KARYBOS ISTORIJOS ŽINOVUI STEBUKLAI NYRA IŠ PRAEITIES

Gyventi šiandien neužmirštant to, kas buvo prieš kelias dešimtis ar net šimtus metų, gyventi atkartojant ypatingus istorinius įvykius, padėti juos kitiems pažinti, rekonstruoti visa, kas daugeliui mūsų yra nežinoma. Toks yra karybos istorijos žinovo klaipėdiečio Egidijaus Kazlauskio pomėgis, o gal net gyvenimo tikslas.

Į Latviją – per Tauragę

Bet kuri pilka lietinga diena gali atnešti neplanuotų susitikimų, netikėtų džiaugsmų ir staigmenų.

Vienas šios vasaros sekmadienis E.Kazlauskiui pažėrė tiek netikėtumų, kiek jų kitas nesulaukia per visus metus. Tą dieną karybos istorijos entuziastas susiruošė į Latvijos provinciją, bet iš Klaipėdos į Lielvircavos miestelį, esantį netoli Jelgavos, keliavo per Tauragę.

Tądien jis sumanė pakeleivei parodyti ypatingo Europos istorijos įvykio vietą – paminklą prie Staiginės malūno.

Būtent čia 1812 m. buvo pasirašyta konvencija tarp Napoleono sąjungininko Prūsijos armijos korpuso vado generolo leitenanto Davido Ludwigo von Yorcko ir Rusijos armijos generolo majoro Ivano Dibičiaus.

Istorikai teigia, jog Tauragės konvencija nulėmė visos Europos istoriją. Iniciatyvą pasirašyti sutartį 1812-aisiais parodė Prūsijos generolas D.L.von Yorckas. Jis vadovavo Prūsijos kariuomenei, kuri kontroliavo Kuršą.

Tuomet D.L.von Yorcko kariai pagal anksčiau pasirašytas sutartis turėjo kovoti prancūzų pusėje.

Pasakojama, kad rusų generolas, pajutęs, jog žlunga Napoleono kariuomenė, 1812 m. gruodžio 30 d., spiginant dideliam šalčiui, į Staiginės malūną Požerūnų kaime pakvietė Prūsijos armijos generolą D.L.von Yorcką.

Šis, rizikuodamas karo lauko teismu, pasirašė karinio neutraliteto sutartį, kuri vėliau buvo pavadinta Tauragės konvencija.

Sutartimi Prūsija išsivadavo iš Prancūzijos ir padėjo savo nepriklausomybės pamatus.

Beje, abu generolai buvo prūsai, tik I.Dibičius tarnavo Rusijos carui.

Tauragės konvencijos atminimui 1912 m. D.L.von Yorcko proanūkio iniciatyva Staiginės kaime iškilo pilko granito plokščių paminklas.

Prie paminklo – staigmena

1948 ar 1949 m. šį paminklą susprogdino netoli stovėjęs sovietų kariuomenės pionierių dalinys.

2013 m. sausį buvo atidengtas naujas, visiškai toks pat kaip buvęs. Šį paminklą E.Kazlauskis ir norėjo parodyti savo pakeleivei.

Šioje atokioje vietoje sekmadienio rytą pamatęs prie paminklo keistą žmogų klaipėdietis nustebo, juo labiau kad netoliese stovėjo automobilis su latviškais valstybiniais numeriais.

Užkalbinęs vienišą lankytoją E.Kazlauskis patyrė, jog šis atvyko iš Vokietijos, Liubeko miesto, jo motina buvo kilusi iš Rygos.

Netrukus užsienietis ėmė kamantinėti lietuvį, ar šis žinąs, kokį įvykį siekta įamžinti paminklu, prie kurio jie susitiko.

Napoleonmečiu nuo seno besidomintis E.Kazlauskis pažėrė svečiui tiek faktų, kad vokietis išplėtė akis, bet netrukus tokią pat nuostaba ištiko ir klaipėdietį.

"Aš esu Volfgangas Beckas, žymiojo D.L.von Yorcko proproproprovaikaitis, tiesioginis jo palikuonis", – išrėžė svečias.

E.Kazlauskis iškart nepatikėjo, jog tai tiesa, ir ėmė klausinėti apie žymiojo generolo šeimą, mat žinojo, jog D.L.von Yorckas turėjo du sūnus.

Paaiškėjo, kad vokietis kalbėjo tiesą.

Leido pasimatuoti mundurą

V.Beckas apgailestavo nepatekęs į Tauragės muziejų, negalėjęs susisiekti ir su vietos valdžia.

"Tada atėjo mano eilė priblokšti svečią. Pasakiau, kad padarysiu jam du siurprizus. Atsivedžiau jį prie savo automobilio, atidariau bagažinę, kur patiestas gulėjo mano rekonstrukcijų metu dėvimas munduras. Paaiškinau, kad tai – vieno jo prosenelio vadovaujamų dalinių – Lietuvių dragūnų pulko, penktojo eskadrono puskarininkio uniforma. Leidau jam apsivilkti švarką, nufotografavau jį taip pasipuošusį prie paminklo, – pasakojo apie neįtikėtiną susitikimą E.Kazlauskis. – Antrasis siurprizas jį nustebino ne mažiau nei pirmas. Paskambinau senam savo prieteliui Tauragės krašto muziejaus Istorijos ir etnografijos skyriaus vedėjui Vytautui Mažeikai. Jam žinia apie tokį netikėtą svečią buvo taip pat kaip perkūnas iš giedro dangaus."

E.Kazlauskis palydėjo V.Becką į Tauragę ir supažindino jį su muziejininku.

Kaip klostėsi ši pažintis, klaipėdietis neturėjo laiko stebėti, jam jau buvo laikas sukti Latvijos link.

Tada E.Kazlauskis nesitikėjo, kad tai ne paskutinis jo laukęs nuotykis tą dieną.

Dvare – bendruomenės namai

Vidurdienį E.Kazlauskis buvo pažadėjęs būti Lielvircavos miestelyje. Jame ilgą laiką apleistas stovėjo vietos barono dvaras, dabartinio žmogaus akimis, labiau primenantis didelę dviaukštę trobą.

Neseniai valstybės lėšomis dvaras buvo restauruotas, suremontuotas, jame įsikūrė bendruomenės namai.

Tačiau viduje ir aplink dvarą pasistengta kiek įmanoma atkurti autentiką.

Užuot primityviai perkirpę juostelę ir pasiklausę banalių vietos politikų kalbų, dvaro valdytoja Zanda Zarinia su vyru surengė ypatingą šventę miestelio žmonėms ir svečiams – mados ir elegancijos dieną.

Svečiai buvo artimiausi kaimynai – Kuršo dvarų sąjungos nariai.

Šeimininkai, kaip ir visi svečiai, vilkėjo senoviniais rūbais. Tiesa, ne visi vienos epochos.

Z.Zarinia prisistatė dvare gyvenusių baronų pavarde, taip pat elgėsi ir atvykėliai.

Prisistatymai buvo išmoningi, tryško humoru ir senove, minėtos senosios pavardės, dvarų vardai, tradicijos, dovanotos dovanos.

Tarsi baronas Miunchauzenas

Tarp svečių buvo ir kviestinį Prūsijos armijos karininką von Klauzevico brolį vaidinęs E.Kazlauskis.

Tokia asmenybė tikrai yra buvusi, jis susitiko savo brolį I.Dibičiaus ir D.L.von Yorcko susitikimo metu Tauragėje. Vienas brolių tarnavo rusų, kitas – prūsų kariuomenėje.

"Vienas svečias kalbėjo panašiai kaip baronas Miunchauzenas. Gyrėsi, kad jo tvartuose avys veda keturgalvius ėriukus, kad šiemet iš pasodintų vyšnių kitąmet jis laukiantis persikų, ananasų ir kitokių egzotiškų vaisių. Mūsų obuoliai tarptautinėse parodose pelnė sidabro medalį, o vyšnių likeris įvertintas auksu", – dalį išmoningo prisistatymo prisiminė E.Kazlauskis.

Viena įspūdingiausių viešnių buvo Rundalės muziejaus darbuotoja Elena Forster su kolegėmis.

Jos vilkėjo rokoko stiliaus drabužiais, mokė šokti menuetą, pasakojo apie vėlyvojo baroko laikų neverbalinę didikų kalbą, laikyseną.

Baronienė gelbėjo dezertyrą

Renginys buvo sumanytas taip, kad nejučia buvo pereita prie XIX a. pradžios karo mados.

Svečiai buvo pakviesti į kiemą, tuo metu prie šeimininkės prijojo pasiuntinys ir įteikė depešą – laišką, kuriame jai pranešta, kad į dvarą atvyksta kariuomenės dalinys, einantis į Libavą (dabar – Jelgava), kur buvo formuojamas vokiečių–rusų legionas.

Šiuos karius įkūnijo iš Baltarusijos bei kitų Latvijos vietovių atvykę rekonstruktoriai.

Vyrai rodė, kaip moka šaudyti, rodė rikiuotės meną, ponios aikščiojo iš siaubo ir susižavėjimo.

Klaipėdietis E.Kazlauskis vietos baronams rodė, kokios komandos bus naudojamos bendrame fronte.

Staiga atbėgo kareivis ir pranešė radęs pamestą artileristo mundurą, visi išsigando, kad apylinkėse gali slapstytis dezertyras.

Neilgai paieškoję vyrai rado pabėgėlį. Šis bandė šaudyti, bet galiausiai pasidavė ir prisipažino pabėgęs iš dalinio norėdamas naktį pasimatyti su mylimąja, bet netyčia užsibuvo.

Kariškiai norėjo jį nubausti, bet baronienė jį užstojo ir paprašė pasakyti, kas jo mylimoji.

Kareivis parodė vieną baronienės mergaičių, atsiprašė ir taip pelnė didikės malonę. Ji dovanojo dalį žemių bei kraitį, jei jis sąžiningai kariaus ir grįžęs ves merginą.

Patikėjo mistiškais ženklais

"Improvizavome, juokavome, įsijautėme į mums nepažįstamų, seniai nebesančių žmonių vaidmenis. Po to šeimininkai visus maloniai pakvietė į kiemą, visus vaišino nepaprastai skania sriuba, sumuštiniais, kava, arbata. Visi nuoširdžiai bendravo ir tapo bičiuliais. Šeimininkė prašė mus kitais metais padaryti ką nors panašaus, susijusio su tikromis istorijos realijomis, karo mada, tik iš kitos epochos. Galbūt tai bus Antrojo pasaulinio karo laikai, – įspūdžiais dalijosi klaipėdietis rekonstruktorius E.Kazlauskis. – Renginys buvo be galo nuoširdus. Nors latviai kalbėjo latviškai, o atvykėliai iš kitur – rusiškai, niekas to nesibodėjo, mielai bendravo. Grįžau su ypatingu jausmu dar kartą galvodamas apie tai, kad atokiai nuo sostinių gyvenantys žmonės visiškai nebūtinai yra provincialai blogąja to žodžio prasme."

Ta diena E.Kazlauskiui buvo pilna mistikos, netikėti įvykiai ir sutapimai privertė jį patikėti, kad praeitį galima prikelti, o jos aidai ar net realūs žmonės patys išnyra tam tikru laiku tam tikroje vietoje.