas – Tėve mūsų; sveika, Marija; Viešpaties angelą ir kitas pabaigoje pridedant maldą už mirusius: http://www.maldaknyge.lt/amzinaji-atilsi.html.
Galima melstis už visus kartu, išvardijant vardus, arba už kiekvieną atskirai, pvz.: už močiutę Janiną (Amžinąjį atilsį duok mirusiajai...).
Labai ramių, šviesių ir kupinų bendrystės su Dangumi ir artimaisiais dienų.
Namuose su vaikais galima šia tema pasižiūrėti filmų, pvz.: „Dangus tikrai yra“, arba „Lūšnelė“ („Trobelė“).
Ir visai gerai yra kalbėtis apie savo mirtį. Ne gąsdinant. Be kategoriškų pareiškimų, kaip laidoti ir kaip ne (tai reikėtų aptarti kitu metu su pačiu artimiausiu žmogumi). Pavyzdžiui, aš kai numirsiu, norėčiau, kad žmonės, kurie mane myli, nupirktų pačią gražiausią jiems gėlę... ir padovanotų žmogui, kurį myli, kuris gyvas ir yra šalia jų, o man visai pakanka tų maldų. Ir dar, kad Danguje, mano supratimu, yra labai smagu, gražu ir gera, daug daugiau nei mes galime geriausiai įsivaizduoti. Šventame Rašte parašyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“.
Bet svarbiausias dalykas yra branginti gyvuosius. Jei negalime aplankyti savųjų, būtinai skambinkime, sakykime dėkingumo, meilės, palaikymo, nuraminimo, padrąsinimo žodžius, pirkime ir dovanokime gėles bet kada, kol žmonės dar gyvena ir gali jomis džiaugtis, branginkime tą ryšį čia žemėje, kuris bus kitoks, tyras, perkeistas Danguje. Nes Dangui tinka tik meilė.
Ir dar, lapkričio 1-oji yra Visų Šventųjų diena, tai reiškia – mūsų visų vardo diena. Čia irgi tokia Katalikų Bažnyčios motyvavimo priemonė: prisimename tūkstančius šventųjų, tai yra vyrų, moterų, paauglių ir net vaikų, visų luomų ir profesijų, kurie savo gyvenime pranoko vidutinį žmogiškumą ir paliudijo aplinkiniams Dievo meilę nepaprastai atkakliai tarnaudami, išlaikydami džiaugsmą, viltį, tikėjimą ir meilę sunkiausiais išmėginimų laikais. Kai kurių iš jų niekas nežino, pamatysime ten nuėję. Ši šventė motyvuoja, kad kiekvienas iš mūsų gali būti stiprus ir laimingas su Dievu. O lapkričio 2-oji – tai mūsų mirusiųjų pagerbimo ir maldos už juos diena. Bet kaip žinome, visi svarbūs dalykai prasideda išvakarėse, todėl ir į kapines procesijos eina lapkričio 1 d., meldžiamasi už visus žmones, taip pat tuos, kurie žuvo gindami Tėvynę. Nepamirškime jų ir mes. Labai ramių, šviesių ir kupinų bendrystės su Dangumi ir artimaisiais dienų.
-
Skaitmenizacijos era: populiarėja virtualios kapinės 1
Kreipėsi iš Portugalijos
Neseniai Klaipėdos savivaldybės administracija sulaukė Svetlanos Jultyjevos laiško iš Portimauno miesto Portugalijoje.
Moteris nuoširdžiausiai dėkoja už skaitmenizuotas uostamiesčio kapines. Būtent tai jai leido atrasti savo artimųjų kapus internetu.
"Ieškojau jų gyvų, o radau mirusius. Toks gyvenimas. Labai jums dėkoju už jūsų nuveiktą darbą. Nes neturiu fizinių galimybių aplankyti savo artimųjų kapų. O jūsų sukurtoje interneto svetainėje galėjau tai padaryti virtualiai", – dėkojo moteris iš Portugalijos.
Ji teigė bandžiusi ieškoti analogiškų kitų virtualių kapinių kituose miestuose, tačiau esą nieko panašaus neaptiko.
Pastebėjome, kad skaitmenizuota sistema labai drausmina žmones.
Pamėgo naujovę
Klaipėdos savivaldybės Kapinių priežiūros skyriaus vedėja Zina Stankienė sakė, kad Lėbartų ir Joniškės kapinėse yra suformuota per 40 tūkst. kapų, palaidota apie 75 tūkst. šešių tikėjimų mirusiųjų.
Esą maždaug šeštadalis Klaipėdos kapinių kapaviečių yra neprižiūrimos, t. y. apie 6,5 tūkst. kapų.
Pasitaiko, kai nemažai žmonių, ypač gyvenančių užsienyje ar tiesiog retai atvykstančių į kapines aplankyti mirusių artimųjų, neberanda ieškomo kapo.
Būtent todėl buvo nuspręsta kapines skaitmenizuoti ir į virtualią erdvę perkelti informaciją apie Klaipėdoje palaidotus asmenis, pridėti geografines nuorodas, vedančias kiekvieno kapo link.
Šis interneto puslapis sulaukė gana daug dėmesio. Tai rodo ir žmonių prašymai sistemoje pakeisti vienos ar kitos kapavietės nuotraukas.
(Ievos Atės nuotr.)
Viešumas drausmina
Vien Lėbartų kapinėse yra palaidota daugiau nei 55 tūkst. mirusiųjų.
Kiekvienas antkapis čia buvo fotografuojamas ir įkeltas į skaitmeninę sistemą.
Norintieji sužinoti apie konkretaus asmens kapą turėtų suvesti internetinį adresą kapines.klaipeda.lt.
Jie ras tai, ko ieško, jei tik tas žmogus yra palaidotas Joniškės ar Lėbartų kapinėse ir ant jo kapo stovi antkapis.
"Turėjome tokių atvejų, kai internete žmonės pamatę kaip atrodo jų artimųjų kapavietės, skubiai susitvarkė kapus ir atsiuntė mums naujas nuotraukas, prašydami jas įkelti į sistemą. Patikrinę, ar tikrai tai tie patys kapai, ar ten tikrai yra ta pati informacija, kuri reikalinga, pakeičiame nuotraukas", – teigė Z. Stankienė.
Pasitaiko, kai žmonės pastato paminklą ir paprašo įkelti fotografiją, kad informacija būtų atnaujinta.
"Pastebėjome, kad skaitmenizuota sistema labai drausmina žmones. Atsirado daugiau tvarkančiųjų kapus ir norinčiųjų, kad tvarkingos kapavietės fotografija atsirastų virtualioje erdvėje. Yra ir tokių atvejų, kai žmonės, atradę kapus, prašo kontaktų, kad galėtų susisiekti su kapą prižiūrinčiais giminaičiais. Tačiau mes tuo neužsiimame, nesame paieškų tarnyba", – tvirtino Z. Stankienė.
