ASMENINIAI PASTEBĖJIMAI: REFLEKSIJA MOKSLO METAMS PASIBAIGUS
Šiuos mokslų metus galima drąsiai vadinti stebuklų metais. Nors šiuolaikinė švietimo sistema siekia ugdyti racionalų pasaulio suvokimą, tačiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) priimti sprendimai alsuoja Hogvartso dvasia. Pirmasis stebuklas, kuris įvyko vienu rankos mostu, kai tarpinių patikrinimų sesija paversta pilotine. Atsakymas į klausimą, ar tokiu pačiu rankos mostu negalima buvo atidėti tarpinių patikrinimų jau pernai gegužę, bus amžinai slopinamas čekiukų čežėjimo.
Antrasis stebuklas – tarpinių patikrinimų pervadinimas pirmąja valstybinio brandos egzamino dalimi. Čia lieka vadovautis tik Češyro katino išmintimi, kad stebuklai tiesiog nutinka. Tačiau pagrindinė problema, į kurią neatsakys nei paslaptingas čekiukų čežėjimas, nei Hogvarsto auklėtiniai, nei Češyro katinas, yra pokyčiai, kurių gali tikėtis mokytojai artėjančiais mokslo metais.
Pirmasis pokytis – ugdymo programų turinio mažinimas. Akivaizdu, kad po šių mokslo metų grįžome į 2008-ųjų išvakares, kai pagrindinis ugdymo programų keitimo leitmotyvas buvo turinio siaurinimas. Šiuo metu esame panašioje situacijoje. Pirmas dalykas, kuri reikia suvokti, – tai praraja tarp Lietuvos valstybės ambicijų švietimo srityje ir Lietuvos mokytojų galimybių. Teko dalyvauti diskusijose dėl istorijos ugdymo programų projektų patvirtinimo išvakarėse 1997, 2008, 2022 m., todėl galiu pasidalinti viena patirtimi: mokytojai nėra priimami kaip lygiaverčiai oponentai. Niekas nesistengė pateikti rimtų tyrimais pagrįstų argumentų, kodėl reikia keisti istorijos programų turinį.
Kitas svarbus dalykas – nebuvo pateikiama jokių tyrimais pagrįstų argumentų dėl mokytojų naudojamų metodų efektyvumo ir kodėl juos reikėtų keisti. Per laikotarpį nuo vienos programos atsiradimo iki kitos programos projekto paskelbimo niekas nebando supažindinti mokytojų su naujausiomis istorijos mokslo naujovėmis, istorijos mokymo teorijomis ar metodiniais sprendimais. Tad tarp programų projektų rengėjų ir mokytojų natūraliai kyla konfliktas dėl įvairių teorinių ir metodologinių prieigų išmanymo. Net bandoma teigti, esą mokytojai nėra lygiaverčiai oponentai mokslininkams, kurie rengė programos turinį.
Nors ŠMSM nuo rudens inicijuos dialogą su mokytojų dalykininkų asociacijomis dėl programų turinio koregavimo, akivaizdu: metai prarasti ir į ugdymo turinį yra atsigręžta tik po tarpinių patikrinimų fiasko. Iki šios akimirkos ugdymo programų turinys buvo ginamas kaip Berlyno siena.
Antrasis pokytis – valstybinių brandos egzaminų užduočių tobulinimas. Kertiniu dokumentu, pagal kurį būtų rengiamos užduotys, tapo valstybinių brandos egzaminų užduočių aprašas. Šis dokumentas vėliau buvo suskaidytas pagal atskiras dalykų grupes. Minėtas dokumentas turėjo tapti vaistu nuo visų ligų. Bet taip neatsitiko. Kodėl?
Mokytojai nėra priimami kaip lygiaverčiai oponentai. Niekas nesistengė pateikti rimtų tyrimais pagrįstų argumentų, kodėl reikia keisti istorijos programų turinį.
Prieš akis turime sudėtingos struktūros istorijos bendrąją programą, kurios akivaizdžiai nesuvaldo nei programos bendrosios nuostatos, skirtos viduriniam ugdymui, nei kompetencijų aprašai, nei mokinių pasiekimų lygių požymiai. Galima spėti, kad tai savarankiškai egzistuojančios istorijos bendrosios programos dalys. Istorijos bendrosios programos 34 punktas skelbia: „Rengiant formuojamojo ar apibendrinamojo vertinimo užduotis ugdymo procese, svarbu atsižvelgti į pasiekimų lygių požymius ir pateikti mokiniams skirtingus pasiekimų lygius atitinkančias užduotis. Jos turėtų būti pateikiamos visiems mokiniams, neribojant jų galimybių atlikti ir sudėtingesnes užduotis. Užduotys turėtų būti parengtos taip, kad būtų galimybė vertinti skirtingų pasiekimų sričių gebėjimus, tačiau nereikėtų siekti į vieną pasiekimų vertinimo užduotį įtraukti visų ar daugelio pasiekimų sričių gebėjimų. Svarbu užduotis (ypač formuojamojo vertinimo) parengti taip, kad būtų galima vertinti skirtingų mokinių daromą pažangą ir teikti veiksmingą, mokytis padedantį ir motyvuojantį grįžtamąjį ryšį.“
Šis punktas paskandins kabalistiniuose svarstymuose kiekvieną mokytoją, kuris pabandys susieti valstybinių brandos egzaminų aprašą su istorijos bendrąja programa.
Dabartiniame valstybinių brandos egzamino užduočių apraše turime įdomių įrašų, pvz., „Kognityvinių gebėjimų sritys. Žinios ir supratimas – 20 proc., taikymas – 40 proc., aukštesnieji mąstymo gebėjimai – 40 proc.“ Natūralus klausimas, kaip šių procentų žinojimas turi padėti mokytojui parengti mokinius tarpiniam patikrinimui? Iki šios akimirkos neturime pavyzdžių ir metodinių priemonių, kaip pagal tokius reikalavimus rengti užduotis.
Tą patį galima pasakyti ir apie istorijos pasakojimo kūrimą. Žinoma tik tiek, kad reikės parašyti nuo 250 iki 500 žodžių. Nors yra paskelbtos pavyzdinės užduotys ir istorijos brandos egzamino istorinio pasakojimo vertinimo kriterijai, pastarasis dokumentas sukurtas per daug nežiūrint į mokinių pasiekimų lygių požymius.
Pokytis tas, kad ateityje bus reikalaujama plataus atsakymo į probleminį klausimą, kuris vertinamas pagal daugelį kriterijų. Mokytojai kol kas neturi tokios darbo patirties.
Trečiasis pokytis – mokymo priemonių stokos sprendimas. Pirmoje 2023 m. pusėje nuolat keltas klausimas, kaip pagal skubotai parengtas bendrojo ugdymo programas ir neturint reikiamų mokymo priemonių pasiruošti naujiesiems mokslo metams. Atsakymas buvo surastas akimirksniu: visas problemas esą išspręs mokytojų kūrybiškumas. Tuomet ir prasidėjo tikrasis interpretacijų bei improvizacijų šou. Būtina suprasti, kad kalbame ne apie įdomius kūrybinius sprendimus pamokose, bet apie išgyvenimo realybę, kai reikia su paprastu stalo peiliu nukirsti medį. Ar tai tapo laukiamu kokybiniu lūžiu ugdymo procese? Kol kas sunku kalbėti. Pirmą kartą Lietuvos švietimo istorijoje mokytojai pasiskirstė į tuos, kurie dirba pagal atnaujintą ugdymo turinį, ir tuos, kurie dirba pagal senas programas.
Paskui įvyko kitas pasiskirstymas – į tuos, kurie dirba III gimnazijos klasėse, ir tuos, kurie nerengia mokinių tarpiniams patikrinimams. Pagal tradiciją vaistu nuo visų ligų tapdavo valstybinio brandos egzamino programa. Toliau prie viso to galima buvo pridėti leidinius a la „Pasiruošk egzaminui“, pratybas ir t. t. Šios programos neliko, o šioje srityje dirbatis verslas nieko gera nesugebėjo pasiūlyti.
Akivaizdus ir kitas situacijos pokytis: mokiniai tarpinių patikrinimų metu testuojami elektroninėje užduoties sistemoje, kuri nėra analogiška mokytojams prieinamoms testavimo platformoms.
Ugdymo turinio ir egzaminų kaita negali būti siejama su politinių partijų ambicijomis. Ji turi būti pagrįsta konstruktyvaus dialogo kultūra. Mokytojas yra bet kokios kaitos švietimo sistemoje pagrindas. Jei ši tiesa nebus pripažinta, nuolat teks kreiptis pagalbos į Hogvartso auklėtinius ir Češyro katiną.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
0 komentarai -
5 komentarai -
DMN inf.5 komentarai
Al Razis