Atrodytų, turėdami patirties su būriu valstybę valdyti panūdusių virėjų, žinodami, kokį morališkai suluošintą žmogų užaugina tokia vienos nuomonės visuomenė, teisę kalbėti ir diskutuoti turėtume priimti kaip nekvestionuojamą vertybę.

Deja. Kunigas Algirdas Toliatas ne savo valia atvėrė akis: deklaruodami laisvę patys esame įkalinę save trumparegystės ir paniekos kalėjime. Nors deklaruojame kitaip, nemenkai daliai iš mūsų žodžio, tikėjimo, idėjos laisvė tėra gražūs įrašai dokumentuose. Tikrosios vertybės pasimatė po to, kai A.Toliatas, vienas populiariausių, net madingiausių, kunigų savo socialiniame tinkle pakvietė pasirašyti peticiją, prieštaraujančią Stambulo konvencijos įgyvendinimui Lietuvoje.

A.Toliatą ir nemenką jo bendraminčių būrį užvirto tokia viešos paniekos ir patyčių banga, kad net tų sveikos nuovokos žmonių, kurie apie minėtą Stambulo dokumentą nebuvo suformulavę savos nuomonės ar neskubėjo jos garsinti, negalėjo neapimti svetima gėda. Panoręs teisiniu keliu apginti savąją garbę, dvasininkas be vargo laimėtų.

Dešimtis tūkstančių sekėjų ne dėl kokių madingų banalybių subūręs tikėjimo įtaikdarys atlaikys pažeminimo bangą. Kaip ir visa jo atstovaujama katalikų bažnyčia, kiti viešai savo nepopuliarią nuomonę išsakę asmenys. Tačiau kuo virsime mes, vakarykščiai totalitarizmo kaliniai, jei nepaisysime Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ginamos teisės laisvai kalbėti? Taip, žodžio laisvė nėra absoliuti.

Tačiau ji baigiasi ne ten, kur nori dauguma, bet kur prasideda šmeižtas ar atvira agresija. Tie, kas, užuot gerbę svetimą nuomonę ir kvietę į diskusiją, buldozeriu stumiantys savąją, vadindami ją dar ir vieninteliu progreso varikliu, anaiptol nepanašūs į visuomenės tobulintojus. Veikiau į anachronizmus, norinčius kalaviju ir ugnimi išdeginti svetimus įsitikinimus.