„Vaikų linija“ yra emocinės paramos tarnyba vaikams ir paaugliams. Kalbėdami su vaikais ir paaugliais, susiduriame su tikrai labai sunkiomis jų mintimis. Šis akmuo (studijoje su savimi pašnekovė turėjo didelį akmenį, – red. past.) yra simbolis sunkių minčių, kurias kartais vaikai nešiojasi labai ilgai, nedrįsdami kam nors jų papasakoti. Kaip tik šiuo metu vykdome viešinimo kampaniją, kuria kviečiame žmones padėti vaikams išsivaduoti nuo sunkių minčių tiek atkreipiant dėmesį į šalia esančius vaikus, kurie gali turėti tokių sunkių minčių, tiek prisidedant parama „Vaikų linijai“, – kalbėjo pašnekovė.

– Kokio amžiaus vaikai jau turi sunkių minčių ir kokios tos mintys?

– „Vaikų linijoje“ pastebime, kad pastaraisiais metais tikrai ima jaunėti vaikų, kurie dalijasi ypač dideliais sunkumais, amžius. Pavyzdžiui, anksčiau mintimis apie savižudybę, apie nenorą gyventi dalydavosi vyresni paaugliai, 15–16 metų amžiaus. Dabar kartais ir 9–10 metų vaikai pasakoja, kad yra taip sunku, kad jie galvoja apie norą numirti, norą pasitraukti iš gyvenimo. Žinoma, mintys apie savižudybę nėra vienintelė tema. Labai daug vaikų kalba apie santykius su tėvais, įvairiausius sunkumus, kylančius tame santykyje, apie santykius su bendraamžiais, taip pat patyčias, santykius su mokykloje esančiais žmonėmis, fizinę sveikatą. Tikrai temos yra pačios įvairiausios.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip galvojate, kodėl 9–10 metų vaikai jau kalba apie savižudybę ir kodėl daugėja savęs žalojimo atvejų tarp tokio amžiaus vaikų?

– Viena iš minčių, kuri ateina į galvą, – kad vaikai yra veikiami savo aplinkos. Vienas dalykas, ką mes tikrai pastebime, – kad po pandemijos labai pasimatė minčių apie savižudybę, savižalą augimas. Keleri pastarieji metai buvo neramūs ne tik vaikams, jie buvo neramūs visai mūsų visuomenei, ir tikriausiai mes, kaip suaugusieji, nesudarome sąlygų vaikams kalbėtis apie kylančius sunkius jausmus. Kartais patys turbūt nemokame dalytis savo savijauta ir jausdami nerimą arba ką nors išgyvendami ne kalbame apie tai, o išveikiame, iškrauname, nepaaiškiname vaikui, kad yra neramu. Tada vaikai, kaupdami tuos sunkius jausmus savyje, prasprogsta ypač kraštutiniu elgesiu.

– Turbūt reikėtų rodyti, kad visokios emocijos yra sveika, normalu, nes esame linkę neigiamus dalykus slėpti, apie juos nekalbėti ir greičiausiai iš suaugusiųjų to mokosi ir vaikai.

– Ir kita vertus, man atrodo, labai svarbu yra nenuvertinti vaikų. Dažnai suaugusieji sako „jis dar nieko nesupranta, jis mažas“, bet vaikams nebūtina suprasti, jie jaučia, suaugusiųjų kūno kalbą jie skaito geriau nei bet kas kitas. Jie mato, kad kažkas negerai, klausia tėvų, bet tėvai sako „ne, man viskas gerai“ ir tuomet suprasti, kaip būti, kai matau, kad mano tėtis ar mama yra piktas, įsitempęs ar liūdnas, bet apie tai su manimi nekalba, irgi gali būti labai sunku.

– Kaip suaugusiesiems suprasti, kad vaikui kažkas negerai, kad jis jau tokį akmenį nešiojasi savyje?

– Paprastai vaikai apie sunkumus pasakoja per elgesį. Visąlaik tėvams patariame suklusti, jeigu, pavyzdžiui, vaikas tapo pernelyg uždaras, pradėjo nebesidalyti dalykais, apie kuriuos jis anksčiau pasakodavo, pradėjo

nenorėti veikti kokių nors veiklų, kurias anksčiau mėgo veikti. Bet koks pokytis elgesyje, žinoma, ne mažutis, nes dienoje mes irgi įvairių pokyčių išgyvename, bet pasikartojantis, kelia įtarimą, kad kažkas vaiko gyvenime vyksta, su kuo jis nesusitvarko, ir dėl to jis arba atsitraukia, arba tampa agresyvus ir piktas. Pasikeitęs elgesys tikrai yra pirmasis signalas. Tada yra labai svarbu stabtelėti, suprasti, ką aš galiu – galbūt galiu pasikalbėti su vaiku, suprasti, kaip jis jaučiasi, – ir ko negaliu. Jeigu matau, kad vienas nesusitvarkysiu arba nežinau, kaip prakalbinti vaiką, visąlaik svarbu kreiptis pagalbos į specialistus.

Po pandemijos labai pasimatė minčių apie savižudybę, savižalą augimas.

– Kaip atskirti, kada jau kreiptis į specialistą, o kada dar pats gali kalbėtis su vaiku?

– Tam tikros ribinės patirtys, pavyzdžiui, vaikas kalba apie nenorą gyventi, pastebime, kad vaikas pradėjo save žaloti, arba vaiko elgesys tapo perdėtai agresyvus, manau, yra gana rimtas signalas pasikonsultuoti su specialistu. Jeigu pastebime, pavyzdžiui, užsitęsusį liūdesį, apatiją, nenorą kažką veikti, pirmiausia vis tiek siūlyčiau pasikalbėti patiems ir pabandyti suprasti. Kartais tikrai užtenka keleto pokalbių, kad vaikas atskleistų, su kuo susiduria, ir kartu su tėvais rastų sprendimą, tada galbūt jokios specialistų pagalbos gali ir neprireikti.

– Neigiami dalykai, tokie kaip pandemija arba karas. Dažnai suaugusieji nuo vaikų yra linkę slėpti blogas naujienas, kad šie nepatirtų nerimo. Ką reikėtų daryti, kaip informuoti vaikus apie pasikeitusią situaciją arba apie tai, kas yra neigiama, kad nerimo būtų kuo mažiau, bet vaikai vis tik žinotų, kokia yra reali situacija?

– Esu psichologė ir turiu banalų patarimą: kalbėti, kalbėti ir dar kartą kalbėti. Tik tai reiškia klausti, domėtis, o ne tik šnekėti monologu. Mes galime ko nors nepasakyti vaikui, neskubėti dalytis naujienomis, bet vaikas auga informaciniame lauke, jis išgirsta įvairiausių naujienų ir iš bendraklasių, ir iš naujienų kanalų, socialinių tinklų. Tad yra labai svarbu tiesiog pradėti pokalbį, paklausti, ką vaikas girdėjo, ką žino. Ir tuomet ne suteikti kuo daugiau informacijos, bet suprasti, ką vaikas jau žino, ar jis dėl ko nors nerimauja, ir atliepti jo nerimą.

– Leisti jam kalbėti...

– Taip, būtinai. Man atrodo, dialogo būdu daug lengviau suprasti, kaip nepasakyti per daug, neišgąsdinti, o kartu suprasti, kokiame informaciniame lauke vaikas yra.

Stigmatizuotas požiūris turėtų keistis, nes labai dažnai  klaidingai suvokiamas psichikos ligonio keliamas pavojus.

Apie tai, kodėl svarbu keisti požiūrį į psichikos ligonius, nustoti stigmatizuoti psichikos ligas ir jomis sergančius žmones, kalbamės su sveikatos psichologe Neringa Martišiene.

Trukdome sveikti

– Dabartiniu metu „stigmos“ terminas, kuris išvertus iš graikų kalbos reiškia „žymė“, vartojamas negatyviąja prasme, kaip neigiama reakcija į žmogaus kitoniškumą. Psichikos ligomis sergantiems žmonėms iš karto klijuojamos etiketės „psichas“, „šizofrenikas“, „alkoholikas“. Kodėl verta kalbėti apie psichikos ligas ir jomis sergančius žmones?

Labai jaučiasi kartų skirtumai. Jauni žmonės noriai patys ieško pagalbos.

– Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad požiūris į psichikos ligomis sergančius žmones vis dar yra vienas prastesnių. Kodėl verta apie tai kalbėti? Paprastai šie dalykai siejami su tuo, kiek žmogus turi žinių šioje srityje ir yra susidūręs su psichikos ligomis artimoje aplinkoje. Tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, slaugytojų požiūris į psichikos ligomis sergančius žmones yra geresnis, kai didesnis jų darbo stažas. Ką tai rodo? Tai, kad slaugytojai turi specialiųjų žinių ir progą pamatyti, pažinti ir suprasti, kad psichikos ligos nėra tokios baisios.

Ko mes bijome? To, ko nepažįstame ir to, apie ką turime mažiau supratimo.

Ne mažiau svarbu ir tai, kokią žymę stigmatizavimas palieka psichikos ligonio gyvenime, kaip veikia jo savijautą ir skatina ar riboja kreiptis pagalbos, tikėti savimi ir savo vidiniais resursais. Ir kaip mes prie to prisidedame: padedame sveikti ar trukdome.

– Kokie psichikos ligų stigmatizavimo padariniai?

– Psichologas, dirbdamas su klientais, ieško sveikųjų asmenybės dalių ir stiprybės. Pastiprindamas jas, stengiasi padėti klientui. Pastebiu, kad klientai ateina patyrę negatyvų požiūrį ir jau pradėję patys save stigmatizuoti. Tokiais atvejais jie turi mažiau šansų per tas sveikąsias dalis pasiekti pokyčių. Ligą priima kaip stigmą, jaučiasi mažiau verti ir patys save nuvertina. Tada psichologas ar psichiatras mažiau gali padėti. Tai ne tik iš išorės patiriamas požiūris, kartais gal ir niekinimas, nuvertinimas, bet kur kas blogiau, kai pats ligonis visa tai asimiliuoja. Tokios patirtys gijimo procesui tik trukdo.

F kodo baimė

– Vis dėlto, apie kokias psichikos ligas kalbame, kai vartojamas stigmatizavimo terminas. Viena, ko gero, yra lengva depresijos forma ir visai kas kita – kokia nors sunki psichikos liga?

N.Martišienė pastebi, kad psichikos ligos ir jomis sergantys žmonės vis dar stigmatizuojami. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Tyrimai rodo, kad labiausiai visuomenė bijo žmonių, sergančių šizofrenija. Yra labai daug mitų, kokie tie žmonės pavojingi. Šizofrenija sergantys žmonės patiria garsinių, vaizdinių haliucinacijų. Tačiau pavojus yra perdėtas. Psichikos ligoniai nėra labiau pavojingi nei sveiki.

Yra šizofrenija sergančių žmonių, kurie daro karjerą. Jiems puikiai pritaikytas gydymas. Neabejoju, kad tokių yra ir tarp žinomų žmonių. Sunkiau tiems, kurie nepriima gydymo, juos labiau ir pastebime. Žinoma, viskas galėtų pasikeisti, jei kažkas atsivertų ir pakalbėtų, o tada pamatytume, kiek mes tuo atvirai apie savo ligą kalbančiuoju žavimės, kiek jis mums imponuoja. Tada ne taip baisiai atrodytų jo psichikos liga.

Negali sakyti, kad yra psichikos ligų, kurios nestigmatizuojamos. Visiems turbūt girdėta, o ir specialistai tarp savęs kalba apie F kodą. Šiuo kodu yra žymimos lengvesnės psichikos ligos: lengvos neurozių formos, reakcijos į stresą ir adaptacijos sutrikimai, pavyzdžiui, kultūrinis šokas. Stigmatizacija jaučiama jau vien pasakius apie F kodą.

Kai gydytojas pacientui pasako diagnozę, kurios kodas F, visai nesvarbu, kokie skaičiukai bus šalia F, bet tas pacientas jau jaučiasi stigmatizuojamas. Kokiais kodais žymimos kvėpavimo ar virškinimo sistemų ligos, dažniausiai nė nenumanome, tačiau F kodą žmonės žino.

– Sirgdami psichikos liga žmonės labiau linkę tai laikyti paslaptyje. Netgi gydytojų prašo dokumentuose nurodyti, kokią nors kitą diagnozę, kuri nežymima F kodu.

– Kai kurių profesijų atstovams tokia diagnozė gali kenkti. Dėl ginklo išdavimo yra niuansų, bet tai ne tiek kenkia, kiek patį žmogų apsaugo. Pirmiausia į tai reikėtų žiūrėti ne kaip į kenkimą, o kaip į apsaugojimą nuo galbūt tikrai sudėtingų situacijų. Kai kuriose veiklose žmogui būtų sunku susitvarkyti, kai jis turi tam tikrų sutrikimų.

Tačiau jei pats gydytojas pasiūlo rašyti kitą diagnozę, pacientui kyla minčių, kad ta tikroji diagnozė yra kažkuo pavojinga. Iš kitos pusės, o kodėl turėtų gąsdinti? Juk nebijome sirgti astma, bet bijome sirgti nerimo sutrikimu, kuris gali išsivystyti po kokio nors traumuojančio įvykio, netekties. Tai labai adaptyvios ir normalios reakcijos. Gal ne tiek pati liga ar jos diagnozė baugina, kiek tas F kodas.

Per daug mistikos

– Kodėl vis dėlto likęs toks neigiamas požiūris į psichikos ligonius?

– Sunku pasakyti, bet, greičiausiai, daug mistikos. Trūksta informacijos, kad psichikos ligoniai ne tokie pavojingi. Taip, yra būklių, kai žmogus neadekvačiai vertina savo veiksmus, jam reikia pagalbos stacionare, tačiau tokie ligoniai labiau linkę save sužaloti, o ne kitus. Visuomenės baimė, sakyčiau, yra labiau dėl nepažinimo. Juk natūraliai bijome to, ko nepažįstame ir kur neturime patirties.

– Tačiau, kai matai žmogų, kuris elgiasi kažkaip kitaip, gal natūralu, kad į jį žiūrime irgi kiek kitaip, o gal net ir atsargiai, nes negali prognozuoti jo kito žingsnio?

– Mes į kiekvieną kitokį, nei patys, žmogų žiūrime kitaip. Lengviau priimti žmogų, kuris elgiasi taip, kaip mes, ir yra lengvai prognozuojamas. Ar mes į jį tik žiūrime, ar kažkaip ribojame tą žmogų? Gal net labiau tiktų sakyti bijome to žmogaus.

Tarkime, nusikalstamumo lygis ir tarp nesergančių psichikos ligomis žmonių yra gana aukštas. Palyginkime, kiek žmonių nukenčia per avarijas ir kiek nukenčia nuo psichikos liga sergančio žmogaus – per avarijas nukentėjusiųjų skaičius būtų žymiai didesnis. Tačiau šizofrenija sergantis žmogus labiau gąsdina nei automobilis.

– Kaip toks požiūris veikia patį ligonį?

– Tai tikrai nepadeda tam žmogui sveikti. Jis patiria visuomenės atstūmimą, mato, kad jo bijo ir jaučiasi kitoks, o ilgainiui gal net ima galvoti, kad jis iš tikrųjų kitoks, pavojingas, kad jo bijo, šalinasi. Patys žmonės konsultacijų metu įvardija save tais terminais, kuriais juos vadina aplinkiniai. Stigmatizacija persikelia į savistigmatizavimą. Tai trukdo ligoniui sveikti, jis jaučiasi nuvertintas. Realiai kiekvienas turi sveikųjų adaptyviųjų dalių. Kai kažkuri organizmo dalis serga, kad ir psichikos, tai neretai sveikosios psichikos dalys perima ir kompensuoja tos sergančios veiklą. Žmogus visada stengiasi nepasiduoti ir jo organizmo savybės gali jam padėti sveikti.

Žmonių, sergančių depresija, mes nebijome. Apie depresiją daug rašoma ir net vaistai reklamuojami. Nemačiau, kad būtų reklamuojami vaistai nuo šizofrenijos. Tad ir baugina tai, ko nežinome. Reakcija natūrali, tačiau, kaip rodo tyrimai, ji susijusi ir su išsilavinimu, ir su pažinimu. Kad turėtume daugiau žinių ir patyrimo, būtinas švietimas.

Padeda švietimas

– Požiūris į depresiją labai pasikeitė, kai žymūs žmonės ir kiti ligoniai ėmė atvirai pasakoti apie šią ligą. Tačiau turiu pripažinti, kad sunkiai įsivaizduoju, ką nors atvirai sakantį, kad jis serga šizofrenija.

– Būtų daugiau žinių, daugiau švietimo, atvirų pokalbių šia tema, tai pamažu ir šydas nuo šizofrenijos pradėtų kristi, panašiai kaip nuo depresijos. Yra ne tik šizofrenija, yra ir kitų psichikos ligų, apie kurias mes nenumanome, o kai nežinome, kas su tuo žmogumi vyksta, kaip jis gali veikti aplinkinius, tai ir vengiame tokių. Yra ir iš kartos į kartą persiduodančių dalykų. Jei tėvai kaimyną vadina šiziku, vaikai jau auga turėdami tam tikrą nuostatą. Sergantis žmogus taip pat turi teisę į visavertį socialinį gyvenimą.

– Jei pavyktų atsikratyti psichikos ligų stigmatizavimo, kaip reikėtų elgtis?

– Kaip ir bet kurį kitą sergantį žmogų turėtume priimti tokį, koks jis yra. Gal reikėtų padėti jam ieškoti pagalbos, jei neišgali pats. Paprastai dauguma psichikos ligomis sergančių žmonių yra bendraujantys ir gebantys priimti sprendimus. Todėl reikia įvertinti, kiek jam mūsų pagalba reikalinga. Nes yra psichologinis momentas, tarkime, judėjimo negalią turintys žmonės ne visada džiaugiasi pagalba, reikia jų atsiklausti, ar jiems reikia padėti, nes gal jie jaučiasi galintys savimi pasirūpinti. Tokį norą reikia gerbti. Taip ir psichikos ligoniai. Jei jie jaučiasi galintys normaliai gyventi, dirbti, turime priimti kaip bet kurį kitą žmogų.

Tyrimai rodo, kad Lietuvoje požiūris į psichikos ligonius vis dar prastas. (Evaldo Butkevičiaus nuotr.)

Daugelis psichikos ligų yra sėkmingai gydomos. Farmakologija pažengusi ir pagalba yra. Taip, kai liga paūmėja, žmogus elgiasi kitaip, bet jis ne toks pavojingas, kiek yra skurta mitų. Pirmiausia jis gali būti pavojingas sau. Žinoma, gali išsilieti ir ant aplinkinių, bet tai pavieniai atvejai. Bet net ir tais atvejais, jei artimieji neatsiribotų, o suteiktų pagalbą, tai ją gavęs žmogus galėtų ir kitaip jaustis, ir kitaip gyventi.

Stigmatizacija persikelia į savistigmatizavimą. Tai trukdo ligoniui sveikti, jis jaučiasi nuvertintas.

Pavyzdžiui, manija skamba grėsmingai. Bet tai gali būti viena iš būsenų sergant bipoliniu sutrikimu. Tai gali kenkti pačiam žmogui dėl jo neapgalvotų veiksmų, pavyzdžiui, išlaidavimo, o ne aplinkiniams.

– Kaip manote, kiek lengvai keistųsi požiūris net ir atsiradus daugiau informacijos apie psichikos ligas?

– Labai jaučiasi kartų skirtumai. Jauni žmonės noriai patys ieško pagalbos. Retas atvejis, kad jaunas žmogus pirma eitų pas šeimos gydytoją. Jie iš karto ieško psichologo. Sunkiau vyresniems žmonėms. Jie vis tiek pirma eina pas šeimos gydytoją dėl įvairių skausmų, o kai jau atmetamos visos fizinės ligos, tik tada patenka pas psichiatrą, kuris siunčia pas psichologą. Ir tai pavieniai atvejai. Palyginti su jaunimu, yra labai didelis skirtumas.

Dabar labai populiarūs apibūdinimai toksiškas žmogus, toksiški santykiai. Tai iš anglų kalbos atėjęs vertinys, tačiau populiariosios psichologijos. Nei enciklopediniame psichiatrijos terminų žodyne, nei aiškinamosios psichologijos terminų žodyne tokio termino kaip „toksiškas žmogus“ nėra.

Kodėl tai blogai? Mes stebime naujos stigmos gimimą. Įvardijama, kad žmogus, kuris realiai daro įtaką jo gyvenimui, yra toksiškas, tačiau pasakyti, kas su juo yra negerai, negali. Lyg savaime viskas, kas susiję su tuo žmogumi, yra blogai – toksiška. Priklijuojama tarsi etiketė. Sakydami, kad tas žmogus yra toksiškas, ar su juo toksiški santykiai, mes tarsi nusikratome atsakomybės. Tai neskatina nei brandos, nei atsakomybės. Etiketės niekada nebuvo naudingos, jos nieko neduoda nei stigmatizuojamam, nei stigmatizuojančiam žmogui. Jos apriboja mūsų priėmimo, sprendimų ir pokyčių galimybes, kurios, jei žiūrėsime be baimės ir išankstinio nusistatymo, dažnai yra neišmatuojamos.

Atliekant tyrimą, apklausta 3 tūkstančiai jo dalyvių iš įvairių šalių: Lietuvos, Italijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės (JK), Japonijos, Portugalijos ir Vengrijos. Atlikti tokį tyrimą mokslininkus paskatino per karantiną socialiniuose tinkluose pradėję plisti įvairūs sportuoti ir mankštintis kviečiantys filmukai, iššūkiai, akcijos ir programos.

Pasak tyrimą vykdžiusių mokslininkų iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU), išsiaiškinta, kad karantinas mūsų bei kitų šalių gyventojus privertė dar labiau nerimauti dėl savo išvaizdos. Pirmosios COVID-19 bangos metu atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje ir kitose šalyse dėl savo išvaizdos labiau nerimauja moterys nei vyrai. Nustatyta, kad vidutiniškai karantino laikotarpiu apie 20 proc. apklaustų žmonių vartojo išvaizdą ir rezultatyvumą sporte veikiančias medžiagas. Lietuvoje tokių žmonių buvo 25 proc., o 6 proc. lietuvių išvaizdą bei minimas medžiagas pradėjo vartoti būtent per karantiną, nors anksčiau to nedarė.

Vidutiniškai karantino laikotarpiu apie 20 proc. apklaustų žmonių vartojo išvaizdą ir rezultatyvumą sporte veikiančias medžiagas. Lietuvoje tokių žmonių buvo 25 proc., o 6 proc. lietuvių išvaizdą bei minimas medžiagas pradėjo vartoti būtent per karantiną, nors anksčiau to nedarė.

„Fizinis aktyvumas yra sveikas ir labai skatintinas dalykas, ypač pandemijos kontekste, kai fizinio aktyvumo lygis bendrai yra sumažėjęs. Visgi kartais perdėtas informacijos srautas apie gražų, sportišką kūną gali turėti ir neigiamą poveikį, – gali didinti su kūnu ir išvaizda susijusį nerimą, skatinti liguistą nepasitenkinimą savo kūnu, didinti norą vartoti papildus ar tam tikras medžiagas, kurie, kaip žadama, padės tapti stipresniu, greičiu sudeginti riebalus ir panašiai. Kai kurios šių medžiagų, ypač vartojant jas be profesionalios priežiūros, gali sukelti sveikatos sutrikimų ar priklausomybių“, – teigia viena tyrimo vykdytojų Lietuvoje, LSMU MA Neuromokslų instituto mokslininkė dr. Aistė Pranckevičienė.

Tyrėjai pabrėžia, kad išaugęs nepasitenkinimas savo kūnu ir išvaizda gali signalizuoti apie dismorfinį kūno sutrikimą – dažnai nediagnozuotą, tačiau stipriai bloginantį asmens gyvenimo kokybę psichikos sutrikimą. Šiam sutrikimui būdinga didelė neapykanta savo kūnui, jo formoms, sudėjimui, skatinanti dėti neproporcingai dideles pastangas save „pataisyti“.

Tačiau palyginus su kitų šalių gyventojais, lietuviai išsiskyrė nuosaikesniu fiziniu aktyvumu. Perdėtai intensyvus, sekinantis fizinis aktyvumas buvo būdingas maždaug 4 proc. apklaustųjų visose šalyse, bet Lietuvoje probleminis fizinis aktyvumas būdingas tik 2,4 proc. apklaustųjų.

Anot mokslininkų, probleminis fizinis aktyvumas gali lemti fizines traumas, nuovargį, fizinį išsekimą, taip pat psichologines problemas – miego sutrikimus ar net depresiją. Visgi lietuviai karantino metu rinkosi vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo veiklas – ėjimą, jogą, Pilateso ir bendrą mankštą, o tai rečiau perauga į probleminį fizinį aktyvumą.

Tyrimą atlikusių mokslininkų komandoje dirbo tyrėjai iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto Elgesio medicinos laboratorijos (LSMU), Vilniaus universiteto neurobiologijos ir biofizikos katedros, taip pat Oksfordo, Kembridžo, Kyoto ir kitų universitetų mokslininkai. Tyrimui vadovavo Hertfordšyro (JK) universiteto mokslininkai.

Šis mokslinis tyrimas yra dalis COST (angl. European Cooperation in Science and Technology) veiklos CA16207 „Europos probleminio interneto naudojimo tinklas“ mokslinės produkcijos, –  pažymima Lietuvos sveikatos mokslų universiteto pranešime.

– Kodėl nusprendėte dirbti būtent su vaikais ir paaugliais?

– Pašaukimą pajutau labai anksti, dar paauglystėje. Augau šeimoje, kur nuolat vyravo įtampa ir konfliktai, tad ieškodavau būdų, kaip išgyventi tame suaugusiųjų sukurtame chaose. Anksti pradėjau domėtis psichologine literatūra. Ji padėjo atsakyti į daugelį man tuo metu svarbių klausimų. Tada ir pasirinkau: užaugusi tapsiu psichologe-psichoterapeute ir padėsiu vaikams bei paaugliams iš sudėtingų šeimų.

– Knygoje "Kai augti sunku" užčiuopiate aštriausias jaunų žmonių ir mūsų visų problemas: nenoras gyventi, emigruojantys tėvai, seksualinė branda, skyrybos, santykiai su artimiausiais žmonėmis, pykčio, baimės priepuoliai. Kas jums buvo svarbiausia kalbant šiomis temomis?

– Nemėgstu melo. Rašydama knygą norėjau pasakyti, kad mūsų visuomenėje egzistuoja daug psichologinių problemų, apie jas reikia kalbėti, pačios problemos neišsispręs. Turėti psichologinių problemų – normalu. Esmė, kaip mes tvarkomės su jomis. Kreiptis į psichologus ar psichoterapeutus verta tuomet, kai mūsų sena įgyta patirtis trukdo normaliai gyventi, sėkmingai dirbti, bendrauti su kitais žmonėmis, kai tampa sunku būti net su pačiu savimi. Psichologinių problemų ignoravimas prie gero nepriveda. Iš čia kyla savižudybės, alkoholizmas, narkomanija, pasinėrimas į virtualųjį pasaulį, problemos su teisėsauga ir pan. Stiprus žmogus ne tas, kuris neturi problemų, o tas, kuris išdrįsta pripažinti savo problemas ir jas spręsti.

– Turbūt dirbant su vaikais reikia ypač daug jautrumo, žinių, patirties, nes veikiausiai vaikai daug ko dar nemoka apibrėžti, įvardyti. Reikia kur kas įvairesnio priėmimo atverti mažus žmones?

– Aš labai myliu vaikus. Jie ypatingi. Negaliu abejingai žiūrėti, kaip jie kenčia, kaip dažnai suaugusieji sprendžia savo problemas skriausdami vaikus, o sutrypti vaikų sielas labai lengva. Mažas vaikas atsivers tik tuomet, jeigu pasitikės tavimi. Dirbdama su vaikais stengiuosi nusileisti iš suaugusiojo varpinės ir į situaciją pažiūrėti vaiko akimis. Pelnyti mažųjų pasitikėjimą reikia daug daugiau laiko. Dažnai tėveliai nusivilia, kai po 2–3 konsultacijų nesulaukia norimo rezultato, ir tempia vaiką pas kitą specialistą, nesuprasdami, kad jis ne šunytis, kad tiesiog reikia kantrybės ir laiko išspręsti problemas.

– Su kokiomis vaikų ar paauglių problemomis susiduriate dažniausiai?

– Problemos, dėl kurių ateina vaikai ar paaugliai, pačios įvairiausios: nepasitikėjimas savimi ir kitais, negebėjimas valdyti pykčio, nemokėjimas klausytis, baimė išsakyti savo nuomonę ir mintis, baimė suklysti, gyvenimo prasmės praradimas. Labai daug tėvų kreipiasi dėl savo vaiko kitoniškumo, nes vaikai tarp bendraamžių jaučiasi kaip baltos varnos ir patiria patyčias bei kančią. Mano tikslas – ne tik padėti tokiems vaikams socialiai adaptuotis, bet kartu neprarasti savo kitoniškumo. Už savo tapatumą dažnai reikia pakovoti. Tokiems vaikams ir jų tėvams sakau, kad gamta ne visiems davė tapti baltomis varnomis. Tokie tampa tik išrinktieji. Jie nei geresni, nei blogesni, jie tiesiog jau ateina į šį pasaulį kitokie arba tokie tampa labai anksti išgyvenę sudėtingas patirtis. Jie kitokie savo mąstymu, pažiūromis, vertybėmis, interesais, gyvenimo suvokimu. Tad natūralu, kad jiems tarp bendraamžių be galo sunku.

Tokie vaikai kovoja ir savo viduje: būti savimi ar prisitaikyti? Visų pirma, jie turi išmokti priimti save tokius, kokie yra. O vėliau išmokti savo kitoniškumą apginti nuo kitų, neleisti savęs žeminti. Tiems, kurie išgyvena šį sunkų paauglystės periodą ir sugeba išsaugoti savastį, lemta užaugti įdomiais, talentingais žmonėmis. Jie stiprūs savo dvasia.

Kai susiduriu su tokiais vaikais, paaugliais, daug kalbamės, diskutuojame. Tiesiog stengiuosi palaikyti kitoniškumą, kartu ieškome to žmogaus teigiamo potencialo, stiprių asmenybės pusių, į kurias jis galėtų atsiremti. Aptariame sferas, kur jis galėtų eiti į kompromisus, neprarasdamas savojo "aš".

Liūdniausia, kai tėvai daro meškos paslaugą nepriimdami vaiko kitoniškumo. Ne tik spaudimas iš bendraamžių, bet dar ir tėvų reikalavimas – būk kaip visi... Toks vaikas yra draskomas tarp noro būti savimi ir noro įtikti tėvams, kad jie jo neatstumtų, nenustotų mylėti. Tai sudėtinga. Ne paslaptis, kad tokie vaikai nuslysta į destruktyvų elgesį ar destruktyvius saviraiškos būdus.

Ką patarčiau tėvams, kurių vaikas nepritampa socialinėje aplinkoje? Mylėti, būti šalia, kai vaikui sunku, palaikyti, skiepyti pozityvų žvilgsnį į ateitį ir, be abejo, tikėti juo. Nieko daugiau. Vaikas jausis saugiau, ir tai jau gerai.

A. Veryga paragino gyventojus naudotis psichologinės pagalbos linijomis, kurios, pasak jo, šiuo metu yra orientuotos į įvairias gyventojų grupes.

„Pradedant nuo senjorų ir baigiant vaikais, kurie turi specifinių klausimų. Jie gali kreiptis, susidūrę su kai kuriomis psichologinėmis ir emocinėmis problemomis“, – penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje teigė A. Veryga.

Paklaustas, ar valdžia imasi kokių nors priemonių, siekiant išspręsti dėl karantino visuomenėje gausėjančias psichologinės sveikatos problemas, A. Veryga atsakė, kad svarstoma apie karantino sąlygų švelninimą.

Galvojame, kaip atlaisvinti tam tikras karantino sąlygas tam, kad gyventojai nesusidurtų su labai sudėtingomis psichologinėmis pasekmėmis.

„Suprasdami, kad ilgas izoliacijos laikotarpis gali kelti psichologinių problemų, jau dabar yra galvojama, kokiu metu ir kokiomis aplinkybėmis būtų galima svarstyti apie tam tikrą karantino sąlygų sušvelninimą. Bet tai turi būti susiję su labai objektyviais infekcijos suvaldymo kriterijais. Situacija pirmiausia turi nebeblogėti“, – teigė A. Veryga.

„Galvojame, kaip atlaisvinti tam tikras karantino sąlygas tam, kad gyventojai nesusidurtų su labai sudėtingomis psichologinėmis pasekmėmis“, – pridūrė jis.

Kaip ELTA jau skelbė, „Baltijos tyrimų“ atliktos apklausos duomenys rodo, kad nemaža dalis šalies gyventojų tvirtina jau po pirmosios karantino savaitės jaučiantys neigiamus psichologinius ir fizinės sveikatos padarinius. Tai, kad koronaviruso pandemija ir ją suvaldyti skirtos priemonės neigiamai veikia psichologinę būseną, teigia pajutę 66 proc. respondentų. 28 proc. šalies piliečių sakosi pajautę fizinės savijautos sutrikimus.

„Bleacher Report“ analitikas Ricas Bucheris vienoje iš radijo laidų užsiminė, jog K. Irvingą gali kamuoti ir psichologinės problemos.

„Nemėgstu veltis į gandus, tačiau girdėjau iš kelių skirtingų šaltinių, jog Kyrie turiu daugiau nei vien fizinių problemų. Yra dalykų, kur jam reikia dirbti psichologiškai. Mano supratimu, bėdos nėra susijusios tik su fizine jo būkle. Man buvo pasakyta, jog yra nerimą keliančių ženklų, kurie nesiriša tik su fiziniais faktoriais“, – teigė R. Bucheris.

Tačiau „Nets“ vyriausiasis treneris Kenny Atkinsonas į tokias kalbas veltis nebuvo linkęs.

„Nieko negirdėjau apie šį reportažą ir šiuo klausimu neturiu jokios nuomonės. Manau, jog Kyrie yra puikus tiek su manimi, tiek su komandos draugais. Ši peties trauma jam nėra lengva, bet jis daro viską, jog kuo greičiau grįžtų į aikštelę. Žinau, kad jis desperatiškai nori grįžti. Ir kaip jau minėjau, jo peties trauma išties yra sudėtinga“, – sakė K. Atkinsonas.

K. Irvingas šį sezoną sužaidė vienuolika rungtynių, per kurias vidutiniškai rinko po 28,5 taško, atliko po 7,2 rezultatyvaus perdavimo ir atkovojo po 5,4 kamuolio.

Sutartų dauguma turbūt nebent ties tuo, jog Joaquinas Phoenixas už savo vaidybą labiau negu nusipelno "Oskaro". Ir vis tik, bent jau man, šis filmas užkabino gan jautrią stygą – mintį, kiek iš tiesų daug aplinkui gyvena nematomų žmonių.

Sakydama nematomi žmonės šiame kontekste, visada prisimenu labai paveikią amerikiečių NPO "Sandy Hook Promise" socialinę reklamą "Evan". Dviejų su puse minutės viešųjų ryšių šedevras žiūrovui leidžia savo kailiu įsitikinti, kaip sukišę nosis į mums asmeniškai svarbius kasdienius reikalus nepastebime, kad artinasi katastrofa. Reklamoje – kalašnikovu apsiginklavusio paauglio pavidalu.

Mūsų šalyje, dėkui Dievui ir griežtai ginklų kontrolei, masinės šaudynės nėra reguliariai ištinkanti tragedija, bet savų bėdų irgi turime per akis. Tai ir agresija, nukreipta į save patį, ir norma kai kuriose šeimose laikomas smurtas, ir motinos, savo vaikus smaugiančios, skandinančios ar mėtančios į konteinerius. Nesupraskite manęs neteisingai, jokiu būdu ir jokiomis aplinkybėmis neteisinu tokio elgesio. Tiesiog peršasi išvada, kad daugumos tragedijų galimai būtų galima išvengti, jei žiūrėdami dar ir matytume. O taip pat abejingai nepraeitume pro šalį.

Kalbant apie pagalbą psichologinių sunkumų turintiems žmonėms, teoriškai Lietuvoje – ne pati blogiausia situacija. Pavyzdžiui, kiekvienam iš mūsų priklauso 10 nemokamų apsilankymų pas terapeutą, kuriuos finansuoja ligonių kasos. Realiai yra kiek kitaip. Keletas mano pažįstamų, nusprendę šia savo piliečio teise pasinaudoti, nelabai susižavėjo. Kai kam nepatiko kalbėti poliklinikoje asmeniškiausiomis temomis, kai už kabineto durų lūkuriuoja eilutė pacientų, kai kam pačių psichologų požiūris į darbą pasirodė keistokas. Be jokios abejonės, net ir tokios pagalbos paieškos – šimtą kartų geriau negu nieko. Kaip neretai nutinka mažesniuose miesteliuose, nes apskritai bijoma, kad įeinantį į kabinetą pamatys pažįstami ir visiems laikams bus prilipinta psicho etiketė. Dargi yra tie, kuriems iš viso neatrodo, kad su jų smegenimis kažkas ne taip, iki kol vieną dieną susikaupęs skausmas pratrūksta it pūlinga žaizda.

Dažnai būtent taip nutinka žmonėms, kurių likimas ir taip nelepino. Kurių gyvenime šalia menkų socialinių įgūdžių žengia priklausomybės, prastas išsilavinimas, abejotini asmeniniai pasirinkimai, kurie turi padarinius. Kad ir tos tragedijos, kai motinos pakelia ranką prieš savo mažylius. Visuomenė šiurpsta, rėkia apie viduramžiškus linčo teismus, kai tuo metu kaimynai staiga prisimena nerimą kėlusius ženklus, o socialiniai darbuotojai – pogimdyvinės depresijos požymius. Visi kažką matė, bet draugiškai tylėjo.

Taip, šiuo atveju galima kritikuoti valstybę ir neveiksnias institucijas, bet tiesa ta, kad viskas atsiremia į žmogų. Žmogų, kuris priima sprendimą kreipti dėmesį arba ignoruoti. Galbūt pakaktų užkalbinti kasdien po kapišonu paskutiniame suole besislepiantį depresyvų paauglį. Pasiteirauti kaimynystėje gyvenančios vienišos mamos, ar nereikia pagalbos prižiūrint vaikus, o gal tiesiog išklausant jos bėdas. Neužsikimšti ausų girdint, kaip už svetimų durų dūžta sienon skraidančios lėkštės ir nesavu balsu klykia vaikai. Ir negebant padėti patiems, kreiptis į atsakingas institucijas. Nes gyventi pasaulyje, kur žmonės nežūva dėl demonų kažkieno kito galvoje, greičiausiai ne tik valstybės, bet ir kiekvieno asmeninis interesas.

Daugybėje oro uostų ir stočių galima pamatyti ženkliuką "If you see something – say something". Man regis, į naudą būtų jį pradėti klijuoti ne tik vietose, kur dažnai paliekami sprogmenys. Nes kol laikysimės įpročio niekada ir jokiomis aplinkybėmis nesikišti į svetimus reikalus, esame pasmerkti būti visuomene, kurios dėmesiui atkreipti būtini žiaurūs sukrėtimai. Tada, kaip pralošus krepšinio varžybas, pasigirsta "o aš tai kaimynų / bendraklasių / mokytojų vietoje būčiau elgęsis kitaip". Tik šiais atvejais, padariniai kur kas skaudesni negu pralaimėjimą vienu tašku lėmusi mesta bauda.

25 metų patirtį turinti psichologė dabar daugiausia dėmesio skiria paaugliams, turintiems elgesio ir emocijų sutrikimų, ir moterimis, patyrusiomis smurtą. Neseniai pasirodžiusioje knygoje "Kai augti sunku" V.Mažeikienė kalba apie vaikų ir paauglių elgesio problemas bei siūlo, kaip jas spręsti.

– Kaip nusprendėte dirbti būtent su vaikais ir paaugliais?

– Pašaukimą pajutau labai anksti, dar paauglystėje. Augau šeimoje, kur nuolat vyravo įtampa ir konfliktai, tad ieškodavau būdų, kaip išgyventi tame suaugusiųjų sukurtame chaose. Anksti pradėjau domėtis psichologine literatūra. Norėjau suvokti, kas negerai su manimi ir aplinkiniais, kodėl taip sunku gyventi. Psichologinė literatūra padėjo atsakyti į daugelį man tuo metu svarbių klausimų. Tada ir pasirinkau: užaugusi tapsiu psichologe-psichoterapeute ir padėsiu vaikams bei paaugliams iš sudėtingų šeimų.

– Knygoje "Kai augti sunku" užčiuopiate aštriausias jaunų žmonių problemas – emigruojantys tėvai, seksualinė branda, santykiai su artimiausiais žmonėmis, pykčio, baimės priepuoliai. Kas jums buvo svarbiausia kalbant šiomis temomis? Ką norėjosi akcentuoti?

Aš labai myliu vaikus. Jie ypatingi.

– Nemėgstu melo. Rašydama knygą norėjau pasakyti, kad mūsų visuomenėje egzistuoja daug psichologinių problemų, ir apie jas reikia kalbėti, pačios problemos neišsispręs. Psichologinių problemų ignoravimas prie gero nepriveda. Iš čia kyla savižudybės, alkoholizmas, narkomanija, pasinėrimas į virtualų pasaulį, problemos su teisėsauga ir pan. Stiprus žmogus ne tas, kuris neturi problemų, o tas, kuris išdrįsta pripažinti savo problemas ir jas spręsti. Jų turime visi.

– Turbūt dirbant su vaikais reikia ypač daug jautrumo, žinių, patirties?

– Aš labai myliu vaikus. Jie ypatingi. Negaliu abejingai žiūrėti, kaip jie kenčia, kaip dažnai suaugusieji sprendžia savo problemas, savotiškai užkraudami jas vaikams, o sutrypti vaikų sielas labai lengva. Be abejo, dirbti su jais – didžiausias malonumas ir dovana. Mažas vaikas atsivers tik tuomet, jei pasitikės tavimi.

Vaikas labai jaučia, ar šalia jo esantis suaugęs žmogus sąžiningas, dvasiškai švarus, ar ne. Dirbdama su vaikais stengiuosi nusileisti iš suaugusiojo varpinės ir į situaciją pažiūrėti vaiko akimis. Jei reikia, man nesunku su pačiais mažiausiais kartu piešti, žaisti, juokauti, dainuoti. Noriu, kad vaikas suprastų, jog esu kartu su juo, stengdamasi padėti jam  įveikti sunkią situaciją, ir kad padėsiu tiek, kiek jis leis. Visada gerbiu vaikų parodytas ribas, pasakytą žodį "ne". Pelnyti mažų vaikų pasitikėjimą reikia daug daugiau laiko.

– Su kokiomis vaikų ar paauglių problemomis susiduriate dažniausiai?

– Problemos, su kuriomis ateina vaikai ar paaugliai, pačios įvairiausios: baimės, nepasitikėjimas savimi ir kitais, negebėjimas valdyti pykčio, nemokėjimas klausytis, baimė išsakyti savo nuomonę ir mintis, baimė suklysti, gyvenimo prasmės praradimas.

Labai daug tėvų kreipiasi dėl savo vaiko kitoniškumo. Mano tikslas – ne tik padėti tokiems vaikams socialiai adaptuotis, bet kartu neprarasti savo kitoniškumo. Tokiems vaikams ir jų tėvams sakau, kad gamta ne visiems suteikė progą tapti baltomis varnomis.

Liūdniausia, kai tėvai daro meškos paslaugą nepriimdami vaiko kitoniškumo.

Tokiomis tampa tik išrinktieji. Jie nei geresni, nei blogesni, jie tiesiog jau ateina į šį pasaulį kitokie arba tokie tampa labai anksti išgyvenę sudėtingas patirtis. Jie kitokie savo mąstymu, pažiūromis, vertybėmis, interesais, gyvenimo suvokimu. Tad natūralu, kad jiems tarp bendraamžių be galo sunku.

Tokie vaikai kovoja ir savo viduje: būti savimi ar prisitaikyti? Visų pirma, jie turi išmokti priimti save tokius, kokie yra. O vėliau išmokti savo kitoniškumą apginti nuo kitų, neleisti savęs žeminti. Tiems, kurie išgyvena šį sunkų paauglystės periodą ir sugeba išsaugoti savastį, lemta užaugti įdomiais, talentingais žmonėmis.

Kai susiduriu su tokiais vaikais, paaugliais, daug kalbamės, diskutuojame. Tiesiog stengiuosi palaikyti kitoniškumą, kartu ieškome to žmogaus teigiamo potencialo, stiprių asmenybės pusių, į kurias jis galėtų atsiremti.

Liūdniausia, kai tėvai daro meškos paslaugą nepriimdami vaiko kitoniškumo. Toks vaikas draskosi tarp noro būti savimi ir noro įtikti tėvams, kad jie jo neatstumtų, nenustotų mylėti. Tai sudėtinga. Ne paslaptis, kad tokie vaikai nuslysta į destruktyvų elgesį ar destruktyvius saviraiškos būdus.

Ką patarčiau tėvams, kurių vaikas nepritampa socialinėje aplinkoje? Mylėti, būti šalia, kai vaikui sunku, palaikyti, skiepyti pozityvų žvilgsnį į ateitį ir, be abejo, tikėti juo. Nieko daugiau. Vaikas jausis saugiau, ir tai jau gerai.

„Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vertingas“, – skelbiama VšĮ „Psichologinės pagalbos ir mokymų centro“ socialinio tinklo paskyroje. Todėl itin svarbu pastebėti ir laiku atkreipti dėmesį į tuos, kuriems iš tiesų reikia pagalbos, tačiau jie ne visada išdrįsta pasakyti tai garsiai.

VšĮ „Psichologinės pagalbos ir mokymų centras“ pateikia keletą patarimų, kaip reikėtų komunikuoti ir ko nederėtų sakyti žmogui, kurio galvoje gali būti mintys apie savižudybę.

Patarimai, ko negalima sakyti į savižudybę linkusiam asmeniui

1. Tai tik tavo galvoje. Negalvok apie tai.

2. Visi mes išgyvename panašias akimirkas.

3. Nėra taip blogai. Pažiūrėk į situaciją iš gerosios pusės.

4. Tikrai yra dėl ko gyventi. Kodėl nori mirti?

5. Negaliu tau niekaip padėti šioje situacijoje.

6. Atsitokėk! Kas tau negerai?

7. Ar tau jau neturėtų būti geriau?

Patarimai, ką reikėtų sakyti į savižudybę linkusiam asmeniui

1. Tu nesi vienas. Aš esu čia dėl tavęs.

2. Dabar tau sunku patikėti, bet tokia savijauta amžinai nesitęs.

3. Negaliu tiksliai žinoti kaip jautiesi, bet tu man rūpi. Noriu tau padėti.

4. Kai atrodys, kad daugiau nebegali, pažadėk sau ištverti dar 1 dieną, 1 valandą, 1 minutę.

5. Tu man svarbus. Tavo gyvenimas man svarbus.