PRANCŪZIŠKO ŠALČIO SEANSAS

Kino festivalis „Žiemos ekranai“ būdavo itin laukiamas, nes vykdavo žiemą ir tokiu metu, kai Kalėdų, Naujųjų metų šventės jau pasimiršusios, pavasaris dar sunkiai jaučiamas, o dienos ilgėja tik per gaidžio žingsnį. Kita vertus, prancūzų kinas apskritai yra unikalus ir išskirtinis, to įrodinėti tikrai nereikia, jis, kai susipažįsti išsamiau, įtraukia negrįžtamai. Taigi „Žiemos ekranai“ būdavo tikra šventė akims: filmuose tiesiog žėri ypatingas estetinis skonis tiek drabužiuose, interjeruose, tiek maisto kultūroje: paprastai prancūzų filmuose būna daug valgoma. Beje, prancūzai beveik neturi antsvorio problemos, o tai tik įrodo, kad kultūra (ne gąsdinimai, draudimai), sugebanti apimti net ir trivialias, buitines sritis, turi didžiulę jėgą.

Taigi būdavo šventė, kurios pernai (ypatingaisiais Kaunui 2022-aisiais) Kaune nebuvo visai (Vilniuje „Žiemos ekranai“ vyko), o šįmet tik prasidėjusi... baigėsi. Puikus atidarymo filmas „Gyvenimas tarsi šokis“ (rež. Cédricas Klapischas) „Romuvos“ didžiojoje salėje buvo palydėtas plojimais. Džiaugsmingais plojimais publika lydėjo beveik kiekvieną Prancūzų instituto direktoriaus pavaduotojo sakinį atidarant kino festivalį. Tačiau kitą dieną tapo aišku, kad ilgai lauktas festivalis kaip ir baigėsi: porą festivalio filmų buvo nugrūsti į „Romuvos“ kamerinę salytę, kurioje tėra penkios eilės ir devynios vietos kiekvienoje jų.

Apsukrieji gal ką ir pamatė daugiau nei atidarymo filmą, tačiau ne tie, kurie mena laikus, kai, garsiai burzgiančio šildytuvo niekaip neprišildomoje „Romuvoje“ sėdėdami su puodeliu karštos arbatos žiūrėdavo prancūziškus filmus: į prancūzų kino istoriją įėjusių režisierių retrospektyvas, naujausius kino kūrėjų darbus. Festivalis tęsdavosi tikrai ne dvi su puse dienos ir būdavo parodoma kur kas daugiau nei penki filmai, bet svarbiausia – į visus buvo galima patekti. Mažulytė salė šalia tualetų šįmet buvo kaip akibrokštas „Žiemos ekranų“ gerbėjams, kurių Kaune išties yra.

Keista, kad „Žiemos ekranų“ rengėjai galvoja, jog Kaune nėra nė pusšimčio žiūrovų, mėgstančių prancūzų kiną.

„Čia kaip? Vilnius pademonstravo, ką galvoja apie Kauną?“ – niūriai pakomentavo nuo kasos einanti žiūrovė, nes bilietų nebuvo jau prieš dieną, o gal ir prieš kelias. Ir tikrai, atrodo, jog galvojama, kad Kaune žiūrovas galbūt neišprusęs, nereikia jam to prancūzų kino: mažytės salytės ir kelių filmų užteks. Gal tuomet geriau būtų rodoma kur nors Šakių ar Babtų kultūros namuose, ten bent vietų daugiau nei 45? Keista, kad „Žiemos ekranų“ rengėjai galvoja, jog Kaune nėra nė pusšimčio žiūrovų, mėgstančių prancūzų kiną, ir jiems užteks tų kelių trupinių nuo festivalio programos stalo? Juolab kad iš tų penkių pamatyti be problemų buvo galima tik du – atidarymo filmą penktadienį ir jaunų, talentingų režisierių Lise’os Akokos, Romane Gueret stiprų filmą „Patys blogiausi“ sekmadienį, kurie buvo parodyti „Romuvos“ Didžiojoje salėje.

Tad iki vasario 2-osios festivalis „Žiemos ekranai“ vyko tik Vilniuje. Štai ir nepasijausk provincija, kai, sulaukęs iš sostinės atkeliavusio festivalio, lieki it musę kandęs.

45-iems „Žiemos ekranų“ žiūrovams pasisekė pamatyti puikų režisieriaus Léopoldo Legrand’o filmą „Šeštas vaikas“. Juosta alsuoja humanistiniu turiniu, nevienareikšmiška plotme analizuojant kaltės, teisingumo ribą, moralės, sąžinės kodeksą. Tokių filmų misija – pasklisti plačiai, nes jie išties daro didesnę įtaką nei įstatymai ir mechanizmai, verčiantys jų laikytis. Todėl ir liūdna, kad galėjo (turėjo) pamatyti daugiau kauniečių, nes filmas ir scenariškai prikausto dėmesį, ir negali palikti abejingo jau vien todėl, kad jame itin opiu klausimu nepateikiamas vienas neva teisingas atsakymas. Jį po filmo kiekvienas išsinešėme pagal savo mąstymo lygį ir sąžinę.

Beje, anksčiau po atidarymo filmo žiūrovai buvo kviečiami į bendrą festivalio šurmulį, kuris greičiausiai Vilniuje buvo, na, o Kaune visi sprukome namo. Nors būtent prancūzai savo filmais įrodo, kad reikia bijoti ne vyno, ne kalorijų, o kultūros nebuvimo, bendravimo šalčio, kuris kausto žymiai baisiau nei pati šalčiausia žiema.