Agathos Christie detektyvų stiliumi sukurta debiutinė T. Valiūno knyga skaitytoją nukelia į XIX a. pradžios Angliją. Tarp žavių elegantiškos kasdienybės akimirkų čia verda žmogiškosios aistros, kurios veda į šaltakraujiškai suplanuotus nusikaltimus.

Pagrindinei knygos herojei Emiri Abrams tenka, regis, neįveikiami sunkumai. Mirties patale gulinti jos motina prisipažįsta nužudžiusi Emiri tėvą, po laidotuvių – dar viena staigmena: visas motinos palikimas atitenka patėviui, kurio ji nekenčia, o ir jos pačios sutuoktinis pralošęs, ką turėjo, – ir garbę, ir turtą. Emiri nusprendžia grįžti į vienintelę saugią užuovėją – tetos namus.

Sent Mertono miestelis ją pasitinka tylia laidotuvių procesija. Aplinkui tvyranti įtampa tarsi kužda, kad miestelį gaubia tamsi paslaptis. Emiri pasiryžta šią paslaptį atskleisti. Šitaip, žingsnis po žingsnio, ji tampa baugios, per kelias kartas besitęsiančios istorijos dalimi.

Šiais metais mokyklą baigęs knygos autorius prisipažįsta visada žavėjęsis A. Christie kūryba. Tomas verčia iš prancūzų, lenkų, vokiečių kalbų, moksleivių filologijos konkursuose už savo vertimus yra laimėjęs apdovanojimų.

Detektyvą „Lažybos prie karsto“ išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autoriumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Esate detektyvų gerbėjas? Kuo jus žavi šis žanras?

– Pirmiausia, detektyvas yra galimybė kalbėti apie kraštutinumus. Detektyvų istorijos sukasi apie paprastus, pažįstamus dalykus, jausmus, tačiau priverčia pastebėti, kad mus supantys socialiniai ryšiai ir vidiniai troškimai gali labai lengvai privesti prie nusikaltimo. Antra – detektyvas patenkina prigimtinį žmogaus troškimą žinoti. Man tai atrodo ypač svarbu šiais laikais, kai gauname labai daug informacijos ir joje tarsi paskęstame. Skaitydamas detektyvą pabėgu nuo chaotiškos tikrovės į pasaulį, kurioje aš, skaitytojas, žinodamas, kad paslapties rezoliucija yra ir įvyks, jaučiu visišką kūrinio tikrovės kontrolę.

– Ar jūsų knygoje aprašyti įvykiai ir veikėjai yra paremti tikrais įvykiais ar žmonėmis, o gal tai visiškai išgalvota istorija? Ir kodėl veiksmas vyksta ne Lietuvoje? Bėgate nuo lietuviškų realijų?

– Detektyvo linija yra visiškai išgalvota, ji remiasi tik Viktorijos eros pradžios Anglijoje istoriniu kontekstu. Prasmingiausi man detektyvai, susiję su vienokia ar kitokia istorine situacija. Nemėgstu detektyvo sieti su šiandienos pasauliu, štai kodėl veiksmas vyksta ne Lietuvoje. Šiandienos žmonės kiekviename žingsnyje besąlygiškai kliaunasi technologijomis, o tai paprastam žmogaus protui, kuris ir yra pagrindinis detektyvinės istorijos variklis, palieka mažai iššūkių. Vis dėlto mintyse turiu keletą detektyvinių Lietuvos istorijos siužetų, jiems turi pribręsti laikas, jie reikalauja didesnės atsakomybės. O istorinė Anglijos aplinka man labai artima – žaviuosi ir domiuosi ja jau seniai. Idealus kontekstas pirmajam detektyviniam romanui.

– Kuo literatūrai žavi XIX a. pradžia? Ar tai jūsų mėgstamas istorijos laikotarpis?

Sakyčiau, kad XIX a. pirmoji pusė yra savotiška kryžkelė – Europos veidą visiškai pakeitė Didžioji Prancūzijos revoliucija, Napoleono karai, tačiau dar išliko nemažai feodalizmo, luominių santykių apraiškų, kurios vis labiau nyko, atverdamos galimybes į Emiri Morgan panašioms moterims atrasti save.

– Kurį knygos veikėją buvo sunkiausia sukurti? O kuris pasidavė lengviausiai?

– Didžiausias iššūkis buvo pagrindinė herojė ir istorijos detektyvė Emiri Morgan. Tai veikėja, išgyvenusi tikrai daug: nelaiminga vaikystė su nemylinčia motina, patėviu, sužinota tiesa apie motinos suplanuotą tėvo žmogžudystę, gyvenimas su alkoholiku vyru, šeimos skolos. Ir nors dalis šių aspektų siejasi su asmeninėmis patirtimis, pasakojant pirmuoju asmeniu, teko viską perteikti per jaunos moters psichologinę prizmę. 

Lengviausiai kūrėsi Emiri tetos paveikslas. Galbūt todėl, kad kūrinys gimė mano paties tetos namuose Dzūkijoje, buvo natūraliai įkvėptas šeimos aplinkos.

– Jau dabar jūsų stilius lyginamas su detektyvų karalienės A. Christie rašymo stiliumi. Jums tai labiau malonu ar nemalonu? Galbūt nenorėtumėte būti į nieką kitą panašus?

– Nebandau prilygti A. Christie, niekam tai nebūtų įmanoma dėl vienos priežasties – ši rašytoja iš esmės sukūrė, išpopuliarino klasikinį detektyvo žanrą. Taigi, tokiuose palyginimuose skaitytojas gali tik atpažinti, kokiais A. Christie detektyvų stiliaus principais remiasi rašantysis. Kiekvienas žmogus knygą mato kitaip, todėl ir autorių jis gali lyginti ir gretinti iš įvairiausių pusių, tačiau pats autorius visada išliks savimi ir, žinoma, keisis. Neabejoju, kad ir aš ateities kūryboje atrasiu dar kitokių atspalvių.

– Knygos pavadinimas – gana provokuojantis. Įdomu, ar kas lažinasi prie karsto?

– Tikrai lažinasi ir tikrai prie karsto! Emiri Morgan grafų mauzoliejuje susilažina su senuoju grafu Ansonu, kad iki vasaros saulėgrįžos ištirs jo dukters mirties aplinkybes.

– Kaip pavyko knygoje išlaikyti intrigą ir įtampą?

– Emiri Morgan lygiai taip pat kaip ir skaitytojas leidžiasi į šią mįslingą istoriją, nežinodama nieko ir turėdama sąlyginai mažai detektyvės patirties. Intriga išsivystė natūraliai, ji augo kartu su Emiri, kurią ši istorija subrandina ir kaip moterį, ir kaip asmenybę.

– Esate sakęs, kad knygos rašymas leidžia pabėgti į kitą pasaulį. Ar jautėte poreikį bėgti? Nuo ko?

– Ne bet koks rašymas leidžia pabėgti, pabėgame, kai rašydami nusikeliame į senesnius laikus. Kodėl tai svarbu? Geografijoje yra terminas „Time-space convergence“ – laiko ir erdvės konvergencija. Kalba apie tai, kad dėl sparčios technologijų raidos žmogaus keliavimo laikas vis trumpėja, o pasaulis tampa mažesnis. XIX a. pirmoji pusė, manau, yra paskutinis atskaitos taškas, nuo kurio pasaulis ėmė prarasti nežinomybės ir paslapties aurą.

XX a. įvykių aš nevadinčiau istorija – tai politika, turinti dar per daug tiesioginių sąsajų su šiomis dienomis. Taigi, jaučiu poreikį ne tiek bėgti nuo šių laikų, kiek paprasčiausią smalsumą ar norą nerti į kur kas paslaptingesnį pasaulį. Kiekvienas mėgstame paslaptis, tiesa?

– Rašote ne visai paprastai, nė neįtartum, kad rašytojas dar mokosi mokykloje. Ar tai galima vadinti talentu?

– Sunku atsakyti, man atrodo, kad rašau paprastai, natūraliai. Tačiau labai džiaugiuosi, jei žmonės atranda mano stiliuje kažką įdomaus ir patrauklaus.

– Įsivaizduoju, kad norint taip turtingai rašyti, reikia perskaityti daug knygų. Ką mėgstate skaityti?

– Vaikystėje labai mėgau fantastikos žanrą. Užaugau J. R. R. Tolkieno vaizduotės pasaulyje. Vėliau ėmiau skaityti vis daugiau klasikinės, ypač britų, literatūros. Jane Austen, Charlesas Dickensas, Brontë seserys – mano didieji autoritetai. Taip pat nepaprastai mėgstu istorinius romanus, per šią vasarą norėčiau baigti skaityti Keno Folletto „Žemės stulpų“ serijos knygų ciklą.

– Verčiate iš prancūzų, lenkų, vokiečių kalbų. Kada susižavėjote filologija ir kalbomis?

– Toli gražu savęs geru vertėju nepavadinčiau, tačiau domėtis įvairiomis kalbomis yra mano pomėgis. Mokydamasis gimnazijoje kiekvienais metais labai laukdavau galimybės dalyvauti ir savo vertimus pristatyti Jaunųjų filologų konkursuose. Pavykdavo laimėti ir prizinių vietų – tai labai motyvuodavo.

– Kurią lietuvių literatūros temą rinkotės per mokyklos egzaminus? Ar turite mėgstamų lietuvių rašytojų? Ką manote apie lietuvių literatūros klasikus, kuriuos reikia skaityti šiandieniams moksleiviams?

– Kaip tik baigiau laikyti visus brandos egzaminus. Lietuvių egzamino rašinį rašiau tema „Kaip vaizduotė veikia santykį su tikrove?“. Rėmiausi Mariumi Ivaškevičiumi ir Adomu Mickevičiumi. M. Ivaškevičius tikrai yra moderniausias autorius sąraše ir jo ironiškas, kritiškas požiūris į šiuolaikinę lietuvių visuomenę yra be galo svarbus. A. Mickevičius turbūt mano mėgstamiausias lietuvių ir lenkų poetas – gamtos, mitologiniai simboliai Krymo sonetuose man yra kažkas nepaprasto. Česlovas Milošas – juo rėmiausi savo brandos egzamino kalbėjimo įskaitoje. Č. Milošas iškėlė unikalų tremties modelį – kartais tremtis, atitolimas nuo gimtųjų namų yra būtinybė norint išsaugoti asmenybę ir laisvos šalies idėją. Taip pat išskirčiau Šatrijos Raganą bei Vincą Mykolaitį-Putiną. Jų kūryba yra daugiau nei literatūra – tai to laikotarpio socialinių problemų, santykių paveldas, istorinis šaltinis.

Vertinti visą privalomų skaityti autorių sąrašą būtų labai subjektyvu. Pavyzdžiui, labai nemėgstu Jono Biliūno, tačiau tikrai yra bendraklasių, kuriems jis patinka. Svarbiausia yra atrasti tai, kas patinka, nebijoti nemėgstamą autorių padėti į šalį, nešvaistyti laiko veltui, o geriau į kitus dalykus. Protingi mokytojai, manau, mokiniams palieka užtektinai laisvės atrasti tai, kas yra artima.

– Esate dalyvavęs pasaulinėje geografijos olimpiadoje. Kaip jums siejasi geografija ir literatūra?

– Geroje literatūroje yra tiek geografijos! Geografija yra gamtos ir žmonių santykis. Pavyzdžiui, rašydamas „Lažybas prie karsto“ žinojau, kad Pietvakarių Britanijoje yra nemažai išgaunamo granito. Tai tapo viena iš mano istorijos ašių – juk, pavyzdžiui, granito karjerai, klodai ne tik formuoja kraštovaizdį, bet ir tais laikais buvo nemažas pinigų šaltinis, lemiantis tam tikras socialines trintis.

Netrukus dalyvausiu Baltijos šalių tarptautinėje geografijos olimpiadoje. Turėjau dar kartą dalyvauti pasaulinėje geografijos olimpiadoje, bet šį kartą atsisakiau – iki studijų norisi turėti šiek tiek vasaros, pakeliauti.

– Savo pirmąjį knygos leidimą, sulaukęs vos septyniolikos, pardavinėjote „Lietuvos Junior Achievement“ verslo mugėje. Ar knyga, rašymas gali tapti verslu?

– Tikrai gali. Žinoma, Lietuvoje milijonų nesusikrausi, tačiau entreprenerystės žinios, siekiai gali tapti motyvu rašyti. Juk verslas yra savų talentų įgalinimas.

– Ar buvo momentų, kai sunkiai ėjosi, norėjosi mesti rašymą?

– Tikrai būdavo. Tuomet nuspręsdavau šiek tiek atsikvėpti ir leisti sau prasiblaškyti, tačiau visuomet pažadėdavau, kad sugrįšiu. Žinojau, kad noriu užbaigti ir turėti rezultatą. Taip pat įpareigojo „Lietuvos Junior Achievement“ verslo planai bei idėja, kad knyga galės būti mano vienuoliktos klasės privalomojo metinio projekto pagrindu.

– Planuojate tapti rašytoju? Ar bus antroji knyga?

– Antroji knyga jau parašyta. Be abejo, ją dar reikės redaguoti, bet tikiuosi, kad šis istorinis detektyvas, susijęs su 1863 m. sukilimu Lenkijoje ir Lietuvoje, anksčiau ar vėliau išvys dienos šviesą.

– Jūs skaitėte šiuos dokumentus, kas įdomaus juose parašyta ir kokia jūsų nuomonė?

– Ten kalbama apie sąjunginę valstybę. Mes dalį to matėme derybose, kuomet Kremlius derėjosi su Minsku dėl įvairių integracijos punktų. Matėme ir bandymus keisti Baltarusijos konstituciją. Iš principo pats dokumentas atrodo tarsi sensacija, bet jeigu apžvelgtume anksčiau vykusius procesus per pastaruosius dešimt metų Baltarusijoje, tai nėra kažkokia naujiena. Jau senokai planuojama visus tuos dalykus įgyvendinti, integruoti Baltarusiją iki 2030 metų. Mane stebina tai, kad reikia kažkokio tai dokumento, patvirtinančio to, kas ir taip jau vyksta. Ir žinome, kad to proceso kaltininkas yra Baltarusijos režimas. Suprantama, kad po 2020 metų protestų, taip ir neparėmus Baltarusijos demokratų, Baltarusija tapo pažeidžiamesnė, nes tas režimas naikino pagrindinį nepriklausomybės ir suvereniteto pamatą. T. y. pilietinę visuomenę, nepriklausomą žiniasklaidą. Tai atvėrė erdvę Kremliaus politikai, propagandistams. Tai – tik viena medalio pusė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O kokia antra medalio pusė?

– Kitas dalykas, kurį reikėtų pabrėžti, kas yra šio dokumento šaltinis, kodėl jis buvo nutekintas būtent dabar? Ar tai nėra bandymas nukreipti dėmesį nuo to, kas vyksta šiomis dienomis. Tai yra nuo karo Ukrainoje, pačios Vladimiro Putino kalbos. Kyla klausimas, ar iš tikrųjų Kremlius tuos dokumentus nutekino, ar pats Minskas, bandydamas sugrįžti į vadinamą balansavimo politiką. Neva – pagalbos šauksmas, kad mus nori užgrobti. Mėginimus palaikyti šiltesnius santykius su Europa mes matėme ir 2010-aisiais, ir 2015-aisiais. Čia dar reikėtų išsiaiškinti to dokumento atsiradimo aplinkybes, nes tokių dokumentų dėl sąjunginės valstybės iš tikrųjų yra begalė. Dalis jų yra vieši, kita dalis – galbūt mažiau. Iš principo šis nutekintas dokumentas nepasako nieko tokio, ko žmonės ir ekspertai, stebintys Baltarusiją, nežinojo.

Kyla klausimas, ar iš tikrųjų Kremlius tuos dokumentus nutekino, ar pats Minskas, bandydamas sugrįžti į vadinamą balansavimo politiką.

 

– Kaip visas tas planas turėtų atrodyti žingsnis po žingsnio?

– Kad jau dabar tas vyksta. Energetika, ekonomika, informacinė erdvė – vyksta bandymas perimti visokias institucijas. Yra dalis žmonių tam tikrose struktūrose, kurie stebi šiuos procesus, nuogąstauja, bijo imtis iniciatyvos, bijo netgi garsiai įvardinti, kad vyksta karas, tai pripažinti, nes gali būti nubausti. Vieni žmonės sąmoningai išėjo iš tų struktūrų, kiti buvo išmesti, nes nepalaikė režimo politikos. Kita dalis – tiesiog „suparalyžiuoti“, nes į Užsienio reikalų ministeriją, ambasadas yra integruojami vadinami „silovikai“ (jėgos struktūrų darbuotojai), kurie, akivaizdu, kad nėra jokie diplomatai ir pan. Iš principo Baltarusijos režimas tampa tipiniu Kremliaus vasalu.

– Kaip manote, ar pats Aleksandras Lukašenka dar galėtų tam pasipriešinti. Ar jis nori likti eiliniu pėstininku šachmatų lentoje? Ar pati baltarusių tauta gali kažką padaryti?

– Tauta ir priešinasi. Ir tą mes matėme prasidėjus antrai karo fazei – geležinkelių partizanus, kiberpartizanus. Dėl A. Lukašenkos, svarbu neapsigauti, ar jis tikrai nori išeiti iš šios situacijos, nes šiandien daliai Baltarusijos režimo veikėjų ši situacija atrodo pakankamai gera. Jie gauna nemažus pinigus, jiems Rusijos rinka visiškai atverta, nėra jokios konkurencijos. Tačiau šis kelias yra netvarus, negyvybingas. Visi mąstantys žmonės supranta, kad dėl tokių ryšių, tokios politikos, Baltarusija iš principo tirpsta Rusijos ekonomikos, energetikos karo kontekste.

Praėjusį šeštadienį 22 metų sportininkė nušoko 13,82 m – šis rezultatas vos aštuoniais centimetrais prastesnis nei kitų metų Europos čempionato normatyvas.

„Visą gyvenimą gyvenu Švedijoje. Rudenį atvažiavau kaip „Erasmus“ studentė į Lietuvą pusmečiui ir pradėjau treniruotis su Andrejumi. Neturėjau jokių planų, tik daug treniruotis. Gavosi kaip gavosi – labai gerai. Galvojau, kad net nerasiu trenerio, bet radau“, – prisiminė A.Grikšaitė.

Padedant Vilniaus miesto sporto centre dirbančiam Andrejui Tolstikui asmeninius rekordus lietuvaitė gerino kone kiekvienose varžybose. Prieš atvykstant į Lietuvą A.Grikšaitės asmeninis rekordas buvo 12,18 m. Sausį šį rezultatą sportininkė pagerino dukart (varžybose Vilniuje 12,44 m ir 12,48 m), o vasarį Švedijoje šoko dar toliau (12,87 m bei 13,05 m).

Vasaros sezoną Švedijos lietuvė pradėjo taip pat įspūdingai: šios šalies klubų čempionato atrankoje ji nušoko 13,49 m, o skambiausią karjeros pasiekimą parodė LLAF taurės varžybose Kaune – 13,82 m.

„Po pusmečio Lietuvoje grįžau į Švediją ir toliau ten studijuoju. Nors treniruojuosi su ta pačia grupe Švedijoje, kur ir anksčiau, bet pagal Andrejaus programą“, – aiškino trišuolininkė.

Trišuolio varžybose Lietuvoje A.Grikšaitė dalyvavo vos tris kartus, visus iš jų – šiais metais. Prieš tai Lietuvoje kartą ji varžėsi dar vaikystėje – drauge su šuolininkėmis į aukštį. Lietuvė neslepia, kad pasiūlymo priimti Švedijos pilietybę ir atstovauti šios šalies rinktinei sulaukė ne kartą.

„Kai žiemą pradėjau šokti toli, tai labai norėjo. Treneris Švedijoje norėjo, kad pasiimčiau pilietybę. Kažkaip, kai visa šeima lietuviai, niekada man nereikėjo tos Švedijos pilietybės, net negalvojau apie tai“, – tikino A.Grikšaitė.

Dabar į Lietuvą ji užsuka kone kiekvieną mėnesį ir čia praleidžia po savaitę ar net dvi. Vilniuje A.Tolstiko padedama sportininkė rengia treniruočių stovyklas. Beje, prieš atvykdama studijuoti į Lietuvą A.Grikšaitė ateities svajonių su sportu nesiejo – sportavo savo malonumui.

„Nesvajojau apie tokius skaičius, apie jokius čempionatus. Sportuodavau dėl savęs, man patikdavo užsiiminėti tuo ir niekada nesvajojau apie olimpiadą ar dar kažką. Man net sunku įsivaizduoti tokius dalykus, – nusijuokė lengvaatletė. – Ar galvoju apie olimpines žaidynes dabar? Penkias minutes dar kaip nušokusi tiek. Aišku, būtų labai „faina“ patekti į olimpiadą...“

Šiuo metu A.Grikšaitė prioritetą skiria studijoms, tačiau vis dažniau pagalvoja ir apie profesionalės karjerą.

„Mano planas – baigti universitetą. Tikrai to noriu, mokslų neatidėliosiu, nes man svarbu išsilavinimas. Bet dabar pradedu galvoti ir apie elitinį sportą“, – šyptelėjo A.Grikšaitė.

Tėvai Daiva ir Almantas, sesuo Ineta, sesers vyras, Naglio draugai – visi jam padeda kiek įmanydami, kad tik apie profesionalaus futbolininko karjerą svajojantis vaikinas pasiektų savo tikslą.

Emigravo dėl vaiko sveikatos

Spinalinė raumenų atrofija – tokia Naglio diagnozė. Ši liga vaikinui pasireiškė dar kūdikystėje.

Tėvai sako, kad pirmuosius požymius pastebėjo, kai jis buvo vos šešių mėnesių – berniukas keistai remdavo kojytes ir tai sukėlė įtarimą, kad kažkas negerai. Visa tai, kas vyksta dabar, Naglio tėvams Daivai ir Almantui atrodo kaip sapnas. Juk medikai, pranešę apie sunkią sūnaus ligą, buvo negailestingi. Jie piešė patį niūriausią scenarijų ir apgailestavo niekaip negalintys padėti.

„Pasidarėme genetinį testą ir tada sužinojome ligos diagnozę. Ir toje diagnozėje taip ir buvo pasakyta – gydymo nėra“, – prisimena Naglio mama.

Per visą savo gyvenimą berniukas yra žengęs tik 3 žingsnius. Ankstyvoje vaikystėje nutikęs įvykis tada atrodė kaip didelė pažanga, tėvai manė, kad padėtis ims gerėti, bet viskas buvo atvirkščiai. Šia liga sergantys žmonės išsiskiria silpnu imunitetu, dažnai kenčia nuo daugybės kitų ligų. Kaip sako Naglio mama Daiva, pažeidžiamiausia jo vieta – plaučiai. Peršalimas, infekcija Nagliui yra daug pavojingesnė nei kitiems.

Kaip pasakoja Naglio tėvas Almantas, šeima išbandė visus įmanomus gydymo būdus. Tradicinę ir net netradicinę mediciną įvairiausiose pasaulio šalyse, netaupydami nė cento, atiduodami viską, ką turėjo.

„Važiavome į Ukrainą, atlikome gydymą kamieninėmis ląstelėmis. Buvome gavę kamieninių ląstelių, tris kartus ten važiavome. Po pirmo nuvažiavimo pajutome didelį skirtumą – tada jis sėdėdamas mašinoje pakėlė rankas į viršų“, – pasakoja Almantas. Gydymas kamieninėmis ląstelėmis – vienintelis kol kas veiksmingas būdas padėti sūnui, aiškina vaikino tėvai.

Po to didelių pokyčių nebuvo, bet vien jau tai, kad Nagliui neblogėja, yra didžiulis laimėjimas. Stabili padėtis sergant spinaline raumenų atrofija yra geras požymis. Europoje gydymas kamieninėmis ląstelėmis Ukrainoje kainavo pigiausiai – apie 7000 dolerių. Amerikoje tokia pat procedūra kainuoja apie 25 tūkst. dolerių.

Didžiulius pinigus kainuojantis vaiko gydymas, kurio nedengia jokia valstybinė institucija, Naglio tėvams tapo lyg kilpa po kaklu. Paprastus samdomus darbus Lietuvoje dirbę sutuoktiniai suprato, kad taip ilgiau netemps. Jų emigracijos priežastis – vienintelė: tai – Naglio sveikata.

„Mes būtume tiesiog neturėję galimybės daugiau gydytis kamieninėmis ląstelėmis, jeigu būtume pasilikę Lietuvoje“, – pabrėžia Daiva.

Futbolą atrado atvykęs į svečią šalį

Šeima šiuo metu gyvena Balrotherio miestelyje vos už pusvalandžio kelio nuo Airijos sostinės Dublino. Almantas dirba statybose, Daiva su dukra Ineta turi savo grožio saloną, o Naglis mokosi vidurinėje mokykloje ir siekia futbolo aukštumų.

Būtent futbolas tapo vaikino aistra iš Lietuvos persikėlus gyventi į naują šalį. Tik tas, kurį žaidžia Naglis, yra kitoks, nei esame įpratę matyti. Tai – neįgaliųjų futbolas, kurį žaidžiant visi sportininkai sėdi specialiuose vežimėliuose. Naglis jį žaisti pradėjo prieš 7 metus.

„Kai pirmą dieną nuvežėme, nelabai patenkintas buvo, labai atsargiai į visus žiūrėjo. Po to, kai davė pabandyti mušti kamuolį, viskas – pasiliko žaisti iki pat šiol“, – prisimena Daiva.

Nuo mažumės Nagliui labai patikdavo žiūrėti futbolo varžybas, jis turi ne vieną mėgstamą žaidėją ir stebi jų karjeras. Tačiau pats žaisti šio žaidimo niekada nesvajojo – galvojo, kad jo būklės tai tiesiog neįmanoma.

„Dabar visas gyvenimas susijęs su futbolu. Du kartai per savaitę po dvi valandas. Važiuojame 60 km pirmyn ir atgal į treniruotę, kad jis pasitreniruotų. Vakare iš darbo grįžtam 10 valandą. Iš pradžių tai buvo pramoga su terapija, paskui sportas, dabar jau darosi profesionalus sportas“, – akcentuoja Naglio tėvas.

Tapo jauniausiu rinktinės nariu

Iš viso Airijoje yra aštuoni tokio futbolo klubai, Naglis priklauso Dublino komandai. O šį žaidimą žaidžiančių sportininkų – net keli šimtai. Keli šimtai sunkiai sergančių, negalinčių pajudėti, tačiau salėje visomis išgalėmis kovojančių dėl kamuolio. Kiekvieno jų svajonė – žaisti geriausioje lygoje, dalyvauti varžybose. O didžiausias stebuklas tokiems žmonėms – patekti į šalies rinktinę, kuri keliauja po skirtingas šalis ir net žaidžia pasaulio čempionate.

Visi šie norai nepilnamečiui lietuviui išsipildė. Jis tapo tikra Airijos ir viso pasaulio sensacija – būdamas vos penkiolikos metų sugebėjo aplenkti vyresnius, daugiau metų žaidžiančius ir papuolė į rinktinę, kurioje yra jauniausias narys.

Futbolo aikštelėje jis negailestingas, nesustabdomas ir gerai apgalvojantis kiekvieną judesį – taip lietuvį apibūdina geriausi treneriai iš Anglijos ir Airijos. Nors Naglį treniruoja ne vienas profesionalus treneris, savo didžiausiu mokytoju jis vadiną tėtį. Sako, kad būtent jo dėka nuėjo tokį tolimą kelią ir pasiekė, atrodo, neįmanomo dalyko.

Savo žaidimu Naglis nori užkariauti visą pasaulį, pavergti tūkstančius gerbėjų ir kada nors dalyti parašus ant marškinėlių, kaip tai daro jo mylimas Neymaras iš Brazilijos futbolo rinktinės.

„Jis iš pradžių norėjo būti vartininku, bet paskui pasirodė, kad ten mažai judesio, o jis daugiau veiksmo nori, tai perėjo į puolimą. Nors dabar kol kas dar tikroji pozicija nenustatyta, dar viskas dėl rinktinės yra procese“, – pasakoja Almantas.

Vaikino tėvai sako, kad šios sporto šakos žaidėjai rungtyniauja ne tuo, kuris yra greitesnis ar muša stipresnius įvarčius, o savo protu ir sugebėjimu nuspėti, kur tiksliai kamuolys nuskries. Viską, ko negali padaryti savo kojomis, neįgaliųjų futbole Naglis daro specialiu Amerikoje pagamintu vežimėliu. Jis specialiai pritaikytas prie žaidėjo kūno, kad būtų kuo paprasčiau jį valdyti. Vežimėlį reikia įkrauti, jame yra pultas greičiui – galima važiuoti dviem greičiais.

Kitą vasarą su šeima Naglis keliaus į Floridoje vyksiantį neįgaliųjų futbolo pasaulio čempionatą. Reikės pereiti daugybę testų, bandymų, patikrų. Jis sako, kad įprasto sporto šakose atliekami dopingo tyrimai, o štai žaidžiant tokį futbolą tikrinami vežimėliai.

Kad toliau galėtų siekti futbolo aukštumų, Nagliui reikia nemažai pinigų – kaip ir užsiimant bet kuria sporto šaka, todėl tėvai talentingam sūnui stengiasi surasti rėmėjų. Vien sportinis vežimėlis kainuoja apie 10 tūkst. eurų, taip pat kainuoja salių nuoma, kiekvienas išvažiavimas į varžybas, nes reikia transportuoti ir du vežimėlius – sportinį ir įprastą.

„Airijoje labai daug kas padeda. Ypač sportininkams, futbolininkams. Noriai remia, lietuviai irgi prisideda“, – džiaugiasi Daiva.

Svajonėse – koledžas ir vaistai neįgaliesiems

Nors futbolo aikštelėje Naglis savarankiškas ir nenugalimas – vis dėlto gyventi be kitų pagalbos jis negalėtų. Su juo nuolat turi būti artimas žmogus. Jam reikia pagalbos norint paimti kokį nors daiktą ar netgi apsiversti ant šono, tad, nors namai ir pritaikyti judėti su vežimėliu, šalia visada kas nors turi būti. Šeimos nariai net turi susidarę grafiką, kas ir kada būna su Nagliu. Ir, kaip sako Daiva, tai šeimos nė kiek nevargina – per tiek metų tai tapo įprasta.

Naglio sesuo Ineta sako, kad stengiasi parodyti broliui, jog jis daug ką gali padaryti ir pats. Pasak jos, brolis nori jaustis savarankiškas, todėl ji stengiasi nekontroliuoti kiekvieno judesio.

„Paauglystė, man atrodo, jam labai sunki, nes, aišku, kyla emocijos, visokie jausmai ir mokykloje nėra labai gera. Jis pats negali nei rašyti, nei, iš tikrųjų, vienas sėdėti tame suole, nes jam reikia pagalbos, kad kažkas rašytų už jį. Man atrodo, tai jam trukdo, nes jis yra priklausomas nuo kažko“, – pasakoja sesuo.

Savo broliu Ineta labai didžiuojasi. Ji net neabejoja, kad netolimoje ateityje Naglis išgarsės ne tik visoje Airijoje, bet ir visame pasaulyje. O vežimėlis jam – ne kliūtis siekti svajonių.

„Jis man vis tiek – stipriausias žmogus, kokį esu sutikusi gyvenime“, – pabrėžia Ineta.

Kaip sako pats Naglis, jis stengiasi negalvoti, kad yra kitoks, ir prašo to nepriminti kas sekundę. Blogų emocijų Naglio namuose beveik niekada nebūna. Nuo vaikino veido nedingsta šypsena net ir tada, kai kas nors nepavyksta. Jis žino, kad dėl rezultato reikia pasistengti, todėl vadina save kovotoju.

Iš medikų ne kartą girdėję liūdniausių prognozių, Naglio tėvai jomis niekada netikėjo. Ir darė viską, kad jų sūnus būtų kuo laimingesnis. Berniuko mamą labiausiai džiugina tai, kad jis kalba, kas bus ateityje, dėlioja planus.

„Aš tiesiog noriu leisti ateičiai ateiti pas mane. Jei ką galėsiu padaryti, bandysiu eiti į koledžą“, – sako Naglis.

Taip pat jis pabrėžia, kad ateityje norėtų išrasti vaistus tiems vaikams, kurie sėdi neįgaliųjų vežimėliuose ir negali pasveikti.

„Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Viso pasaulio mišrių kovos menų (MMA) gerbėjai praėjusios nakties laukė su nekantrumu – Las Vegase į narvą vėl žengė daugelio numylėtinis Conoras McGregoras. Vis tik favoritu laikytas 27-erių airis buvo priblokštas – jį nugalėjo trimis metais vyresnis amerikietis Nate'as Diazas, skelbia portalas delfi.lt.

Lemiamą smaugimo veiksmą N. Diazas atliko antro roundo pabaigoje. Iš varžovo pančių neišsinarpliojusiam ir pasidavusiam C. McGregorui tai buvo vos trečiasis pralaimėjimas karjeroje ir pirmasis po 15 laimėtų kovų iš eilės. Jo sąskaitoje – iš viso 19 pergalių. Tuo metu visus šio sporto gerbėjus pribloškęs N. Diazas į savo kraitį įsidėjo 19-ą pergalę karjeroje. 

Praėjusį savaitgalį sužinojome "Oskarų" laureatus. Vieną po kito pamatėme nemažai šiam prizui nominuotų filmų. Šiame parade – ir "Oskarą" pelniusi juosta "Sensacija".

Žodžio galia Amerikoje

Lietuvoje nėra savaitės, kad žiniasklaida neaprašytų stambių politinių skandalų ar neįvardytų aukščiausio rango politikų, dėl kurių konkrečios veiklos valstybei padaryta didelė žala, tačiau kaltininkams nė plaukas nuo galvos nėra nukritęs. O jau apie susikompromitavusių valdininkų savanorišką atsistatydinimą nėra ko ir kalbėti.

Kas kita – Amerika, kurioje po panašių publikacijų jau kitą dieną taptum politiniu lavonu. Taip 1974 m. atsitiko JAV prezidentui Richardui Nixonui, įsivėlusiam į garsiąją Votergeito bylą. Du apsukrūs laikraščio "The Washington Post" žurnalistai Bobas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas savarankiškai tyrė prezidentinės rinkimų kampanijos machinacijas ir gavo akivaizdžius R.Nixono kaltės įrodymus. To pakako, kad Baltųjų rūmų šeimininkas išlėktų iš savo rezidencijos nepasibaigus kadencijai.

Šį amerikietiškos demokratijos pranašumus gerai iliustruojantį pavyzdį žinome ne tik iš istorijos, bet ir iš filmo "Visa prezidento kariauna" (1976 m., rež. Alanas J.Pakula). B.Woodwardą jame vaidinęs aktorius Robertas Redfordas pernai nusifilmavo dar vienoje panašios tematikos dramoje "Tiesa" (2015 m., rež. Jamesas Vanderbiltas): joje kanalo CBS žinių vedėjas Danas Ratheris tiesioginiame eteryje apkaltino buvusį JAV prezidentą George‘ą W.Bushą, kad šis jaunystėje tėvelio dėka buvo pakliuvęs į šalies Nacionalinę gvardiją, kad išvengtų karinės tarnybos Vietname.

Vaikus tvirkinantys kunigai

Amerikiečiai mėgsta panašias istorijas, nes jiems už tiesą kovojantys žurnalistai nuo senų laikų yra tikri superdidvyriai. O spaudos laisvė šioje šalyje yra nekvestionuojama vertybė, prieš kurią bejėgiai net prezidentai.

Naujas filmas "Sensacija", sukurtas pagal tikrus įvykius, nukelia į 2002-uosius, kai Amerikos visuomenę sukrėtė vaikus tvirkinančių kunigų skandalas. Ilgiau nei metus trukęs tyrimas iki pamatų supurtė vieną stabiliausių pasaulio organizacijų – Bažnyčią, o žurnalistams pelnė Pulitzerio premiją.

2002-aisiais Amerika dar nebuvo atsigavusi po šoko, patirto prieš metus rugsėjo 11-ąją. O Masačusetso valstijoje esančio Bostono miesto žurnalistiniais tyrimais garsėjančio amerikiečių dienraščio "The Boston Globe" redakciją pasiekė protu nesuvokiama žinia – vietinėje arkivyskupijoje net keli kunigai įtariami vaikų tvirkinimu. Bažnyčios atstovai šią informaciją kategoriškai neigia. Naujiena tokia baisi, kad, regis, niekas nenori ja patikėti.

Laikraščio tyrimo skyriuje ir be to vyrauja prastos nuotaikos. Neseniai pasikeitus vadovybei darbuotojų ateities perspektyvos neaiškios. O ir temų, kurios galėtų pagerinti stagnacijos apimtą leidinį, nesimato. Beveik atsitiktinai naujojo redaktoriaus Marčio Barono (akt. Lievas Schreiberis) aptikta sensacija žada staigų proveržį, bet kelias tiesos link bus ilgas ir painus. Skandalo aukos ir liudininkai ilgai nenori kalbėti: aukoms skaudu prisiminti savo kančias ir pažeminimą, tylos siena atsitveria Bažnyčios tarnai, o jiems talkina patyrusių advokatų armija. Tačiau tiesa triumfavo: būtent po šio skandalo Katalikų bažnyčia pagaliau oficialiai pripažino, kad ne visi Dievo tarnai – be nuodėmės.

Kaip tikras trileris

Atrodytų, kas gali būti įdomaus laikraščio redakcijos kasdieniame darbe? Intriguojančiam filmui tai, regis, ne pati palankiausia aplinka. Bet režisierius Tomas McCarthy sugebėjo čia išplėtoti tikrą trilerį, kuris prasideda ramiai, o paskui vis didina tempą ir gerai vysto dar trilerių klasiko Alfredo Hitchcocko puoselėtą saspensą (laipsniškai didinamą įtampą). Blogis ir jo išprovokuota paranoja užvaldo visus, kuriuos įtraukia baisi pedofilijos pelkė.

Nepaskęsti joje padeda darnus aktorių kolektyvas, kuriame yra ryškūs solo partijos atlikėjai, bet ir jie paklūsta gerai sustyguoto ansamblio dirigentui.

"Sensacija" ("Spotlight")

Drama. JAV, Kanada, 2015 m. Rež. T.McCarthy. Vaidina Markas Ruffalo, Michaelas Keatonas, Rachel McAdams, Stanley Tucci, Billy Crudupas.

veiksmas 2

humoras 0

įtampa 2

erotika 1

siaubas 2

Tik nedaugelis nuoširdžiai tikėjo, kad filmas „Sensaciją“ (Spotligh), pasakojantis apie nebeprestižinę žurnalisto profesiją, bus paskelbtas geriausiu filmu per sekmadienį vykusias „Oskarų“ dalybas, kurias temdė temdė protestai ir pasipiktinimas dėl esą nepakankamos įvairovės, atmosferą kaitinant aštriems ceremonijos vedėjo komiko Chriso Rocko (Kriso Roko) pareiškimams.

Režisieriaus Tomo McCarthy (Tomo Makarčio) filmas apie dienraščio „Boston Globe“ žurnalistus, kurių tyrimo taikiklyje atsidūrė katalikų kunigų vykdytas seksualinis išnaudojimas, įveikė daugelio favorite laikytą epinę išgyvenimo ir keršto dramą „Hju Glaso legenda“ (The Revenant).

Meistriškai sukurptas T.McCarthy filmas, kuriame vaidino stiprus aktorių kolektyvas, kelyje į „Oskarų“ dalybas šiek tiek atsilikdavo nuo įspūdingų vaizdo efektų paženklinto meksikiečio kino kūrėjo Alejandro Gonzalezo Inarritu (Alechandro Gonsaleso Injaritaus) juostos.

Vis dėlto „Sensacija“, tapusi ode atkakliam, kruopščiam žurnalistų darbui, kuris tampa vis didesne retenybe žiniasklaidos pasaulyje, nuskynė pagrindinį to vakaro apdovanojimą, taip pat laimėjusi vos vieną kitos kategorijos „Oskarą“ – už scenarijų, kurį parašė T.McCarthy ir Joshas Singeris (Džošas Singeris).

Pastarąjį kartą analogiška situacija, kai JAV Kino meno ir mokslo akademijos geriausiu pripažintas filmas pelnė tik vieną kitos kategorijos „Oskarą“, buvo susiklosčiusi 1953-iaisiais su juosta „Didžiausias pasaulyje šou“ (The Greatest Show On Earth).

„Šiandien nebūtume čia, jeigu ne mūsų reporterių didvyriškos pastangos. Jie ne vien lemia pasaulinius pokyčius, bet ir neabejotinai mums rodo tiriamosios žurnalistikos būtinumą“, – sakė šio filmo prodiuserė Blye Pagon Faust (Blai Peigon Faust).

Provokuojantis vedėjas

Vis dėlto šio vakaro perliuku tapo kandusis Ch.Rockas, kuris jau pačioje ceremonijos pradžioje pradėjo antrinti chorui, kelias pastarąsias savaites reiškusiam pasipiktinimą dėl įvairovės stygiaus, nes visi šiemet „Oskarams“ nominuoti aktoriai buvo baltaodžiai.

„Baltųjų žmonių simpatijų apdovanojimai“, – pareiškė jis, atidarydamas ceremoniją, prieš kurią kiek anksčiau buvo surengtas protestas prie kino teatro „Dolby Theatre“, vadovaujamas dvasininko Alo Sharptono (Alo Šarptono).

Be to, kai kurie žmonės socialiniuose tinkluose paskelbė boikotuosiantys „Oskarų“ ceremonijos transliaciją.

Ch.Rockas pasirūpino, kad įvairovės tema nuolat liktų dėmesio centre visą vakarą, dažniausiai sugebėdamas šmaikščiai ją pateikti ir išprovokuoti žiūrovų juoką.

„Ar Holivudas – rasistinis? Jūs velniškai teisūs – jis yra rasistinis, – sakė ceremonijos vedėjas. – Holivudas – rasistinė studenčių seserija. Jis sako: „Tu mums patinki, Rhonda (Ronda), bet tu nesi (seserijos) „Kapa“ (Kappa) narė.“

„Oskarų“ rekordai

Anksčiau jau keturis kartus tuščiomis iš Kino akademijos ceremonijų grįžęs Leonardo DiCaprio (Leonardas DiKaprijas) pagaliau laimėjo savo pirmąjį „Oskarą“, pripažintas geriausiu aktoriumi už gyvenimo mėtyto ir vėtyto kailių medžiotojo vaidmenį „Hju Glaso legendoje“, menkai derantį prie šio aktoriaus jaunatviškos charizmos.

L.DiCaprio, kuris „Oskarą“ pelnė praėjus 22 metams po to, kai pirmąkart buvo nominuotas šiam apdovanojimui, buvo pasveikintas atsistojusių žiūrovų ovacijomis ir pasinaudojo proga, kad pakalbėtų apie jam labai rūpimą klimato pokyčių problemą.

„Nelaikykim savo planetos savaime suprantamu dalyku, – pabrėžė jis. – Aš šio vakaro nelaikau savaime suprantamu.“

Tuo tarpu „Hju Glaso legendos“ režisierius A.G.Inarritu antrąkart iš eilės buvo pripažintas geriausiu kino kūrėju po to, kai pernai triumfavo su filmu „Žmogus-paukštis“ (Birdman). Anksčiau tokia sėkmė lydėjo tik du kitus kino kūrėjus: Johną Fordą ir Josephą L.Mankiewiczių (Džozefą L.Mankevičių).

„Oskarą“ taip pat pelnė „Hju Glaso legendos“ operatorius Emmanuelis Lubezki (Emanuelis Liubeckis), tapęs pirmuoju kinematografijos meistru, laimėjusiu tris Kino akademijos apdovanojimus iš eilės: anksčiau jis buvo pagerbtas už savo darbą kuriant filmus „Gravitacija“ (Gravity) ir „Žmogus-paukštis“. Tai buvo septintasis atvejis per „Oskarų“ istoriją, kai laureatas laimėjo statulėlę trejus metus iš eilės.

A.G.Inarritu, kurio geriausio režisieriaus „Oskaras“ taip pat žymi trečią iš eilės Meksikos kino kūrėjų pergalę, buvo vienas iš nedaugelio, aistringai pasisakiusių už įvairovę savo padėkos kalboje.

„Kokia didžiulė galimybė atsivėrė mūsų kartai iš tikrųjų išsivaduoti nuo visų prietarų ir gentinės mąstysenos bei pasirūpinti kartą ir visiems laikams, kad odos spalva taptų tokia pat nesvarbi kaip mūsų plaukų ilgis“, – sakė jis.

Nei „Sensacija“, nei „Hju Glaso legenda“ netapo labiausiai tą vakarą apdovanotu filmu, mat George'o Millerio (Džordžo Milerio) postapokalisinė gaudynių juosta „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ (Mad Max: Fury Road) susižėrė šešis techninius apdovanojimus: už geriausią montažą, grimą, scenografiją, garsą, garso montažą ir kostiumų dizainą.

„Mums, pašėlusiems Maksams, šį vakarą gerai sekasi“, – sakė filmo prodiuserė Margaret Sixel (Margaret Siksvel), G.Millerio žmona.

Geriausios aktorės „Oskaras“ atiteko 26 metų Brie Larson (Bri Larson), sukūrusiai pagrindinį vaidmenį šiurpoje pagrobimo dramoje „Kambarys“ (Room), kuriame ji suvaidino į nelaisvę su sūnumi patekusią motiną. Šis vaidmuo taip pat tapo jos karjeros proveržiu.

Geriausia antrojo plano aktore pripažinta švedė Alicia Vikander (Alisija Vikander) - už vaidmenį filme „Danų mergina“ (The Danish Girl) apie lytį pakeitusį dailininką.

Nusivylimai ir protestai

Vis dėlto laureatų apdovanojimas retkarčiais nublankdavo prieš kandaus ir neatlyžtančio ceremonijos vedėjo pareiškimus. Ch.Rockas prisipažino, kad net gi svarstė galimybę boikotuoti šį renginį ir atsisakyti tapti jo vedėju, bet pašmaikštavo: „Man mažiausiai reikėjo, kad Kevinas Hartas iš manęs paveržtų dar vieną darbą.“

Daugelis aiktelėjo, kai geriausio antrojo plano „Oskaras“ atiteko „Šnipų tilto“ (Bridge of Spies) žvaigždei Markui Rylance'ui (Markui Railensui), o ne Sylvesteriui Stallone (Silvesteriui Stalonei), kuris buvo antrąkart nominuotas už boksininko Rokio Balboa vaidmenį praėjus 39 metams po pirmosios nominacijos. Daugelis prognozavo, kad S.Stallone laimės savo pirmąjį vaidybos „Oskarą“ po to, kai sukūrė treneriu tapusio bokso veterano vaidmenį Rokio sagos tęsinyje „Krydas: gimęs kovoti“ (Creed).

Adamas McKay (Adamas Makėjus) ir Charlesas Randolphas (Čarlzas Rendolfas) pelnė apdovanojimą už geriausią adaptuotą scenarijų filmui apie 2008 metų JAV nekilnojamojo turto paskolų krizę „Didžioji skola“ (The Big Short), kurį jie abu pavadino „traumedija“.

A.McKay, geriausiai žinomas dėl savo komedijų, tokių kaip „Žinių vedėjas“ (Anchorman) ir „Įbroliai“ (Step Brothers), JAV prezidento rinkimų metais perspėjo saugotis „didelių pinigų“ ir „keistuolių milijardierių“, akivaizdžiai įgeldamas respublikonų kampanijos favoritui Donaldui Trumpui (Donaldui Trampui).

Kitų užuominų apie rinkimus per šią ceremoniją beveik nebuvo, nors viceprezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas), dėl kurio vizito buvo imtasi itin griežtų apsaugos priemonių, buvo pasitiktas atsistojusių žiūrovų ovacijomis ir pasakė kalbą apie seksualinių užpuolimų koledžų miesteliuose rykštę, pristatydamas už geriausią dainą „Oskarui“ nominuotą popmuzikos superžvaigždę Lady Gaga (Leidi Gagą).

Kompozitorius Johnas Williamsas (Džonas Viljamsas), sukūręs originalią muziką filmui „Žvaigždžių karai: Galia nubunda“ (Star Wars: The Force Awakens), buvo nominuotas „Oskarui“ jau 50-ąjį kartą, bet pralaimėjo 87 metų italui Ennio Morricone (Enijui Morikonei). Pastarasis sukūrė muziką režisieriaus Quentino Tarantino (Kventino Tarantino) mistiniam vesternui „Bjaurusis aštuntukas“ (The Hateful Eight) ir pirmąkart pelnė „Oskarą“ varžydmasis su kitais kompozitoriais, nors 2006 metais E.Morricone buvo pagerbtas Kino akademijos apdovanojimu už viso gyvenimo pasiekimus.

Lady Gaga kovoje dėl „Oskaro“ už geriausią dainą pralaimėjo Samui Smithui (Semui Smitui), kurio „Writing's on the Wall“ skambėjo naujausiame „bondiados“ filme „007 Spectre“ (Spectre). S.Smithas šį apdovanojimą pasidalijo su dainos autoriumi Jimmy Napesu (Džimiu Neipsu).

„Šį vakarą stoviu čia kaip išdidus gėjus ir tikiuosi, kad mes visi vieną dieną galėsime stovėti kaip lygūs“, – pareiškė dainininkas.

Geriausia menine animacine juosta pripažintas „Išvirkščias pasaulis“ (Inside Out), atnešęs kino studijai „Pixar“ jau aštuntą „Oskarą“ šioje kategorijoje nuo jos įkūrimo 2001 metais.

Geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje triumfavo Holokausto siaubą vaizduojanti drama „Saulo sūnus“ (Saul fia), sukurtas pradedančio vengrų režisieriaus Laszlo Nemeso (Laslo Nemešo).

„Netgi tamsiausiomis žmonijos valandomis mumyse gali būti balsas, kuris leidžia mums išlikti žmonėmis, – sakė L.Nemesas. – Tokia yra šio filmo viltis.“

Tuo tarpu netoli „Dolby Theatre“ dvasininkas A.Sharptonas vadovavo kelioms dešimtims demonstrantų, protestavusių prieš jau antrąją iš eilės „Oskarų“ teikimo ceremoniją, kurioje visi nominuoti aktoriai buvo baltaodžiai. „Tai bus paskutinis „Oskarų“ vakaras vien baltiesiems“, – žadėjo dvasininkas aktyvistas.

Kino kūrėjas Spike'as Lee (Spaikas Li), šiemet pelnęs „Oskarą“ už visos karjeros pasiekimus, ir aktorė Jada Pinkett Smith (Džeida Pinket Smit) paskelbė, kad jie nedalyvaus šių metų šou. Keli kiti iškilūs afroamerikiečiai kino kūrėjai – „Krydo“ režisierius ir scenarijaus autorius Ryanas Coogleris (Rajenas Kugleris) bei filmo „Selma“ režisierė Ava DuVernay (Ava Diuvernei) tą vakarą buvo ne „Oskarų“ teikimo ceremonijoje, o rinko lėšas nuo geriamojo vandens taršos krizės nukentėjusiam Flinto miestui Mičigano valstijoje.

Ch.Rockas ragino suteikti daugiau galimybių juodaodžiams aktoriams, bet taip pat taip pat pasistengė priminti įvairovės skandalo priešistorę. Pasak jo, šie metai „Oskarų“ istorijoje ne per daugiausiai skyrėsi nuo ankstesnių, bet anksčiau „juodaodžiai buvo taip prievartaujami ir linčiuojami, kad neturėjo kada rūpintis, kas laimėjo (apdovanojimą) už geriausią kinematografiją“.

Reaguodama į besiplečiančią krizę, Kino akademijos prezidentė Cheryl Boone Isaacs (Šeril Bun Aizaks) ėmėsi reformų, turinčių diversifikuoti akademijos narius, kurių triuškinama dauguma yra baltieji vyrai. Tačiau šie pokyčiai – pavyzdžiui, balsavimo privilegijų atėmimas iš senesnių, karjerą baigusių Akademijos narių – irgi sulaukė neigiamo atsako: virtinė narių užginčijo šias reformas.

Akademijos vadovo kalba paprastai būna nuobodžiausia „Oskarų“ dalybų ceremonijos dalis, tačiau šįkart Ch.Boone Isaacs daugelį sudomino, tvirtai gindama pokyčius savo organizacijoje. Ji citavo velionį JAV pilietinių teisių judėjimo lyderį Martiną Lutherį Kingą Jr. (Martiną Liuterį Kingą jaunesnįjį) ir ragino kiekvieną renginio dalyvį suteikti daugiau galimybių kino pramonei. Žiūrovai jos pasisakymą sutiko mandagiai, nors ir ne itin entuziastingai.

„Nepakanka klausytis ir sutikti, – sakė Ch.Boone Isaacs. – Privalome imtis veiksmų.“

Klausimas, kaip šis skandalas paveiks televizijos ABC transliuotos „Oskarų“ teikimo ceremonijos žiūrimumą, tą vakarą buvo vienas svarbiausių. Praėjusių metų ceremonijos, kurią vadė Neilas Patrickas Harris (Nilas Patrikas Haris), žiūrimumas buvo 16 proc. proc. mažesnis negu 2014-aisiais: transliaciją stebėjo 36,6 mln. žiūrovų – mažiausiai per šešerius metus.

Geriausia dokumentika –  apie A. Winehouse

Filmas apie velionę dainininkę Amy Winehouse (Eimi Vainhauz) sekmadienį pelnė geriausios dokumentinės juostos „Oskarą“, nors jį griežtai kritikavo atlikėjos šeima.

Filmo „Eimi“ (Amy) režisierius britas Asifas Kapadia (Asifas Kapadija) priimdamas auksinę statulėlę aiškino siekęs atskleisti tikrąją tiesą apie soul muzikos žvaigždę, kuri mirė 2011-aisiais, būdama 27 metų.

„Visas šis filmas – apie Amy, jis rodo pasauliui, kokia ji buvo iš tikrųjų. Graži mergina, nuostabi siela, – sakė režisierius. – Linksma, protinga, sąmojinga. Nepaprasta asmenybė. Žmogus, kuriam reikėjo globos.“

„Eimi“ (Amy) tapo antruoju daugiausiai kada nors Britanijoje uždirbusiu dokumentiniu filmu, bet dainininkės tėvas užsipuolė juostos kūrėjus, sakydamas, kad joje pernelyg akcentuojami A.Winehouse asmenybės neigiami bruožai.

Tėvas taip pat užsiminė, kad šeima galbūt kada nors išleis atskirą dokumentinį filmą apie dainininkę, perteiksiantį jos artimųjų požiūrį.

„Eimi“ įveikė kitą „Oskarui“ nominuotą dokumentinį filmą apie muzikos pasaulį – „Kas nutiko, panele Simon?“ (What Happened, Miss Simone?), kuriame buvo panaudoti archyviniai kino kadrai apie legendinę dainininkę Niną Simone (Niną Simon), JAV pilietinių teisių judėjimo aktyvistę.

Tarp nominuotųjų taip pat buvo „Tylos žvilgsnis“ (The Look of Silence) – naujausias režisieriaus Joshua Oppenheimerio (Džošua Openheimerio) filmas apie masines įtariamų kairiųjų aktyvistų ir etninių kinų žudynes Indonezijoje 1965–1966 metais.

Į „Oskaro“ statulėlę šioje kategorijoje šiemet taip pat pretendavo filmas „Kartelių kraštas“ (Cartel Land) apie Meksiką krečiantį karą su narkotikų kontrabandininkais ir „Liepsnojanti žiema: Ukrainos kova už laisvę“ (Winter on Fire: Ukraine's Fight for Freedom) – apie 2013–2014 metų Maidano revoliucijos protestus, nuvertusius prezidentą Viktorą Janukovyčių ir atvedusius į konfrontaciją su Rusija.

„Oskarų“ ceremonijos vedėjas komikas Chrisas Rockas (Krisas Rokas) po to, kai statulėlė buvo įteikta „Eimi“, pajuokavo: „Žmonės, kurie sukūrė „Liepsnojančią Ukrainą“, nekęs Amy Winehouse muzikos visą savo gyvenimą.“