SLAPTASIS TIPOGRAFAS

Tipografas. Skamba kaip kažkoks įrenginys. Arba apsimetėlis grafas. Tačiau jis tūno miškuose ir yra eglių priešas. Gal tai Kalėdoms besiruošiantis žmogus, kelių dienų šventei išpjaunantis hektarus jaunuolyno, o paskui tą jaunuolyną suverčiantis aplink atliekų konteinerius?

Kadangi, kaip dabar jau daugelis žinome, tipografas yra eglėms labai kenkiantis vabalas, jam nesvarbu – Kalėdos, Velykos ar Žolinė. Jis maitinasi, ir tiek.

Ar žmogus prieš Kalėdas tampa tipografu? Įvairiai susiklosto. Požiūriai į miško naudą skirtingi. Vieni pagal japonų paprotį organizuoja vadinamąsias miško maudynes, kiti, kaip žinome, miško kirstynes. Ir paskui susitinka mitinguose, kur matome plakatus „Miškai – ne mediena“, „Nepjaukime šakos, ant kurios sėdime“, „Stop miškų genocidui“. O kaltinami kirstynėmis sako, kad viskas be saiko dramatizuojama.

Maudynės miške – moksliškai pagrįsta sveikatinimo metodika, kaip įsileisti mišką į savo kūną ir pasijusti visapusiškai gyvam. Kirstynės – priešingai: kaip atsiriboti nuo miško ir pasijusti netenkant kažko brangaus, organiškai artimo, bet galimai pajuntant sunkėjančią piniginę.

Nepatiklieji įtarinėja, kad pats didžiausias tipografas yra godumas. Miškininkai jaučiasi įsižeidę ir sako, kad jiems skaudu, kai piliečiai juos įtarinėja miško niokojimu. Sako, kad nėra kito kelio tipografui naikinti – tik mojuoti kaip dalgiu.

Tačiau tie, kas matė savo akimis, gali paliudyti, kad sanitariniai kirtimai primena brutalias skerdynes. Sunkioji technika taip suniokoja miško paklotę, kad supranti, jog niokotojai yra įsitikinę, kad paklotė yra skirta medžiams pakloti ir išvilkti, o ne dirvai apsaugoti ir maitinti. Be to: kaip iškirsta plynė gali apsaugoti kitus medžius, kurie dar gyvuoja ties iškirstos plynės riba? Visi žino, kad reikia kirsti vos tik pamačius tipografo pažeistą medį. Tačiau tai komerciškai nenaudinga. Kai pagraužia didesnį plotą, tada jau galima pamojuoti kaip dalgiu ir dailiai priguldyti pilnutėlius vilkikus.