-
Istorinėse nuotraukose – pirmųjų emigrantų gyvenimai 4
Prasminga dovana
A.M.Račkus (Čekiškė, 1893–1965, Čikaga) – žinomas kaip gydytojas, numizmatas, visuomenininkas, kolekcininkas. Muziejuje saugoma per 1 700 fotografijų iš jo rinkinio, kurio daugiausia sukaupta gyvenant Amerikoje. Muziejaus pristatomus eksponatus galima išvysti virtualiojoje parodoje (ją rasite čia).
Anot muziejaus Fototekos ir dokumentacijos skyriaus vadovės Vaidos Sirvydaitės-Rakutienės, gavęs Lietuvos Vyriausybės kvietimą dalyvauti Pirmajame pasaulio lietuvių kongrese Kaune, 1935 m. kolekcininkas į Lietuvą atvežė Lietuvių numizmatikos ir istorijos muziejaus (Lietuvoje pristatytas kaip Dr. A.M.Račkaus muziejus) kolekciją. Padedamas Užsienio lietuviams remti draugijos, Vytauto Didžiojo muziejuje A.M.Račkus atidarė dvi parodas bendru pavadinimu "Kaip lietuviai Amerikoj gyvena?" Joms pasibaigus, apie 80 tūkst. eksponatų perdavė Lietuvai už simbolinę 100 tūkst. litų sumą.
1935 m. spalio 31 d. sudaryta A.M.Račkaus eksponatų rinkinio ir bibliotekos dovanojimo sutartis. Po metų deponuoti A.M.Račkaus muziejaus eksponatai priimti nuolat saugoti į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų (toliau – VDKM). Čia A.M.Račkus pradėjo dirbti naujai įsteigto Istorinio skyriaus vedėju ir vadovavo jam iki 1938 m. gegužės 12 d.
Šių fotografų nuotraukose įamžinti menininkai, sportininkai, visuomenės veikėjai, esama ir pavienių architektūros nuotraukų.
Istorinė medžiaga
Kaip pastebi V.Sirvydaitė-Rakutienė, gyvendamas Amerikoje A.M.Račkus rinko lituanistinę ikonografinę medžiagą ir jos kontekstą atspindinčią medžiagą.
Fotografijose vaizduojama lietuvių išeivių gyvenamoji, darbo, organizacinė, religinė aplinka, pati įvairiausia veikla, kuria lietuviai užsiėmė emigracijoje. Nuotraukos rinktos iš visų Amerikos Valstijų, kur gausiau gyveno emigrantai iš Lietuvos.
Šioje kolekcijoje savo dydžiu ir preciziškai sutvarkytomis nuotraukomis išsiskiria fotografo Jono A.Kubiliaus fotografijų rinkinys, kurį sudaro 384 fotografijos. Mažesnes grupes A.M.Račkaus rinkinyje sudaro kitų lietuvių fotografų, kaip V.J.Stankūno, P.Conrado, V.Velžio, P.Pučkoriaus, J.A.Mickeliūno, J.Baltrušio (Baltrušaičio) fotografijos.
Lietuvius išeivius ir jų aplinką taip pat fotografavo amerikiečiai fotografai bei fotostudijos: Herbertas Rebmanas, Jackas Thammas, J.M.Macas Fadyenas, "Precin Studio", "Wyoming Studio" ir kt. Kai kurios nuotraukos kitoje pusėje pažymėtos antspaudu: Pasaulio lietuvių I Kongreso spaudos parodos eksp. eilės Nr., bylojančiu apie konkrečios fotografijos dalyvavimą minėtoje parodoje Kaune 1935 m.
Įamžinta veikla ir buitis
Anot V.Sirvydaitės-Rakutienės, didesniu nuotraukų skaičiumi ir įvairesne tematika išsiskiria V.J.Stankūnas ir P.Conradas. Jie specializavosi fotografuoti lietuvių bendruomenę, fiksavo ne statišką aplinką, o gyvenimą, sukosi įvairių renginių centre. Šių fotografų nuotraukose įamžinti menininkai, sportininkai, visuomenės veikėjai, esama ir pavienių architektūros nuotraukų.
J.A.Kubilius fotografavo lietuvių išeivijos aplinką. Tai valstijų, išsidėsčiusių JAV šiaurės rytų, rytų ir pietryčių dalyse, miestai. J.A.Kubilius apsilankė ir fotografavo dešimtyje valstijų ir 70-yje miestų. J.A.Kubiliaus fotografijų rinkinyje galima išskirti ciklus įvairiomis temomis: bažnyčių ir vienuolynų aplinka, architektūra, interjerai. Bažnyčioms ir vienuolynams priklausantys pastatai – klebonija, mokykla, svetainė. Daug dėmesio fotografas J.A.Kubilius skyrė žiniasklaidai ir leidybai (dienraščių redakcijos, spaustuvės, leidyklos). Visuomeninė lietuvių išeivijos veikla pristatoma susivienijimų ir draugijų nuotraukomis.
Dar vienoje gausioje nuotraukų grupėje pristatomi lietuvių verslai paslaugų teikimo, aptarnavimo sferoje (bankai, degalinės, salonai, maisto ir buitinių prekių parduotuvės, kepyklos, restoranai, kavinės / užkandinės, aludės, klubai ir kt.). Pramonės sritį iliustruoja fabrikų nuotraukos.
J.A.Kubilius įamžino ir kultūros įstaigas: svetaines-lietuvių sales, teatrus. Lietuviai taip pat teikė medicinos ir farmacijos paslaugas. J.A.Kubilius fotografavo ne tik konkrečius pastatus, bet ir lietuviškumu pasižyminčias gatves. Neįsivaizduojama lietuvių veikla be ūkininkavimo, todėl J.A.Kubilius užfiksavo ir lietuvių ūkius.
"Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje saugomos fotografijos yra vertinga lietuvių išeivijos aplinkos ikonografinė medžiaga, galinti pasitarnauti įvairioms studijoms apie lietuvių išeivių gyvenseną JAV XX a. 3–4 deš. ir jų įvaizdinimui", – teigia V.Sirvydaitė-Rakutienė.
-
Iš muziejaus saugyklų: kultuvė – švaros ritualų dalis 2
Įmantri technologija
Ilgą laiką, XIX–XX a. pr., kultuvė buvo pagrindinis skalbimo įrankis Lietuvoje. Ji buvo svarbiausias šio buitinio proceso įrankis, tačiau ir pats skalbimas, žvelgiant XXI a. žmogaus akimis, buvo tarsi sakralus ritualas. Jo scenarijų viena karta perduodavo kitai it paprotį, tačiau sykiu tai buvo ir sudėtinga skalbimo technologiją, praktikoje taikoma be teorinių paaiškinimų, bet visada padedanti pasiekti norimo rezultato.
1937 m. surengtos ekspedicijos dalyviai yra užrašę tuometės 70-metės Pranciškos Jasinskienės iš Kanopėnų kaimo Raseinių apskrityje pasakojimą apie šį tradicinį skalbimo būdą.
"Kai susidarydavo daug drabužių, moterys pradėdavo skalbti. Skalbdavo paprastai du kartus per metus. Skalbiamus drabužius sudėdavo į didelį kubilą: eilė drabužių, eilė pelenų, vėl eilė drabužių ir t.t. Kai prikraudavo kubilą iki viršaus, užpildavo verdančiu vandeniu, kad apsemtų. Kitą dieną, kai drabužiai ataušdavo, tą vandenį nuleisdavo (buvo šone kamštis ) ir vėl naujai užpildavo karštu vandeniu. Paskui visus drabužius nuveždavo prie upelio, kur išmušdavo juos su kultuvėmis ir išplaudavo. Plūkti prie upelio moterys pasitelkdavo kaimynes", – pasakojo P.Jasinskienė.
Skalbimo metu kartu naudojo ir medines rintes skalbiniams trinti. Pasitiesusios skalbinius ant lentos ar liepto, skalbėjos kultuve juos velėdavo – daužydavo, kad būtų minkštesni.
Kultuvė pavaizduota Kulautuvos herbe. Miestelio vardas siejamas su šiuo įnagiu, kadangi pasakojama, kad nuo seno moterys Nemune triukšmingai velėdavo skalbinius.
Kraičio elementas
Kultuvę sudaro storoka lentelė ir kotas – rankena. Dalis, jungianti lentelę su kotu, liaudies buvo vadinama kuprele. Visas įrankis išskaptuotas iš vientiso lengvesnio medžio, dažniausiai klevo. Kultuves darydavo šeimos vyrai, kartais mergina gaudavo ją kaip dovaną iš savo bernelio. Šis įrankis buvo ir merginos kraičio dalis.
Kultuvės puošyba panaši į kitų naudotų buityje medinių daiktų – verpsčių, prieverpsčių, druskinių, riešutų spaustukų – puošybą. Įvairūs geometriniai (kryputės, brūkšneliai, trikampėliai) ir augaliniai elementai (žiedai, šakelės, lapai) puošė lentelės, kuprelės, rečiau – koto paviršių. Kultuvėse aptinkamas ir stilizuoto Gyvybės medžio atvaizdas.
Be skalbimo, kultuves naudodavo ir linų galvutėms nukulti, pupų, žirnių ankštims aižyti.
Kultuvė pavaizduota Kulautuvos herbe. Kauno rajono miestelio vardas siejamas su šiuo įnagiu, kadangi pasakojama, kad nuo seno moterys Nemune triukšmingai velėdavo skalbinius.
Seniausiai – du amžiai
Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus saugyklose saugomas per 80 vienetų kultuvių rinkinys. Tai XIX–XX a. vidurio dirbiniai.
Šie mediniai rakantai į muziejų pateko įvairiais būdais: šešiolika kultuvių perimtos iš Lietuvių dailės draugijos, keturiolika 1936 m. buvo perduotos Kauno miesto muziejaus. Po keletą eksponatų pateko iš Vytauto Bičiūno vadovaujamos ekspedicijos 1927 m., Balio Buračo 1929 m., V.Tamošaičio 1930 m. rinkinių.
Kitas kultuves muziejus įsigijo iš įvairių ekspedicijų, organizuotų sovietiniais laikais, ir privačių asmenų.
Dažnai kultuvėje buvo įrėžiama jos pagaminimo data. Tokių rinkinyje yra 30. Pati seniausia yra 1804 m. Į muziejų ji pateko tik 1992 m. iš privataus asmens. Kultuvė buvo rasta vieno upelio pakrantėje, įstrigusi tarp akmenų. Naujausia išdrožta 1949 m.
Be kultuvės pagaminimo datos, drožėjai kartais įrėždavo savo arba savininkės inicialus ar net visą vardą, pvz., Agotos. Pažymėtų inicialais rinkinyje yra trylika.
Dėmesio centre
Jau pirmose Lietuvių dailės draugijos parodose kultuvės buvo eksponuotos kaip liaudies dirbiniai. Vartant senuosius parodų katalogus, net 1907 m. pirmoje parodoje rastas įrašas "Kultuvė". Deja, dėl pateiktų duomenų stokos negalima tiksliai identifikuoti kultuvės tapatybės. Tačiau kultuvė, kurios inventorinis numeris yra Lt 2136, dalyvavo 1913 m. vykusioje VII parodoje. Parodos kataloge pateikta jos nuotrauka.
Vėliau kultuvės eksponuotos įvairiose parodose kaip medžio dirbiniai. Pauliaus Galaunės sudaryto albumo "Lietuvių liaudies menas. Medžio dirbiniai" I knygoje (Vilnius, 1956 m.) publikuota 30 nuotraukų iš pristatomo kultuvių rinkinio.
Virtualios parodos adresas – čia.
-
Kas įkvėpdavo senuosius medžio raižinių kūrėjus? 1
Išskirtinis dėmesys
Medžio raižiniai yra viena labiausiai paplitusių lietuvių liaudies kūrybos sričių. Raižinius rinko, tyrinėjo ir sistemino ilgametis M.K.Čiurlionio galerijos direktorius profesorius Paulius Galaunė. Jo iniciatyva 1927 m. čia buvo surengta pirmoji medžio raižinių paroda.
Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje saugoma daugiau nei 300 XVIII–XIX a. lietuvių liaudies medžio raižinių. Jais buvo puošiami namų ir bažnyčių interjerai, kapų koplyčios, skrynių vidus.
Kaip teigia menotyrininkė Vilma Kilinskienė, nuo XVIII a. medžio raižiniai daugiausia buvo spaudžiami Žemaitijoje. Jų autoriai buvo dievdirbiai, škaplierininkai, bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, kurie kopijuodavo maldaknygių tekstus ir šventųjų atvaizdus, dažniausiai neįamžindami nei savo pavardės, nei inicialų. Išliko tik kelių raižytojų pavardės: Kajetonas Grigalauskas, Stepas Jurevičius, Steponas Kuneika, Tomas Ostrauskas, Samuelis Stefanovas, Aleksandras Vinkus. Spaudos draudimo metais tekstiniai įrašai raižiniuose dažniausiai buvo daromi lenkų kalba.
Nuoroda į virtualiąją parodą galima rasti muziejaus tinklalapyje adresu https://ciurlionis.lt/2020/04/03/lietuviu-liaudies-meno-raiziniai.
Senoji technika
Manoma, kad raižybos pagrindų raižytojai mokėsi Kretingos ir Žemaičių Kalvarijos vienuolynuose bei Vilniaus spaustuvėse ar tiesiog vieni iš kitų. Raižiniams naudojo nešakotų medžių lentas.
"Raižydavo abi lentos puses. Atspaustą vaizdą kartais spalvindavo. Didesnių formatų atvaizdai būdavo sudaryti iš keleto atskirai spaustų fragmentų. Kompozicijas pjaustinėdavo peiliukais arba kaldavo kaltukais, o spausdavo rankiniu būdu, lentą užtepdami dažais, o popierių prispausdami voleliu. Keliaudami į atlaidus, raižytojai neretai pasiimdavo ir klišes bei dažus, kad, pritrūkę atspaudų, galėtų čia pat vietoje jų atsispausti", – įspūdingą senųjų menininkų kūrybos virtuvę atskleidžia V.Kilinskienė.
Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje greta atspaustų medžio raižinių saugoma ir vienintelė klišė – S.Kuneikos išraižyta lenta "Nukryžiuotasis".
Dažnos Švč.Mergelės mokymo, Apreiškimo, Ėmimo į dangų ir karūnavimo scenos. Mėgtas ir Pietos – Dievo Motinos su mirusiu Sūnumi ant kelių – siužetas.
Vyraujančios temos
Temas diktuodavo maldaknygių iliustracijos, paveikslėliai su šventųjų gyvenimo epizodais, Europos menininkų Albrechto Durerio, Peterio Paulo Rubenso, Paolo Veronese, Rogiero van der Weydeno kūrinių kopijos, kurias jau XVII a. varyje graviruodavo Vilniuje dirbę užsienio meistrai.
Tarp medžio raižytojų pamėgtų temų menotyrininkė išskiria Angelo Sargo, Rojaus sutvėrimo, Švč.Mergelės Marijos ir Jėzaus gyvenimo epizodus, šventųjų atvaizdus, Paskutinio teismo scenas, 1858 m. blaivybės įvedimui Lietuvoje paminėti skirtus raižinius. "Religinių siužetų gausoje pasitaiko ir gėlių kompozicija ar tapeto (abieciaus) raštų motyvas, bet tai tik pavieniai atvejai. Iš esmės XVIII–XIX a. liaudies medžio raižiniuose vyrauja religinė tematika", – apibendrina V.Kilinskienė.
Religiniai motyvai
Menotyrininkė atkreipia dėmesį, kad šalia lietuviams įprastų Aušros Vartų Gailestingumo, Loreto ar Sopulingosios Dievo Motinos siužetų Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus liaudies medžio raižinių rinkinyje galima pamatyti ir rečiau Lietuvoje sutinkamų Hansfeldo, Okulicko, Ružanistoko, Zdieševo, Sokolsko Švč.Mergelės Marijos atvaizdų. Dažnos Švč.Mergelės mokymo, Apreiškimo, Ėmimo į dangų ir karūnavimo scenos. Mėgtas ir Pietos – Dievo Motinos su mirusiu Sūnumi ant kelių – siužetas.
Jėzaus gyvenimas raižiniuose vaizduojamas nuo gimimo iki mirties. Čia galima pamatyti ir išminčių pagarbinimo, ir Švč.Šeimos bėgimo į Egiptą bei grįžimo iš jo, ir Jėzaus krikšto, Paskutinės vakarienės, kankinimo, nukryžiavimo scenas. Itin dažnai sutinkami Jėzaus Nazariečio, Kristaus tarp kankinimo įrankių, kryžių nešančio Kristaus ir Nukryžiuotojo siužetai. Keliuose raižiniuose Jėzus vaizduojamas kaip Pasaulio Išganytojas. Mėgta ir Švč.Jėzaus Širdies tema.
Muziejaus XVIII–XIX a. liaudies medžio raižinių rinkinyje dažniausiai sutinkami šventieji – šv Jurgis, šv.Ona, šv.Barbora, šv.Kotryna, šv.Elena, šv.Jonas Nepomukas, šv.Juozapas, šv.Antanas Paduvietis, šv.Kazimieras, šv.Mikalojus Mirietis, šv.arkangelas Mykolas, šv.Matas, šv.Petras ir šv.Paulius, šv.Jokūbas, šv.Pilypas, šv.Teklė. Rečiau ar išvis tik pavieniui sutinkami šv.Sofija su dukterimis, šv.Petronėlė, šv.Ignacas Lojola, šv.Apolonija, šv.Darata, šv.Marija Magdalietė, šv.Rozalija, šv.Laurynas, šv.Pranciškus Asyžietis, šv.Vincentas Fereras, šv.Vincentas Paulietis, šv.Judita, šv.Anupras atsiskyrėlis, šv.Agota.
"Kopijuojamais profesionaliojo meno pavyzdžiais medžio raižytojai sekė nedetaliai, santykinai, todėl jų kūriniuose dominuoja liaudiška mitopoetika ir pirmykščio mąstymo archetipai. Jiems būdinga frontali kompozicija, plokštuminis, dekoratyvus vaizdo ar siužeto plėtojimas, stilizuotas piešinys, kresnos, neretai deformuotos figūrų proporcijos, statiška anatomija, schematiški judesiai. Spalvinėje ir ornamentinėje stilistikoje persipina primityvistinės ir barokizuotos bažnytinės dailės išraiškos formos, o psichologinė personažų charakteristika artimiausia liaudiškai pasaulėjautai, – aiškina V.Kilinskienė. – Taip savamokslis lietuvių raižytojas, nors ir neturėdamas profesionalaus meninio pasirengimo, savo kūriniuose sujungė senąją lietuvių pasaulėvoką, valstietišką folklorą su kanonizuotais krikščionybės vaizdiniais ir giliašakne europietiška kultūra."