Lygūs ir lygesni europiečiai

Nors du trečdaliai turtingiausių pasaulio šalių yra Europoje, tačiau dėl Senajame žemyne plačiai paplitusios pajamų nelygybės tarp ES žmonių yra lygių ir lygesnių. Dideli pajamų skirtumai rodo, kad Europoje egzistuoja labai ryški takoskyra: Šiaurės ir Vakarų Europos valstybių gyventojų vidutinės pajamos yra didesnės nei daugelio Pietų ir Rytų Europos šalių gyventojų. Vidutinės pajamos labai skiriasi ne tik ES, bet ir kitose Europos valstybėse, o galimybė pirkti prekes ir paslaugas ES priklauso nuo pajamų lygio, kuris svyruoja nuo labai aukšto iki nepadoriai mažo.

Vienas iš būdų įvertinti ir palyginti žmonių pajamų skirtumus yra palyginimas pagal perkamosios galios standartą (PGS), kuris leidžia susidaryti vaizdą apie gyvenimo lygį skirtingose valstybėse. PGS yra savotiška valiuta, kuri panaikina kainų lygio skirtumus, parodant, kaip už vieną PGS galima nusipirkti tą pačią prekę ar paslaugą bet kurioje šalyje.

Pajamų skirtumas tarp ES valstybių – beveik 9 kartai

Vertinant Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis ir ES šalis kandidates, aiškėja, kad po Liuksemburgo, kuris pernai užėmė pirmą vietą pagal PGS (33 214), eina Norvegija (27 090) ir Šveicarija (26 389), toliau rikiuojasi Nyderlandai ir Austrija. Lietuva pagal šį rodiklį yra žemiau nei Europos vidurkis, kuris sudaro 18 706 PGS. Mūsų šalies PGS 2022 m. sudarė 14 202, o žemiausias iš ES šalių jis buvo Bulgarijoje – 9 671.

Tačiau, vertinant pajamas ne pagal PGS, o eurais, pajamų nelygybė Europoje atrodo dar blogiau. Vienam gyventojui tenkančios vidutinės disponuojamos pajamos 2022 m. ES svyravo nuo 5 378 eurų Bulgarijoje iki 45 310 eurų Liuksemburge, t. y. skyrėsi beveik devynis kartus. Disponuojamų vidutinių pajamų vidurkis ES buvo 19 083 eurai. Tik penkiose Europos šalyse jis buvo didesnis kaip 35 000 eurų: Liuksemburge, Šveicarijoje, Islandijoje, Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Šiuo metu pagal pajamų nelygybės laipsnį mes nusileidžiame tik Bulgarijai, kurioje jis sudaro 38,4 proc.

 

Devyniose ES valstybėse ir dviejose šalyse kandidatėse per pastaruosius penkerius metus disponuojamos vidutinės pajamos padidėjo daugiau kaip 40 proc., o visoje ES – 17 proc.

Algos, neatskaičiavus mokesčių, didėja, o piniginėje – mažėja

Nepaisant, kad vidutinis pajamų padidėjimas ES sudarė 2 802 eurus, jis neatspindi realios situacijos. Neregėtos infliacijos fone daugumoje ES valstybių narių realus darbo užmokestis mažėjo dėl didėjančių prekių ir paslaugų kainų.

Vertinant 19 šalių (17 ES valstybių narių, Jungtinę Karalystę ir Turkiją), realus minimalus darbo užmokestis, palyginti su 2021 m. rugsėjo mėnesio duomenimis, padidėjo tik Turkijoje (15,9 proc.), Prancūzijoje (2,3 proc.) ir Belgijoje (1,9 proc.). Lietuvoje pernai, nepaisant nominalaus MMA padidėjimo nuo 730 eurų iki 840 eurų, realiai minimali alga sumažėjo 8,3 proc., o kaimyninėje Latvijoje – net 18,2 proc.

Todėl juokinga ir graudu klausytis valdančiųjų, kai jie giriasi, kad susitvarkė su ekonominiais iššūkiais ir, neva rūpindamiesi žmonėmis, smarkiai pakėlė minimalų atlyginimą ir net padidino vidutinį atlyginimą Lietuvoje. Tačiau apgaudinėja ir kukliai tyli, kad paslaugų ir prekių (ypač kasdienio vartojimo) kainas padidino taip, kad už gaunamą didesnį atlyginimą galima nupirkti žymiai mažiau priekių nei prieš porą metų, nes žmonių perkamoji galia smarkiai krito.

Socialinė neteisybė Lietuvoje bado akis

Toliau – dar blogiau. ES gyventojų rykštė yra ne tik žymūs pajamų skirtumai tarp valstybių narių, bet ir pajamų skirtumai pačių valstybių viduje. Jau ne vienus metus Lietuva yra viena pirmaujančių ES šalių pagal bendrą pajamų nelygybės laipsnį. Tai atspindi Gini indeksas, kuris mūsų šalyje 2022 m. sudarė 36,2 proc., kur 0 reiškia visišką lygybę, o 100 – visišką nelygybę. Nors pastaraisiais metais indeksas šiek tiek svyravo, tačiau per visą laikotarpį Lietuvoje jis buvo didesnis už ES vidurkį. Šiuo metu pagal pajamų nelygybės laipsnį mes nusileidžiame tik Bulgarijai, kurioje jis sudaro 38,4 proc.

Tokios augančios socialinės nelygybės fone pranešimai apie tai, kad vis daugiau kompanijų pasirenka investicijoms ne ES, verčia ypač sunerimti.

 

Tokios augančios socialinės nelygybės fone pranešimai apie tai, kad vis daugiau kompanijų pasirenka investicijoms ne ES, verčia ypač sunerimti.

Dėl didėjančių ir nekontroliuojamų energijos išteklių kainų, taip pat dėl aukštų aplinkosaugos standartų ir didesnių darbo jėgos kaštų, vis daugiau kompanijų yra priverstos trauktis iš ES ir rinktis kitas valstybes savo gamybos ir verslo plėtrai. Pernai dėl priimto infliacijos mažinimo įstatymo ES kompanijos pradėjo rinktis JAV, nes gamintojams, naudojantiems ekologiškas technologijas ir pasirinkusiems šią valstybę, buvo skiriamos dosnios vyriausybės subsidijos. Taip pat tradiciškai gamintojai jau seniai renkasi Azijos šalis, ypač Kiniją, dėl griežtų aplinkosaugos reikalavimų nebuvimo ir mažesnių darbo jėgos kainų.

ES privalo susigrąžinti gamintojus

Tokios ekonominės situacijos fone tampa akivaizdu, kad ES būtina kuo skubiau imtis veiksmų tiek pajamų nelygybei mažinti, tiek pritraukti gamintojų į ekonomiškai mažiau išsivysčiusius ES regionus. Tai galima padaryti tik tuo atveju, jeigu bus sukurtos geresnės investicinės sąlygos, kai investicijų atsiperkamumo laikotarpis yra trumpesnis, o grąža – didesnė. Todėl aš Europos Parlamente užregistravau pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl pajamų nelygybės tarp ES valstybių narių.

Dokumente pabrėžiama, kad pajamos ES valstybėse narėse tarp didžiausių ir mažiausių skiriasi beveik devynis kartus, o Vakarų Europos valstybių gyventojų pajamų mediana yra daugiau negu tris kartus didesnė už valstybių, kurios įstojo į ES po 2004 m. Atkreipiau dėmesį, kad ES jau daugelį metų kenčia nuo gamybos iškėlimo į trečiąsias valstybes, kur mokesčių našta yra mažesnė nei Europoje. Atsižvelgdamas į tai paraginau Komisiją parengti strategiją dėl gamybos skatinimo Vidurio ir Rytų Europoje, siekiant sumažinti pajamų nelygybę, nes taip ne tik būtų padidintas naujų ES valstybių narių gyventojų užmokestis, bet ir sustiprėtų pati ES.

Esu tikras, kai kalbame apie lygybę ES, pirmiausia turime kalbėti apie žmonių pajamų lygybę, nes būtent pajamos lemia, kad žmonės galėtų jaustis laisvi, lygūs, laimingi ir patenkinti savo gyvenimu ir valstybėmis, kuriose gyvena.

Pagarbiai

jūsų nepriklausomas Europos Parlamento narys

Viktoras USPASKICH

Už pareikštas nuomones atsako tik autorius. Šios nuomonės nebūtinai atitinka oficialią EP poziciją.

Net Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), kuri koronaviruso pandemijos metu aktyviai propagavo skiepus ir protegavo farmacijos kampanijų interesus, pagaliau suprato savo klaidą ir šių metų rugpjūčio viduryje surengė pirmąjį pasaulinį aukščiausiojo lygio susitikimą alternatyviosios medicinos klausimais. Renginys vyko Indijoje, kur pernai buvo įkurtas Pasaulinis alternatyviosios medicinos centras. Tylėjusi apie šias galimybes koronaviruso metu, dabar PSO laikosi nuomonės, kad tradicinė ir alternatyvioji medicina turėtų būti sujungtos. Iš tikrųjų būtent apie tai jau ne vienus metus kalba tiek patys gydytojai, tiek sąmoningi mokslininkai.

Alternatyviosios medicinos integravimas yra labai svarbus klausimas.

Alternatyviosios medicinos integravimas yra labai svarbus klausimas, nuo kurio priklauso milijonų žmonių gerovė. Remiantis 2019 m. PSO informacija, iš 194 tik 98 šalys turi nacionalinę alternatyvių metodų ir vaistų politiką. Deja, Lietuvos valdžia, pataikaujanti didelių farmacijos įmonių interesams, vis griežtina sąlygas ir baigia išstumti alternatyvius gydymo metodus ir vaistus iš mūsų šalies. Dabar PSO planuoja iki 2025 m. parengti naują strategiją, kurią kuriant dalyvaus suinteresuotos šalys kartu su PSO valstybių narių nacionalinėmis vyriausybėmis, tačiau neaišku, kiek vietos joje liks alternatyviajai medicinai.

Nobelio premijos laureatas ir PSO mokslinės tarybos pirmininkas, ilgametis Vėžio instituto direktorius ir buvęs JAV prezidento Barako Obamos patarėjas Haroldas Varmusas aukščiausiojo lygio susitikime pareiškė, kad alternatyvūs vaistai pasaulyje yra naudojami labai plačiai ir mokslininkai turi tai pripažinti.

Iš tiesų alternatyvioji medicina yra labai svarbi. Vienas svarbus aspektas yra tai, kad alternatyvioji medicina yra labiau susijusi su paciento dalyvavimu ir bendravimu. Tradicinė medicina į šį faktorių kreipia vis mažiau dėmesio – dar labiau sunkindama paciento būklę ir linkusi izoliuotis nuo jo, nors yra įrodyta, kad pacientų įtraukimas į glaudesnį bendravimą didina gydymo efektyvumą.

Alternatyviosios medicinos formos, tokios kaip akupunktūra, homeopatija, radionika, osteopatija ar chiropraktika, tampa vis svarbesnės Europoje. 2017 m. atliktas tyrimas parodė, kad vidutiniškai 26 proc. Europos valstybių gyventojų bent vieną kartą per pastaruosius 12 mėnesių naudojosi alternatyviosios medicinos paslaugomis. Vokietijoje ir Šveicarijoje šis skaičius siekė beveik 40 proc.

Oficialiai Lietuvoje šis procentas taip pat nemažas, tačiau didžiąja dalimi tai yra tik masažai – kaip ir visoje Europoje, kur jais naudojasi 11,9 proc. gyventojų. Taip pat – homeopatija (5,7 proc.), osteopatija (5,2 proc.), gydymas vaistažolėmis (4,6 proc.), akupunktūra (3,6 proc.), chiropraktika (2,3 proc.), refleksologija (1,7 proc.) ir dvasinis gydymas (1,3 proc.). Kinų medicina, akupresūra ir hipnoterapija naudojosi maždaug 1 proc. Europos gyventojų. Tyrimas atkleidė, kad alternatyviąja medicina dažniau naudojasi moterys ir aukštesnio išsilavinimo žmonės.

Tendencijos rodo, kad turtingesnės šalys dažniau įtraukia alternatyvius gydymo būdus į savo sveikatos apsaugos sistemas. Lenkijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Estijoje ir Čekijoje, kur BVP vienam gyventojui mažesnis, yra palyginti nedaug alternatyvių gydymo būdų, kompensuojamų iš sveikatos draudimo. Lenkijoje akupunktūra kompensuojama tik lėtiniam skausmui gydyti. Turtingesnėse šalyse, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje ir Nyderlanduose, kompensuojama daugiau alternatyviosios medicinos procedūrų ir jos integruotos į tradicinę sveikatos apsaugos sistemą.

Tačiau tenka pripažinti, kad dažnai tiek gyventojų, tiek gydytojų, tiek politikų požiūris į alternatyviąją mediciną yra imperialistinis, ji vertinama kaip kažkoks blogis, netinkamas gydymas, kuris yra priešpriešinamas tradicinei medicinai, nors nutylima, kiek tradicinė medicina daro žalos, kai skiriami nereikalingi tyrimai ir gydoma tai, ko nereikėtų gydyti. Todėl būtina prisiminti, kad yra ligų, nuo kurių apskritai nėra veiksmingų tradicinio gydymo būdų, pavyzdžiui, psichikos sutrikimai arba lėtinės ligos, todėl tik alternatyvios priemonės gali pagerinti gyvenimo kokybę ir išspręsti pacientų problemas be vaistų.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus ir pats būdamas aktyvus alternatyviosios medicinos priemonių naudotojas, kuriomis išsprendžiau nemažai sveikatos problemų, Europos Parlamente (EP) užregistravau pasiūlymą dėl rezoliucijos, skatinančios alternatyviosios medicinos plėtrą ES. Nors pats suvokiu, kad vadinamoji alternatyvioji iš tikrųjų turėtų vadintis tradicine medicina, nes būtent ji yra vienintelė natūrali, žmonijos naudojama milijonus metų. Dabartinė tradicinė medicina turėtų vadintis alternatyviąja, nes ja pradėta naudotis visiškai neseniai. Tačiau yra, kaip yra.

Atkreipiau EP dėmesį į tai, kad žmonės, naudodamiesi alternatyviąja medicina, nori išbandyti natūralesnius gydymo būdus ir labiau kontroliuoti gydymo procesą; alternatyviosios medicinos naudotojai labiau prisižiūri, sistemingai domisi naujovėmis, propaguoja sveiką gyvenimo būdą; alternatyviojoje medicinoje yra naudojami natūralūs ingredientai iš gamtos; alternatyvūs gydymo būdai suteikia daugiau asmeninio savarankiškumo ir sveikatos priežiūros sprendimų kontrolės; alternatyvioji medicina laikoma labiau suderinama su pacientų vertybėmis, pasaulėžiūra. Todėl paraginau Europos Komisiją parengti strategiją, kuri skatintų netradicinės medicinos taikymą ir labiau integruotų natūralius gydymo metodus į sveikatos apsaugą ES, nes tai pagerintų visuomenės sveikatą ir sumažintų galimus šalutinius vaistų poveikius.

Esu tikras, kad ES, eidama demokratijos ir žmogaus teisių propagavimo keliu, neužmirš prigimtinių žmogaus laisvių ir teisių, pagaliau pripažins, kad visi žmonės turi teisę rinktis, kaip prižiūrėti savo sveikatą, kaip gydyti ligas ir kaip tapti tikrais savo organizmo šeimininkais.

Pagarbiai jūsų nepriklausomas EP narys Viktoras Uspaskich

Už pareikštas nuomones atsako tik autorius. Šios nuomonės nebūtinai atitinka oficialią EP poziciją.

Darbo partija nurodo, kad iš karto siūlo kandidatus į premjero postą. Jei ši partija laimėtų spalį vyksiančius rinkimus, Ministro pirmininko postą galėtų užimti partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas arba buvęs žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna, tačiau suvažiavimo metu pastarasis kandidatas paragino partijos kolegas aktyviai palaikyti pirmininką.

Partijos lyderis viliasi, kad rinkėjai juo patikės ir Seime ateinančioje kadencijoje galės formuoti Vyriausybę.

„Mūsų tikslas – laimėti ir valdyti šalį. Mūsų programai įgyvendinti reikia maksimumo narių. Nei viena partija tokios arba bent jau panašios programos neturi, tad tikiuosi, jog žmonės įsigilins ir mumis patikės“, – prieš prasidedant suvažiavimo darbotvarkei, kalbėjo V. Uspaskichas.

Darbietis tikino, kad jų programa išskirtinė, mat apima labai įvairias valstybės valdymo sritis, numatoma ir nemažai reformų, kurios, pasak partijos lyderio, leistų Lietuvai pritraukti milijonines investicijas ir sukurti bent 120 tūkst. darbo vietų.

„Mes norime priimti strategines sritis, kuriose ženkliai padidintumėme dirbančiųjų skaičių. Net galėtų būti pas mus gaminamos ir tam tikros ginkluotės dalys, skirtos aprūpinti NATO. Taip pat atkreipiame dėmesį į regioninę politiką bei į socialinius aspektus. Norime paskatinti žmones patiems ieškotis darbo, nes dabar nedarbo šalpa yra beveik tokia, kaip minimali darbo alga, todėl mes sieksime padaryti, kad minimali alga būtų bent 40-50 proc. didesnė nei pašalpa. Įgyvendinus mūsų sąlygas, po keturių metų tikrai būtų galima šalį atvesti į penketuką, kuris būtų patraukliausias verslo kūrimui“, – toliau kalbėjo V. Uspaskichas.

Jis užsiminė, jog partija palaiko idėją, jog būtų paviešinti visi buvusių KGB agentų sąrašai, o valstybės valdyme negalėtų dalyvauti tie, kurie praėjo koministinės ideologijos mokyklas.

V. Uspaskichas teigė, jog jei nepavyks Seimo rinkimuose turėti daugumos, Darbo partija kurs koaliciją tik su tomis politinėmis jėgomis, kurios sutiks į Vyriausybės programą įtraukti esminius jų partijos programos elementus.

„Nėra prasmės eiti į koaliciją, jei nebus įgyvendintos mūsų programos nuostatos. Tada žmonės sakys, kad buvom valdžioje, bet nieko nepadarėme“, – sakė Darbo partijos lyderis, neišskyręs jokios konkrečios partijos, su kuria po rinkimų galėtų sėsti prie derybų stalo.

Primename, jog rinkimai į Seimą vyks šių metų spalį. Pagal dabartines apklausas, už Darbo partiją balsuotų 4,6 proc. rinkėjų, tačiau, jei partija nori patekti į Seimą, turi perlipti bent 5 proc. balsų kartelę.

Valdančiosios koalicijos didžiausia partija – socialdemokratai – per metus trunkantį darbą susidurdavo su vienokiais ar kitokiais partnerių akibrokštais, tačiau didžiausiu dirgikliu buvo Darbo partija. Politologai sako, kad taip bus ir artimiausioje ateityje, nes socialdemokratai neturi kitos išeities.

Vienas svarbiausių šiųmečių Vyriausybės darbų – valstybės biudžetas – jau priimtas, jį pasirašė prezidentė. Premjeras sako, kad dabar svarbu tinkamai pasirengti 2015 metais įsivesti eurą, privalu laikytis griežtų fiskalinės drausmės reikalavimų, laiku priimti reikiamus įstatymus.

„Mūsų yra vienas tikslas – greičiau priimti įstatymus, kurie susiję su euro įvedimu. Mes kovo mėnesį turime jau pradėti svarstymo procedūrą, ir būtų gerai, kad kovo mėnesį jau būtų pritarta“, – sakė premjeras Algirdas Butkevičius.

Tačiau viena iš keturių valdančiosios koalicijos partnerių stoja prieš euro įvedimą. „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis Rolandas Paksas siūlė Vyriausybei pasiskolinti milijardą litų ir jį išdalyti padidinus algas, o kalbas apie fiskalinę drausmę mesti iš galvos.

Per apkaltą iš prezidento posto nušalintas R. Paksas neslepia ambicijų veržtis į gegužę vyksiančius prezidento rinkimus, tačiau ta svajonė išsipildys, tik kai Seimas pakeis Konstituciją.

Savo tikslų turi ir dar viena valdančiųjų koalicijos narė – Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Ši partija reikalauja uždrausti abortus, tačiau svarbiausias jos tikslas – atšaukti Švietimo įstatymo pataisas, kurios numato didesnį dėmesį valstybinės kalbos mokymui tautinių mažumų mokyklose, įteisinti dvikalbystę Vilniaus ir kai kuriuose kituose rajonuose. Seimas paskutinę sesijos dieną atidėjo antikonstitucinio Tautinių mažumų įstatymo projekto svarstymą. Tačiau ar ši partija nuoširdžiai suinteresuota kuo greičiau išspręsti lenkų problemas, nežinia.

Jos lyderis Voldemaras Tomaševskis suirzo būtent tuomet, kai vyriausybė ėmėsi veiksmų, atkuriančių pasitikėjimą tarp Vilniaus ir Varšuvos, kai į Lenkiją susiruošė Lietuvos premjeras ir užsienio reikalų ministras, o į Vilnių susirengė Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis. Būtent tokiu momentu V. Tomaševskis pagrasino trenkti durimis. „Aš nematau perspektyvos dirbti šitoje koalicijoje“, – vasarį pareiškė V. Tomaševskis. „Man tai tam tikra staigmena“, – į partnerio koalicijoje žodžius tuomet reagavo A. Butkevičius. 

V. Tomaševskis įtakingam dienraščiui „Rzeczpospolita“ sakė, kad šiam savo pareiškimui pasirinkęs tinkamą laiką, nes po Lietuvos ir Lenkijos vadovų susitikimų Lenkų rinkimų akcijos ultimatumų niekas nebegirdės.

Tačiau nuolatinį galvos skausmą socialdemokratams kelia didžioji koalicijos partnerė. Socialdemokratai nuo pat pradžių pareiškę, kad negins teisiamų Darbo partijos atstovų, sulaukė atsako – nuolatinės sumaišties Seime

Vidas Gedvilas netrukus neteko Seimo Pirmininko posto, jo vieton stojo ištikimoji Viktoro Uspaskicho ginklanešė Loreta Graužinienė. Ji tikino sieksianti tik „pozityvo“.

Tačiau to pozityvo neliko, kai virš L. Graužinienės patrono galvos vėl ėmė tvenktis debesys, mat V. Uspaskichas teisėjus išvadino nusikaltėliais.

Svarstant laikinosios komisijos sudarymo klausimą sukiršintas Seimas. Protestuodama prieš valdančiųjų sprendimą nesvarstyti V. Uspaskicho klausimo iš Seimo salės išėjo opozicija, kuriam laikui sutriko Etikos ir procedūrų komisijos darbas. Tuo metu V. Uspaskichas užsipuolė Vyriausybę, pareiškęs, kad tokio silpno Ministrų Kabineto dar nematęs. Šis pareiškimas nuskambėjo po to, kai A. Butkevičius pareiškė, kad socialdemokratai balsuos už dar vieną V. Uspaskicho teisinės neliečiamybės panaikinimą.

Opozicija pasipiktinimo šūksniais sutiko Seimo pirmininkės sprendimą ir dar kartą neįtraukti į darbotvarkę klausimo dėl Darbo partijos įkūrėjo V. Uspaskicho laikinosios komisijos, kuri spręstų dėl jo teisinės neliečiamybės.

„Ko jūs dabar visi šaukiate, aš noriu paklausti, ar Adomėnas nori sumušti pirmininkę? Ko jūs taip nervuojatės prieš šventes?“ – į opozicijos pasipiktinimą reagavo L. Graužinienė. 

V. Uspaskicho neliečiamybės klausimas nukeltas iki pavasario. Maža to, L. Graužinienė inicijuoja Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis siūloma baudžiamąją atsakomybę už teismo įžeidimą, šmeižtą pakeisti bauda. Šiuo metu už tai gresia viešieji darbai arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Jei šios įstatymo pataisos bus priimtos, V. Uspaskichas nuo baudžiamosios atsakomybės išsisuks.

„Tai yra politinis sprendimas. Jeigu politikai mano, kad užtenka kitų apsaugų teismui, o ne baudžiamosios atsakomybės, tai irgi kelias“, – komentuoja Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius.

Politologai sako, kad socialdemokratai priremti prie sienos.

„O ką socialdemokratai veiktų be Darbo partijos? Jie iš karto netektų galimybės turėti valdančiąją  koaliciją“, – teigia M. Romerio universiteto docentas dr. Vytautas Dumbliauskas.

„Neįmanomos kitos koalicijos. Kitokie variantai – mažumos vyriausybė. Socdemai to nenori. [...] Tai nenuostabu, kad šita koalicija šiek tiek traškėdama, šiek tiek braškėdama per siūles, bet laikosi, ir panašu, kad kitų alternatyvų nėra“, – mano Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Mindaugas Jurkynas.

Opozicija prakalbo apie galimybę kitąmet Seimo Pirmininkei skelbti nepasitikėjimą. Darbo partijos įkūrėjas viešai šantažuoja socialdemokratus, kad jei šie palaikys interpeliaciją jo statytinei, jis griaus valdančiąją koaliciją, o tai gali reikšti pirmalaikius Seimo rinkimus.

Visuomenės apklausos rodo, kad jei Seimo rinkimai vyktų dabar, juos laimėtų socialdemokratai. Su jais į Seimą patektų „Tvarka ir teisingumas“, Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai, Darbo partija ir Liberalų sąjūdis. Užribyje liktų žalieji, Lenkų rinkimų akcija ir „Drąsos kelias“.

Kai kuriais skaičiavimais, socialdemokratai galėtų tikėtis turimų mandatų skaičių Seime pasididinti mažiausiai dešimčia.