Ar norėtumėte pažiūrėti už 90 mln. dolerių pagal klasikinės muzikos baletą ir 3D technologijas sukurtą pasaką, panašią į holivudinį miuziklą, bet atrodančią kaip atgijęs siurrealistinis košmaras?

Ilgai brandintas sumanymas

Septyniasdešimt pirmu numeriu Piotro Čaikovskio kūrinių sąraše pažymėto baleto "Spragtukas" premjera įvyko 1892 m. gruodžio 18-ąją Sankt Peterburge ir nuo tų laikų teatrų repertuare dažnai pasirodo prieš Naujuosius metus.

Ir tai suprantama – jo siužeto istorija (libretą pagal Ernsto Theodoro Wilhelmo Hoffmanno pasaką "Spragtukas ir pelių karalius" parašė Alexandre'o Dumas tėvas) atsitiko Kalėdų išvakarėse, kai išsipildo pačios netikėčiausios fantazijos.

Dar sovietmečiu ištrūkęs už geležinės uždangos režisierius Andrejus Končalovskis padirbėjo Holivude (1984–1989 m.). Čia jis gerai įsisavino komercinio kino taisykles ("Tango ir Kešas"), taip pat atkakliai į amerikietiškas kino schemas diegė rusiško dvasingumo subtilybes ("Marijos meilužiai", "Kuklūs žmonės") ir specialiaisiais efektais dekoravo Homero "Odisėją".

Sumanymą sukurti "Spragtuką" režisierius brandino nuo pirmų žingsnių kine dar septintojo XX a. dešimtmečio viduryje. Jau tada jis svajojo, kad šis filmas primintų tuos šiltus jausmus, kuriuos žiūrovų širdyse žadino šeimyniniai miuziklai.

Ne tik svajojo, bet ir rašė scenarijų pagal "Spragtuką", kurį tuomet norėjo kine realizuoti režisierius Anthony Asquithas. Bet britų teatro ir kino grandas netikėtai pasimirė, o Sovietų Sąjungoje pasikeitus valdžiai politinis "atšilimas" perėjo į ilgai trukusią stagnaciją ir projektas buvo tyliai numarintas.

Pasaka su totalitarizmo patirtimi

A.Končalovskio "Spragtuko" siužetas labai skiriasi nuo P.Čaikovskio baleto. Kurdamas savąjį "Spragtuką" A.Končalovskis grįžo prie E.T.W.Hoffmanno pasakos, kurioje blogis nedingsta iki pačios pabaigos.

Šiuolaikiniame kine Blogis turi būti labai ryškus ir galingas, kad pergalė prieš jį atrodytų kaip išties titaniškų pastangų rezultatas. Kadangi E.T.W.Hoffmanno kūriniuose visuomet stiprus siurrealizmo užkratas, ši ypatybė paskatino filmo autorius pasinaudoti fantastinio realizmo tradicijomis ir pasakišką istoriją susieti su XX a. totalitarizmo patirtimi.

Taigi pelių karalius virto žiurkių karaliumi (akt. Johnas Turturro), o jo kariauna – Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiškomis uniformomis dėvinčiais žiurkiažmogiais.

Taip režisierius siekė asociacijų su fašistinių santvarkų realijomis ir žiurkės įvaizdį naudojo kaip bet kokios autoritarinės valdžios simbolį (panašiai kaip Albert'as Camus). Žinoma, politinio grotesko ženklai geriausiai bus suprantami suaugusiems "Spragtuko" žiūrovams. O jauniausiai filmo auditorijai visi šie siaubai bus ne labiau ideologizuoti nei Voldemorto aplinkos stebuklai.

Fantastiškas medinuko pasaulis

Filmo veiksmą autoriai iš XIX a. perkėlė į 1920-uosius. Kalėdų išvakarėse devynmetei Merei ir jos broliukui Maksui dėdė Albertas (akt. Nathanas Lane'as) padovanoja didelius lėlių namus, kuriuose gyvena negriukas Stiksas, klounas Tinkeris ir šimpanzė vardu Gilgudas. Bet labiausiai Merei patiko dėdės Alberto padovanota kareivėlį primenanti medinė lėlė.

Kai stebuklingą Kalėdų naktį įsišėlusi mergaitės vaizduotė šiam medinukui įpučia gyvybę, Spragtukas papasakoja Merei savo nepaprastą istoriją.

Fantastinis medinuko pasaulis sukurtas išties fantastiškai. Dekoratorius ir dailininkus įkvėpė XX a. pradžios Vienos secesinis menas (ypač Gustavo Klimto darbai), kurio auksu spindintį grožį pabandyta susieti su groteskiškais Michailo Šemiakino košmarais.

Aišku, kad tokiame fone P.Čaikovskio gerai žinoma muzika atrodytų keistokai. Jausdamas šį pavojų A.Končalovskis užsakė konceptualiai naują muziką savo bičiuliui Eduardui Artemjevui. Šis sukūrė tikrą avangardinį miuziklą, o jo dainų tekstus parašė legendinis Andrew Lloydo Webberio bendradarbis Timas Rice'as.

Didelę biudžeto dalį surijo erdvinių specialiųjų efektų kūrimas, bet, anot režisieriaus, ne jie "Spragtuke" yra svarbiausi: "Brangiausi specialieji efektai yra aktorių veidai – jeigu jie neperteikia emocijų, filmas žlugęs."

P.Čaikovskis ir kinas

Jei būtų sudaromi ne tik "popso" topai, bet ir filmuose dažniausiai naudojamų klasikinės muzikos šedevrų sąrašai, šiemet į nugalėtojo laurus pelnytai galėtų pretenduoti P.Čaikovskis.

Pavasarį mūsų ekranuose svečiavosi muzikinė tragikomedija "Koncertas", kurios finale Paryžiaus teatre "Châtelet" pergalingai skambėjo P.Čaikovskio koncertas smuikui ir orkestrui D-dur. Greitai pamatysime režisieriaus Darreno Aronofsky trilerį "Juodoji gulbė", kurio įvykiai rutuliojasi P.Čaikovskio baleto "Gulbių ežeras" repeticijose.

Kiek anksčiau Kanuose parodyta prancūzų režisieriaus Xavier Beauvois drama "Apie dievus ir žmones", kurios finaliniuose kadruose islamo teroro aukomis tapę katalikų vienuoliai rengiasi mirčiai skambant "Gulbių ežero" akordams. Iki ašarų šio baleto muzika jaudina ir rusų režisieriaus Gario Bardino pilnametražėje animacinėje pasakoje "Bjaurusis ančiukas". Net visame pasaulyje nepaprastai populiarūs "Simpsonai" kalėdinėje serijoje gausiai naudojo P.Čaikovskio "Spragtuko" muziką. O rusų režisierius Andrejus Končalovskis šį legendinį baletą ekranizavo pasitelkęs 3D technologijas.

"Spragtukas 3D" ("The Nutcracker in 3D") ****
Fantastinė pasaka. D.Britanija, Vengrija, 2010 m. Rež. A.Končalovskis. Vaidina Elle Fanning, Aaronas Michaelas Drozinas, J.Turturro, N.Lane'as, Julija Vysockaja.
veiksmas 2
humoras 1
įtampa 2
erotika 0
siaubas 2