Maža to, ji sako, kad pernai rugsėjį kartu su kolegomis mėginusi apklausti Šeimų sąjūdžio mitingo dalyvius Vilniuje pirmąsyk savo karjeroje patyrė atvirą priešiškumą. „Gal pirmąkart gyvenime ten buvę žmonės ne tik atsisakė kalbėtis, bet reiškė griežtas išankstines nuostatas, esą jūs – Vilniaus universiteto akademikai, žinome, ką jūs parašysite…“

Pasak mokslininkės, anksčiau bent jau į ją ir jos kolegas tokiomis aplinkybėmis buvo žiūrima pagarbiai. Ir jeigu kas nors atsisakydavo kalbėti, tai dėl to, kad neturi ar nenori ko nors pasakyti. Tačiau priešiškumo niekada nebuvo.

Visgi tokie pokyčiai akivaizdūs ne tik Lietuvoje, bet ir visame moderniame Vakarų pasaulyje. Apie tai, taip pat apie gilėjančią naujovišką atskirtį Lietuvoje su profesore kalbėjomės VU TSPMI, per pertrauką tarp paskaitų.

Įbaugintus ar įsibauginusius žmones labai lengva išprovokuoti įvairiems veiksmams.

– Neseniai renginyje, skirtame strategijai „Lietuva 2050“, jūs pasakėte dvi tezes. Cituoju: „Galima buvo pastebėti [Rusijos] paruošiamuosius darbus, kurie buvo atlikti prieš karą Ukrainoje“, kita – „Karui žmones idealiai paruošė COVIDas“. Ar galėtumėte plačiau jas pakomentuoti?

– Yra du kontekstai – globalus ir lietuviškas. Nors jie ir susiję...

Rusijos veikimas gal ir nebuvo toks tiesiai matomas. Ukrainos mokslininkas Jevhenas Dikijus (Evhen Dikiy) yra parašęs darbą „Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“. Jame atkreipiamas dėmesys į svarbius aspektus, kuriuos buvo galima atpažinti prieš 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusį Rusijos karą prieš Ukrainą. Tai pirmiausiai visuomenės skaldymas, chaoso visuomenėje provokavimas, tam tikrų reikalingų propagandos žinučių platinimas ukrainiečiams, Rusijos gyventojams ir Vakarų šalims. Vertinant tuo aspektu, man asmeniškai buvo labai neramu apie praėjusiųjų metų rugpjūtį, nes pas mus buvo skatinamas supriešinimas, akivaizdžiai buvo dirbama su rusiškai propagandai imliomis visuomenės grupėmis ir vedama į vos ne gresiančią pilietinio susipriešinimo ar karo jauseną, kada labai lengva įžiebti kokį nors protestą iki pat pralieto kraujo, kada [provokuojanti pusė] gali imtis tariamos taikdarystės...

– Jūs – apie riaušes Seimo prieigose?

– Taip, tąsyk pagalvojau, kad iki kulminacijos trūksta visai nedaug. Tai diskusinis klausimas, tačiau mūsų riaušių policijos veiksmai Vilniuje suteikė labai gerų galimybių Rusijos propagandai. Nes propagandos tikslas – įbauginti žmones, kad tavo valstybė prieš tave gali imtis žiaurių priemonių, užgniaužimo. Ir kada mes Šeimų sąjūdžio akcijoje kalbinome žmones Vilniuje, galima buvo pajusti, kad jiems atrodė, esą jie yra spaudžiami į kampą iš visų pusių: valdžia, žiniasklaida, darbovietės... Taigi nėra kitos išeities, kaip tik kovoti prieš įsivaizduojamą priespaudą, nes kitaip būsią labai blogai. Tas nesaugumo jausmas buvo itin didelis. Įbaugintus ar įsibauginusius žmones labai lengva išprovokuoti įvairiems veiksmams. Kai kurie kolegos mane kritikuoja, esą Lietuvoje nebuvo jokios karo tikimybės, tačiau mąstau, kad jeigu be Ukrainos Maskva turėjo platesnių planų, prielaidos buvo beveik idealios, o dalies mūsų žmonių nuotaikos tuo metu buvo labai blogos. Ir tai nebuvo kelių dešimčių ar kelių šimtų žmonių problema. Susipriešinimas buvo tiesiog persmelkęs visuomenę.

Ir aš manau, kad COVID pandemijos metu priimti ribojimai tą susipriešinimą labai padidino. Ir Vakaruose (tai matyti iš ten daromų apklausų), ir Lietuvoje. Todėl mokslininkai dabar labai įdėmiai tyrinėja tą visuomenės susiskaldymą dėl pandemijos valdymo, ieško įrankių, kaip tai pamatuoti.

– Ar tikslu yra sieti skirtingus visuomenės požiūrius į įvairias problemas su Rusijos propaganda?

– Vakariečių visuomenės ne itin gerai supranta svarbius veiksnius, manipuliavimą, kurį dar nuo sovietinių laikų yra įvaldžiusi Rusija. Ilgą laiką nebuvo atliekama tyrimų, kurie padėtų atpažinti, kaip veikia propaganda. Nes nebėra šaltojo karo, propaganda yra nereikšminga atgyvena, todėl esą kam viso to reikia. Žmonių mąstymo apie politiką paradigma yra aiški: kairė-dešinė ideologijos, tapatybė. O dabar iškilo poreikis tuos neva pasenusius dalykus vėl atpažinti. Nes vienas svarbiausių dalykų, kurio vaidmuo vis didėja, yra populizmas. Arba kitaip – populistinės nuostatos (angl. populist attitude) kartu su sąmokslo teorijomis ir panašiais dalykais.

– O kodėl pandemijos metu gausiai radosi sąmokslo teorijos?

– Požiūris į COVID-19 idealiai atitiko aptariamas schemas. Sąmokslo teorijomis tikėjo tie, kurie balsuoja už Donaldą Trumpą, radikalios dešinės partijas Vakarų Europoje. Nes atsiradus naujam, sunkiai atpažįstamam dalykui, reiškiniui, žmogus jį susieja su savo turima mąstymo schema. Pandemija, Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą labai gerai tas populistines mąstymo schemas atitinka. Kyla klausimas, kas yra tų schemų esmė, pamatas? Niekur kol kas atsakymo neradau, todėl tik samprotauju garsiai. Atrodo, kad schemos esmė yra giluminis dalies visuomenės nepasitikėjimas viešuoju, „elitiniu“ naratyvu. Įsivyrauja matymas, kad yra kažkoks vieningas „elitas“, kurį sudaro politikai, kultūrininkai, žiniasklaida. Ir kad jie visi veikia išvien. O eiliniai, „normalūs“ žmonės yra palikti toli nuo sprendimų lauko, naratyvo, elitui veikiant prieš juos.

– Ar dėl to kyla įspūdis, kad tada nebetinka viskas – santvarka, Landsbergis, Kubilius, Šimonytė, karantinas, Stambulo konvencija?

– Galima sakyti. Nes atėjus pandemijai elitas žmones spaudžia daryti vienaip ir nesielgti kitaip. Remiamasi ekspertize, kurią transliuoja žiniasklaida. Ir kažkodėl visų jų balsai sutampa. Todėl šiuo klausimu esu pasakiusi kritinių pastabų VU Senate, kad mums nereikėtų daryti klaidų, kurios padarytos Vakaruose, kur radosi takoskyra tarp „išsilavinusių“ ir „neišsilavinusių“. Esą ne turtinė, klasinė padėtis yra skirtis, o išsilavinimas ir net jo pobūdis. Ir turime aiškią skirtį: pasipūtę išsilavinę žmonės – valdžia, žiniasklaida, nuomonės formuotojai, net universitetai – prieš visus kitus, kurie yra „durniai“, „buduliai“ ir visokios atmatos. Todėl man atrodo, kad čia yra tokia nauja atskirtis. Panašiai kaip anksčiau buvo klasinė, o dabar kitokia.

– Išsilavinę/išsimokslinę ir neišsilavinę/bemoksliai?

– Aš negalėčiau taip tvirtinti, nes to pernykščio mitingo metu, kurio dalyvių nuostatas nelabai sėkmingai siekėme ištyrinėti, pasitaikė ir labai išsilavinusių žmonių. Ir man sunku atrasti tinkamų žodžių, kad galėčiau tos atskirties principus apibrėžti. Man atrodo, kad čia susikloja keli sluoksniai problemų. Vienas sluoksnis – tai postindustrinės problemos, kurios Vakaruose atpažintos gerokai anksčiau, o vėliau pasivijo ir Lietuvą. Iš kur radosi Brexit'as (Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos) – tai juk ne vien imigracijos problema, bet ir deindustrializacijos procesų pasekmė. Deindustrializacija kai kuriems žmonėms Anglijoje, JAV smogė labai smarkiai ir nuoskaudos liko. Nebūtinai tie žmonės dabar gyvena siaubingai blogai. Yra įvairių pavyzdžių. Tačiau nuoskaudos velkasi iš paskos ir apie save vis primena. Pas mus panašiai: nuoskaudos yra susijusios su posovietine visuomenės transformacija. Dar vieną sisteminį lūžį lemia technologijų pažanga. Aš matau du dalykus. Viena vertus, tikrovė tampa sunkiai apčiuopiama, kada žmogus savo pojūčiais nebegali lengvai įsitikinti, kas yra tikra, o kas – ne. Kitas veiksnys – naujosios biotechnologijos, genų inžinerija, „čipavimas“ – technologijos, kurios galbūt ardo žmogaus unikalumą ir vientisumą.

– Kitaip tariant, sferas, į kurias net mokslininkai neturėtų kištis...

– Panašiai. Tai nėra ta problema, kurią būtų lengva apčiuopti ir ja įsitikinti, bet yra nuojautų, kurios labai svarbios, nes gimdo intuityvias baimes. Mokslo pažangos naratyvas ima kelti grėsmę. Žmogui su ta nuojauta sunku susidoroti. Tad kalbant apie Lietuvą, mes dar nesame visiškai atsigavę po vieno esminio pokyčio ir imame patirti dar dramatiškesnio pokyčio grėsmę. Pridėjus dar giluminį nepasitikėjimą elitu, turime sprogstamą mišinį. O tokios šalys kaip Rusija ta situacija labai naudojasi.

– Na, jie save ir pristato kaip vienintelę likusią unikalią krikščionišką civilizaciją, kuri atmeta visokius vakarietiškus dalykus, kaip lyties keitimas, partnerystė ir panašiai...

– Viena vertus, jie išaukština tam tikrą vertybinę liniją. Tačiau, kita vertus, jie yra išmokę gerai žaisti propagandinėmis priemonėmis. Kur kas labiau nei vakariečiai. Pas mus kalbama, kad žmones reikia šviesti, ugdyti kritinį mąstymą, tada esą jie bus atsparesni propagandai. Nesąmonė. Ne taip tie dalykai veikia. Tarkime, skiepų klausimu abi oponuojančios pusės mąsto nekritiškai ir dažnai argumentuoja propagandinėmis klišėmis. Apie vakcinas, jų veikimą gali žinoti tik su ta sritimi susijęs mokslininkas. Todėl šališkumas čia grindžiamas tik pasitikėjimu – arba pasitiki tuo, kas skelbiama, arba ne. Todėl ir kalbėjome apie aibę tų dalykų bei reiškinių, kurių šiais laikais eilinis žmogus negali apčiuopti, nes didelė dalis žinių yra suręsta remiantis ekspertų žinojimu. O mes iš rinkimų JAV, Brexito matome, kad pusė visuomenės nepasitiki vyraujančiu naratyvu – Rusijai net nereikia geresnės terpės veikti savo propagandos įrankiais. Geresnės progos sukelti III Pasaulinį karą, ko gero, nėra.

– O kas yra tie žmonės, kurie paskutiniu metu reiškia savo neigiamą požiūrį beveik į viską, kas vyksta valstybėje – jie yra prieš skiepus, partnerystę, prieš konservatorius, už draugystę su Rusiją ir Baltarusiją?

– Aš pilno vaizdo neturiu. Tą šiuolaikinio protestuotojo Lietuvoje portretą dėliojame iš įvairių duomenų. Viena mano studentė-magistrantė darė neblogą tyrimą, kuriame išsikristalizavo trys pagrindinės visuomenės grupės. Viena yra žemesnio išsilavinimo, žmonės, jaučiantys tam tikrą nostalgiją sovietmečiui, besijaučiantys blogai dabartinėje tikrovėje. Jų nuotaikų negalima būtų pavadinti promaskvietiškomis ar prorusiškomis. Jiems tiesiog nepatinka mūsų valstybės laikysena, nes jiems rodosi, kad dėl vyraujančios užsienio politikos pralošia Lietuvos žmonių interesai, nes būtent žmonės sumoka atitinkamą kainą už užsienio politiką.

Kita dalis – kaip tik su aukštuoju išsilavinimu, pilietiškai aktyvūs, labai dažnai – buvę praėjusiojo amžiaus pabaigos sąjūdiečiai, kurie yra labiau tautininkiškų, krikščioniškų pažiūrų. Pagrindinis dirgiklis jiems – Stambulo konvencija, nuoskaudos nuo Sąjūdžio laikų (esą „mes jiems nutiesėme kelią į valdžią, o dabar“...). Ir galiausiai yra dar viena grupė, kuri yra mažesnė, lyginant su kitomis – tai jauni žmonės, kurie ateina į vieną kitą mitingą pirmiausiai dėl pandemijos suvaržymų, laisvės gyventi taip, kaip jie nori, apribojimų. Kitaip tariant, nori apginti savo teises ir požiūrį į laisvę, nes demokratinėje visuomenėje yra teisė pareikšti savo nuomonę, todėl ji ir yra reiškiama įvairiomis formomis.

Daugelis tų žmonių yra visiškai normalūs, visai ne Rusijos agentai, tik turi kitokį matymą.

– O kaip švelninti tuos atskirtį skatinančius veiksnius, apie kuriuos pasakojate?

– Paprastai ieškant atsakymų į tokius klausimus norisi remtis istorine patirtimi. Tarkime, didelis klausimas, ar darbininkų klasė Vakaruose būtų iškovojusi dabartines savo teises, jei nebūtų įvykusi viską nušlavusi Rusijos revoliucija 1917 m. [Sušvelninti pavyktų] nemėginant atstumti, įtraukti į svarbiausius procesus tuos, kurie jaučiasi nuo jų atstumti. Mūsų atveju po tokių įvykių, kaip Rolando Pakso apkalta, „Drąsos kelio“ partijos atsiradimas, tiesiog nepatogūs dalykai būdavo marginalizuojami: atstumiame, marginalizuojame ir problema išnyksta. Tačiau ar tikrai išnyksta? O gal kaupiasi tokios problemos sluoksniais su tylia grėsme kada nors susprogti?

– Jūs ne kartą paminėjote žiniasklaidą prie situacijos kaltininkų...

– Taip, žiniasklaida labai prisidėjo prie demonizavimo. Nuotaika, su kuria į pirmąjį šeimų mitingą rinkosi žmonės, buvo labai panaši į Sąjūdžio laikų. Tačiau žiniasklaida visų pirma tą judėjimą ignoravo, o po to rodė labai šališkai. Ir visi dėl to buvo labai nusivylę. Aš tuo metu lankiausi Žemaitijoje ir pati tą jaučiau, nes ten visi žinojo apie Šeimų maršą ir dėl to, kaip tai atspindėjo žiniasklaida, buvo nustėrę.

Galbūt tai yra priežastis, dėl kurios labai didelė dalis žmonių nusisuko nuo vadinamosios meinstryminės žiniasklaidos ir ėmė ieškoti alternatyvų, sąmokslo teorijų. Mes – visuomenė – praradome masę žmonių, kuriuos susigražinti bus labai sunku. Tų klaidų galėjo nebūti. Susigražinti prarastą pasitikėjimą bus įmanoma nebent mažais žingsneliais bendraujant, o ne marginalizuojant. Juo labiau – daugelis tų žmonių yra visiškai normalūs, visai ne Rusijos agentai, tik turi kitokį matymą.

Kartelės nuleidimas iki 3 procentų Seimo rinkimuose padidins politinį nestabilumą, be to, dėl jo balsų prarasti gali patys jo iniciatoriai, sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė.

„Jeigu mes iki šiol turėjome ir labai nestabilią partinę sistemą, ir labai daug partijų parlamente, tai dabar, tikėtina, turėsime dar nestabilesnę ir dar daugiau partijų parlamente“, – BNS sakė ji.

Pasak politologės, tai lemia ir partijų reitingai, kuomet daugiau kaip šešios partijos balansuoja tarp 2,5 ir 5 proc. visuomenės palaikymo. Be to, žemesnė kartelė gali paskatinti rinkėjus, iki šiol besirinkusius didesnes, į parlamentą patekti galinčias partijas, atiduoti balsą už mažąsias partijas, kas dar labiau padidintų fragmentaciją.

Pataisa priimta valdančiųjų „valstiečių“, „socialdarbiečių“, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos narių bei frakcijos „Lietuvos gerovei“ atstovų balsais. Ją palaikė ir keli Seimo narių mišrios grupės atstovai.

Opoziciniai konservatoriai, liberalai, socialdemokratai balsavime nedalyvavo.

Vis dėlto A. Ramonaitė sako, kad būtent esami valdantieji gali būti tarp tų, iš kurių šios pataisos galėtų atimti mandatų.

„Jeigu „valstiečiai“ ir taip pereitų buvusią 5 proc. kartelę, tada jiems ši reforma patiems išeis ne į naudą, nes jiems sumažės mandatų: anksčiau didesnės partijos gaudavo jų truputėlį daugiau. Jie patys praloš mandatų, Lenkų rinkimų akcija irgi gali vieną mandatą prarasti dėl tos reformos – kažin, ar jie patys tai suvokia, o, pavyzdžiui, Socialdemokratų darbo partija, jeigu ji neperžengs net ir trijų procentų barjero, gali baigtis taip, kad valdantiesiems išeis ta reforma visiškai ne į naudą“, – sakė ji.

Aukštesnė kartelė taip pat buvo paskata pačioms partijoms jungtis ar bent labiau nesiskaidyti, rimčiau pasiruošti rinkimams. Dabar, kai pergalė atrodys lengviau pasiekiama, pasak politologės, gali dar labiau sustiprėti pagundos kurti naujas partijas, skilti ar persivadinti.

„Visuomenė vargu, ar bus labai patenkinta tokiais pokyčiais, nes ir taip žmonės skundžiasi, kad per daug tų partijų, pavadinimai panašūs, neįmanoma susigaudyti“, – kalbėjo ji.

A. Ramonaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad partijos, besitikinčios gauti vos kelis mandatus, tikėtina, nesistengs ir kurti nuodugnių programų ar kelti sau ambicingų politinių tikslų.

„Vargu, ar ji (partija–BNS) net ir mąstys apie kažkokią programą, tai, kad reikės valdyti valstybę. Ar ji mąstys tik apie tai, kiek čia prasmuks pro tą kartelę: du žmonės ar trys žmonės – toks oportunistiškas veikimas nusimato“, – sakė profesorė.

Ji sako besitikinti, jog savo veto teise dėl šio sprendimo pasinaudos prezidentas Gitanas Nausėda.

„Čia išbandymas pačiam prezidentui ir būtų labai keista, jeigu nevetuotų. Tada irgi būtų galima įtarti, kokie interesai po tuo yra“, – sakė A. Ramonaitė.

Pasak jos, veto atveju, valdantiesiems reikėtų labai susitelkti norint jį atmesti: „būtų įmanoma, bet būtų gerokai sunkiau tą veto įveikti“.

Teoriškai, pasak A. Ramonaitės, toks kartelės mažinimas būtų naudingas tuo atveju, jeigu Lietuvoje būtų visuomenės grupių, neatstovaujamų parlamente, tačiau tokių politinių jėgų tarp tų, kurios šiuo metu balansuoja ant patekimo į Seimą ribos, nėra..

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius kritikuoja parlamento sprendimą mažinti Seimo rinkimų kartelę, nes jis yra įsitikinęs, kad tai pakenks institucijos stabilumui.

„Pritariu požiūriui, kad bet koks kartelės mažinimas prideda daugiau chaoso ir mažiau stabilumo. Lietuvos partinės sistemos vis gilėjanti problema yra fragmentacija ir susiskaldymas, o barjero žeminimas tik gilina šią problemą. Net su dabartiniu barjeru matome, kad į Seimą papuola daug marginalių, destruktyvių politikų, tai nuleidus kartelę bus dar blogiau“, – Eltai sakė V. Valentinavičius.

Politologas teigia nepritariantis ir prezidento Gitano Nausėdos nuomonei, kad rinkimų kartelės mažinimas iki 4 proc. būtų tinkamesnis sprendimas.

„Prezidentas kažkodėl mano, kad 4 proc. yra gerai, o 3 proc. – jau blogai. Mano galva, bet koks procentų mažinimas blogina padėtį ir manyčiau, kad prezidentas turėtų vetuoti 3 proc., bet jeigu Seimo nariai grįžtų prie 4 proc. varianto, prezidentas turėtų vetuoti ir jį“, – savo nuomone dalinosi V. Valentinavičius.

„Atstovavimas pats savaime nėra vertybė. (...) Kokybiško atstovavimo esmė, kad būtų atstovaujama žmonėms, kurie yra pasiruošę suprasti, kaip valdoma visuomenė“, – kalbėjo politologas, akcentuodamas, kad rinkimų kartelės funkcija yra parodyti, jog politikas geba atstovauti reikšmingesniam skaičiui žmonių.

Pasak jo, kartelės mažinimo iniciatoriai rėmėsi nusistovėjusių demokratijų pavyzdžiais, kur kartelė labai minimali arba jos visai nėra – tai esą nesąžininga. Politologas teigia, kad nusistovėjusios demokratijos valstybėse partinė sistema yra stipri, todėl joms marginalių partijų problema ne tokia aktuali.

„Argumentavimas Skandinavija ir kitomis nusistovėjusios demokratijos valstybėmis yra nesąžiningas. Jiems tie barjerai nereikalingi paprasčiausiai dėl to, kad partinė sistema yra stipri“, – akcentavo V. Valentinavičius.

Anot MRU docento, valdančiųjų manipuliavimas procentais turi aiškų tikslą – artėjančiuose Seimo rinkimuose padėti į parlamentą patekti savo draugams.

„Negalima šiuo atveju lyginti Švedijos partinės sistemos ir Lietuvos. Tai yra labai skirtingi dalykai ir švedų pavyzdys visiškai nepateisina demagogiško manipuliavimo procentais, apie kurį kalba valdantieji. Valdančiųjų motyvas yra labai paprastas, kažkaip „už ausų“ įtempti į Seimą savo draugus: Gediminą Kirkilą, Juozą Bernatonį, kurie normaliomis sąlygomis į kitą Seimą nebeturėtų pakliūti“, – kalbėjo politologas.

Visgi V. Valentinavičius neatmeta ir galimybės, kad krentant Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos rezultatams „valstiečiai“, mažindami Seimo rinkimų kartelę, užsitikrina ir sau vietas parlamente.

„Manau, kad sąmoningai ar ne, valstiečiai ir sau taisosi lengvesnį kelią į Seimą, nes pagal paskutines apklausas, kai krenta valstiečių reitingas, atėjus rinkimams jiems bus problema įveikti 5 proc. barjerą. Vadinasi Karbauskis rūpinasi ne tik G. Kirkilu ir J. Bernatoniu, bet ir savimi“, – svarstė V. Valentinavičius.

Tuo metu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius sako nematantis grėsmės, kuri kiltų nuleidus rinkimų kartelę. Anot A. Krupavičiaus, vienas iš požymių, padedantis nuspręsti, ar rinkimų barjeras yra tinkamas, yra procentas, kiek visuomenės balsų nedalyvauja mandatų paskirstyme. VDU profesoriaus pateiktais duomenimis: esant 5 ir 7 proc. rinkimų į Seimą kartelei, mandatų dalinime nedalyvauja 19 proc. rinkėjų, esant 4 ir 6 proc. kartelei – 15,26 proc. asmenų, o egzistuojant 3 ir 5 proc. barjerui sprendimo teisę praranda vos 9,94 proc. rinkimų dalyvių.

VDU profesorius mano, kad Karbauskio teiginys, jog po rinkimų kartelės sumažinimo bus daugiau demokratijos, turi pagrindo.

„Karbauskio argumentai, kad bus daugiau demokratijos, jog kiekvienas balsas bus svarbesnis negu yra dabar, turi tam tikrą pagrindą. Bet yra kita medalio pusė, kad partijų skaičius, kurios bus atstovaujamos parlamente, truputį išaugs. 3 ir 5 proc. rinkimų kartelė reiškia, kad prie dabar vidutiniškai esančių 6 partijų (parlamente. – ELTA) prisidėtų maždaug dvi partijos“, – Eltai teigė politologas.

Visgi, pasak A. Krupavičiaus, Lietuvoje parlamentinių partijų skaičius yra nuosaikus, todėl tikėtis didesnių pokyčių Seimo darbe – neverta.

„Danijoje šiuo metu parlamente yra 14 partijų, Olandijoje – 13, Suomijoje – 9, Švedijoje – 8. Lietuva pagal partijų skaičių parlamente tikrai nesiskiria. Mes turime gana nuosaikų partijų skaičių ir jeigu išvestume vidurkį, kiek partijų patenka (į Seimą. – ELTA) per proporcinę rinkimų dalį, matytume, kad jų yra vidutiniškai 6“, – kalbėjo A. Krupavičius.

Anot politologo, vienintelis galimas neigiamas poveikis dėl rinkimų kartelės sumažinimo yra Seimo rinkimuose dalyvaujančių partijų skaičiaus išaugimas. Tai, pasak jo, gali lemti šiek tiek didesnę fragmentaciją, kuri, akcentuoja jis, veikiausiai būtų laikina.

„Artimiausiems rinkimams 3-5 proc. kartelė turėtų vieną neigiamą poveikį, kad didelei daliai mažų partijų atrodytų, jog ta kartelė yra lengvai peržengiama. 2020 metų rinkimuose labai tikėtina, kad partijų skaičius, kurios dalyvauja rinkimuose, išaugs ir tuomet turėsime šiek tiek didesnę fragmentaciją negu įprastai. Bet po 2020 metų rinkimų viskas sugrįš į savo ribas ir matysime tas pačias ilgalaikes tendencijas“, – savo įžvalgomis dalinosi VDU profesorius.

Apibendrindamas A. Krupavičius teigė, kad dramatizuoti dėl rinkimų kartelės mažinimo tikrai neverta, priešingai, Seime nuo šiol bus didesnis pliuralizmas.

„Dramos tikrai nėra, dėl kartelės sumažinimo jokia katastrofa Lietuvos nelaukia. Priešingai, tam tikras didesnis pliuralizmas tikrai bus“, – prognozavo politologas.

Balsavime antradienį registravosi minimalus priėmimui reikalingas parlamentarų skaičius – 71.

Už Seimo rinkimų pataisą balsavo 60 Seimo narių, prieš buvo vienas, susilaikė aštuoni parlamentarai.

Opozicijos atstovai prašys prezidentą Gitaną Nausėdą vetuoti pataisas, valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sako, jog priimtomis pataisomis „padidintas demokratijos laipsnis Lietuvoje“.

„Lyderis reikalingesnis ne tiek išorėje, kiek viduje, nes išorės, rinkėjų akyse, partija nesisieja su vienu žmogumi labai ryškiai, – BNS sakė politologė. – Tai nėra vieno lyderio partija, tad šiuo atveju jiems tai gal ir į naudą, jie gali turėti atviras rankas kažką keisti, bet akivaizdu, kad viduje reikia lyderio.“

Pasak jos, šiuo metu Liberalų sąjūdis atrodo pakrikęs ir dar nežino, kaip reaguoti į pastaruoju metu besitęsiančius sunkumus, o R. Šimašius dėl nesėkmių, susijusių su Vilniaus valdymu, nebėra tas lyderis, kuris galėtų partijos narius suvienyti.

„Bendrai suvokiama, kad R. Šimašius nebėra tas žmogus, kuris galėtų ištempti Liberalų sąjūdį vien dėl to, kad buvimas Vilniaus meru jam nėra sėkmingas. (...) Vietoje to, kad tai būtų lyg savotiškas tramplinas į aukštesnį statusą, kaip kad nutiko, pavyzdžiui, Rolandui Paksui, tai vyksta priešingai – kuo toliau, tuo prasčiau atrodo vadovavimas Vilniui ir toks perspektyvaus politiko įvaizdis, buvęs prieš keletą metų, dabar jau gerokai prigesęs“, – kalbėjo profesorė.

Bendrai suvokiama, kad R. Šimašius nebėra tas žmogus, kuris galėtų ištempti Liberalų sąjūdį vien dėl to, kad buvimas Vilniaus meru jam nėra sėkmingas.

„Akivaizdžiai matosi, kad pati partija yra šiek tiek pakrikusi ir nesugalvoja, kaip reaguoti į naujus įvykius ir tai, matyt, ir yra blogiausia: nebežinoma, kaip elgtis“, – sakė ji.

Pasak A. Ramonaitės, Liberalų sąjūdis neturi ištikimų, partijai lojalių rinkėjų, todėl jų situacija yra gana trapi, tačiau Liberalų sąjūdžio atstovaujamoms vertybėms esanti niša Lietuvos partinėje sistemoje gali padėti išsaugoti palaikymą nepaisant sudėtingo periodo.

Apie sprendimą trauktis R. Šimašius pranešė po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ketvirtadienį konstatavo, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė įstatymą dėl praėjusių metų Seimo rinkimų kampanijos finansavimo. Komisija nusprendė, kad per 2016 metų rinkimus Liberalų sąjūdis pažeisdamas įstatymą gavo nepiniginę auką iš juridinio asmens – buvusio partijos nario Šarūno Gustainio įsteigto Taikomosios politikos instituto mokymus.

Tačiau dar iki VRK priimant sprendimą ketvirtadienį trys R. Šimašiaus pavaduotojai partijoje europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo narys Vitalijus Gailius bei Marcijonas Urmonas pareiškė pasitraukiantys iš pareigų. R. Šimašius užsimena, jog būtent tai nulėmė jo sprendimą trauktis.

Pasak A.Ramonaitės, dėl įstatyme įtvirtinto politinės reklamos apibrėžimo bet kurį viešojoje erdvėje apie savo politines simpatijas ar pasirinkimus pasisakantį žmogų būtų galima apkaltinti politine reklama, kai kitose Vakarų valstybėse komentatoriams, viešiesiems asmenims, žiniasklaidos atstovams tai – įprasta praktika.

„Ši problema iškilo, nes taip mūsų įstatymuose suformuluota, labai lengva bet kokį žurnalistą ar žmogų, viešai pasisakantį už tam tikrą partiją, apkaltinti politine reklama, kai kitose šalyse įprastas toks dalykas, kad žymūs žmonės pasisako už tam tikrą kandidatą, partiją, paremia savo autoritetu, pridėdami balsų. Pas mus tai būtų neįmanoma, nes iš karto būtų vertinama kaip politinė reklama“, – BNS sakė politologė.

Įstatymas numato, kad politinė reklama  – politiko ar partijos vardu ar interesais „bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume, taip pat - jei tos informacijos skleidimu propaguojamas politikas, partija, jų idėjos, tikslai ar programa.

A.Ramonaitės vertinimu, tokia nuostata – perdėta, o politinės reklamos esminis aspektas yra finansinis, už ją turi būti sumokėta ar kitaip atsiskaityta.

„Mano supratimu, tai truputį perlenktas bandymas sureguliuoti. Kadangi padidintas įtarumas, kad yra daug visokių nešvarių dalykų, todėl buvo bandoma padaryti griežtas nuostatas ir šiek tiek perlenkta, nes politinė reklama turėtų būti pačios partijos nupirkta, o jei paslėpta reklama, tai nupirkta neoficialiai. Bet jei žmogus ar žurnalistas pats išreiškia savo nuomonę, ir tai nei nupirkta, nei kitaip partijos paveikta – kokia čia gali būti politinė reklama?“ – sakė politologė.

Politologės teigimu, toks reguliavimas Lietuvoje kilo iš visuomenės nepasitikėjimo ir tuo pačiu neskaidrumo, kai paslėpta politinė reklama kaip reiškinys išties egzistuoja: „Tai nepasitikinčios visuomenės problema – jei nebūtų daug nešvarių dalykų ir tikrų paslėptų reklamų, tas reglamentavimas nebūtų toks griežtas ir tai susireguliuotų savaime, o kai yra nepasitikėjimas, tas reguliavimas perlenktas“.

Vyriausioji rinkimų komisija ketvirtadienį nagrinėjo klausimą, ar naujienų portaluose lrt.lt ir delfi.lt paskelbtas žurnalistų publikacijas apie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą bei jos lyderį Ramūną Karbauskį pripažinti politine reklama, kaip siūlė komisijos darbo grupė. Už darbo grupės išvadą balsavo šeši komisijos nariai, du buvo prieš, o penki susilaikė, tad vieno balso persvara darbo grupės siūlymas nepatvirtintas.

Darbo grupės išvadą pristačiusi VRK narė Elena Masnevaitė tvirtino, kad aptarti straipsniai buvo paskelbti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LŽVS), o ypač jos pirmininko R.Karbauskio interesais, jais buvo „propaguojama ši sąjunga, o ypač pirmininkas R.Karbauskis, jų idėjos ir tikslai, taip pat kartu netiesiogiai sudarant neigiamą įspūdį apie kitas politines jėgas – Darbo partiją ir partiją „Tvarka ir teisingumas“, taip, be kita ko, siekiant paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant 2016 metų Seimo rinkimuose“, todėl yra laikytini politine reklama.

Naujienų portalo delfi.lt vyriausiosios redaktorės pavaduotoja politikai Loreta Laučiuvienė posėdyje argumentavo, kad iš LŽVS jokio atlygio už tekstus negauta, jie parengti redakcijos iniciatyva, reaguojant į aktualijas, kai neparlamentinė „valstiečių“ sąjunga iškopė į reitingų aukštumas ir tapo viena tų politinių jėgų, kurios galės formuoti Vyriausybę po 2016 metų rinkimų. Maža to, pasak L.Laučiuvienės, straipsniai buvo kritiški, juose netrūko ironijos, jais parodyta R.Karbauskio pozicijų kaita svarbiais valstybės klausimais, išsiskyrusios pačių partijos atstovų nuomonės.

„Mes su išvada nesutinkame, šie interviu buvo parengti mūsų iniciatyva, už juos tikrai nepaimta jokio atlygio, jokio finansinio santykio su LŽVS mes neturėjome, mes juos traktuojame kaip politinius straipsnius, kuriais siekiama ne propaguoti, o pristatyti politinę partiją, kuri netikėtai iškilo į reitingų aukštumas, ir norėta pateikti rinkėjui jos įvairias kontroversijas“, – sakė L.Laučiuvienė.

E.Masnevaitė savo ruožtu tvirtino, kad polinės reklamos požymiai yra išskirtinis dėmesys R.Karbauskiui, nurodyti kandidatai į premjero ir kitus postus sėkmės rinkimuose atveju, taip pat kitų partijų sumenkinimas, įvardijus, su kuriomis koalicija būtų neįmanoma. Komisijos narė taip pat tvirtino, jog pastebėta tendencija, kad delfi.lt LVŽS skiria didelį dėmesį, nors paprašyta procentiškai įvardinti, kiek ir kurioms partijoms teko publikacijų, sakė, jog grupė to neskaičiavo, o ir neturėjo daryti.

Vertinant publikacijas išsiskyrė ir komisijos narių nuomonės, vieniems jos pasirodė palankios R.Karbauskiui, kitiems - priešingai. Klausiama, ar perskaičius straipsnius jai kilo noras balsuoti už „valstiečius“, E.Masnevaitė atsakė, kad jei būtų „statistinis vidutinis rinkėjas, (straipsniai) galėtų padaryti įtaką“.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės teikiamos pataisos rinkimų skaidrumui užtikrinti buvo būtina reakcija, norint parodyti, kad nesąžiningas elgesys rinkimų metu nebus toleruojamas. Taip mano Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė. Tačiau, pasak jos, siekiant, kad pažeidimų per rinkimus nebūtų, vien įstatymo pataisų neužtenka.

„Turėtų būti bendras pilietinės visuomenės sujudimas ir tokių dalykų netoleravimas – tik tai galėtų pagelbėti“, – įsitikinusi A. Ramonaitė.

Jos teigimu, šis Prezidentės pasiūlymas buvo gana natūralus ir tikėtinas, nes ir anksčiau šalies vadovė labai griežtai ir principingai reaguodavo į bet kokius rinkimų metu iškilusius pažeidimus. Politologės nuomone, nepaisant to, kad pataisos suvaržo žmonių laisves, jos vis dėlto buvo būtinos.

„Žinoma, viena vertus, tokios pataisos suvaržo laisves tų, kurie iš tikrųjų pakeitė gyvenamąją vietą ir prieš rinkimus susiprato, kad nori balsuoti jau naujoje vietoje, kurie bandytų tą naują vietą deklaruoti. Bet, na, šiuo atveju – suprantama, nes iš tikrųjų buvo užfiksuota keistų variantų, ir buvo gana didelis skaičius staiga užsinorėjusiųjų pakeisti gyvenamąją vietą prieš pat rinkimus. Buvo būtina kažkaip reaguoti į situaciją ir parodyti, kad tokie dalykai yra netoleruojami“, – teigia VU TSPMI dėstytoja. 

Per šiuos savivaldybių tarybų rinkimus būta įvairių rinkimų įstatymo pažeidimų: balsų pirkimas, pavėžėjimas į rinkimų apylinkes, agitacijos pažeidimai, atplėšti išankstinio balsavimo vokai, girtuoklystės rinkimų komisijose. Paklausta, kokios reikėtų iniciatyvos, kad tai nesikartotų, A. Ramonaitė sako, kad pačios geriausios – pačių piliečių iniciatyvos.

„Geriausias dalykas – tai pačių piliečių iniciatyva, kaip, pavyzdžiui, „Baltųjų pirštinių“ ir panašios iniciatyvos, kai patys piliečiai stengiasi kontroliuoti, padėti, pranešti, nes vien tokiais įstatyminiais dalykais nieko nesureguliuosi: vieną uždrausi, tai atras kitų būdų, kaip tai daryti. Turėtų būti bendras pilietinės visuomenės sujudimas ir tokių dalykų netoleravimas – tik tai galėtų pagelbėti“, – įsitikinusi politologė.

Anot jos, jau ne pirmą kartą reiškiamas nepasitikėjimas ir Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) darbu, todėl galbūt Komisijai vertėtų atsinaujinti, svarsto VU TSPMI profesorė. „Bet tai iš tikrųjų yra jautrus dalykas. Turi būti sutarimas tarp partijų ir Seimo, nes visi turi savo interesų, ir tik tų interesų subalansavimas leidžia užtikrinti objektyvumą. Gal ir vertėtų [VRK] atsinaujinti, bet tai reikėtų daryti iš tikrųjų atsargiai“, – mano A. Ramonaitė.

Prezidentė D. Grybauskaitė trečiadienį teikė pataisas rinkimų skaidrumui užtikrinti. Taip šalies vadovė reaguoja į naują problemą, kai manipuliuojama, nurodant gyvenamąją vietą, nuo kurios priklauso kurioje savivaldybėje asmuo turi teisę balsuoti.

Pagal Konstituciją, rinkti vietos valdžią gali tik nuolatiniai savivaldybių gyventojai. Tačiau, siekiant daryti įtaką rinkimų rezultatams, kai kuriuose Lietuvos regionuose pastebėtas masinis gyvenamosios vietos perregistravimas iš vienos savivaldybės į kitą.

D. Grybauskaitė siūlo nustatyti, kad nuolatiniu savivaldybės gyventoju būtų laikomas asmuo, kuris savo gyvenamąją vietą savivaldybėje deklaravo likus ne mažiau kaip 90 dienų iki rinkimų dienos.

Politologai atsargiai vertina europarlamentaro 33 metų Gabrieliaus Landsbergio galimybes vadovauti Tėvynės sąjungai - Lietuvos krikščionims demokratams, kurių ilgametis lyderis Andrius Kubilius pirmadienį paskelbė nebesieksiantis būti perrinktas partijos pirmininku.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytoja Ainė Ramonaitė BNS sakė, kad A.Kubilius jau vargiai būtų galėjęs pakelti partijos reitingus ir po vietos valdžios rinkimų TS-LKD aiškiai grėsė likti antrąja dešiniąja politine jėga po Liberalų sąjūdžio. Jos kolega Kęstutis Girnius savo ruožtu teigė, kad nors A.Kubilius nebuvo populiarus tarp gyventojų, jis sugebėjo išlaikyti vieningą partiją.

„Šiuo atveju situacija gal tokia, kad galima eiti šiek tiek ir va bank ir žiūrėti, kas bus, nes blogiau nebus, ko gero, šitoje situacijoje. Ir jeigu jis jau siūlo kaip įpėdinį G.Landsbergį, matyt, partijos viduj yra tam tikros susidėliojusios stovyklos. Tikriausiai G.Landsbergis tam tikra prasme yra kompromisinė figūra, nes ir A.Kubiliaus stovyklai jis tinka, ir, aišku, pats Vytautas Landsbergis negalėtų jo nepalaikyti“, - svarstė A.Ramonaitė.

Visgi ji pažymėjo, kad vien tik jaunystės, išvaizdos ir pavardės neužtektų konkuruojant su liberalais.

„Svarbu neužlipti ant to paties grėblio, nes, pavyzdžiui, tokio paties jauno Mykolo Majausko išmetimas į kovą su Remigijumi Šimašiumi visiškai nepasiteisino“, - sakė A.Ramonaitė.

VU TSPMI docentas K.Girnius teigė, kad A.Kubiliaus pasitraukimas ir siūlymas paremti G.Landsbergį greičiausiai atspindi jo nuogąstavimą, kad partijos vadove gali tapti krikščionių demokratų sparnui atstovaujanti Irena Degutienė, o tai galiausiai gali suskaldyti partiją.

„Parama G.Landsbergiui beveik užtikrina, kad ir partijos patriarchas (Vytautas Landsbergis) palaikys tą sprendimą ir turbūt tą savo vaikaitį irgi parems. Aišku, viskas būtų labai įdomu, jei G.Landsbergis susiprastų, kad jis nesubrendęs tokiam darbui, atsisakytų tokios garbės. Tuomet neaišku, kas būtų partijoje“, - sakė K.Girnius.

Jis sutiko, kad A.Kubilius, kaip politikas, nebuvo populiarus tarp žmonių, tačiau jis turėjo tvirtą pačių konservatorių palaikymą, kurį vargu ar įgis jo palaikomas politikos naujokas.

„Jei jį pakeistų G.Landsbergis, aš abejoju, ar tai sustiprintų partiją, nes daugelis manytų, kad žmogus yra išrinktas daugiau dėl senelio nuopelnų, nei dėl savų. Nemanau, kad I.Degutienė vadovautų partijai - ji jau vyresnio amžiaus, pastaruosius dvejus metus iš aktyvios politikos beveik pasitraukusi. Kitų kandidatų beveik nėra: Mantas Adomėnas nelabai mėgstamas, Rasa Juknevičienė pernelyg susijusi su A.Kubiliumi. Manau, kad A.Kubiliaus sprendimas truputį per staigus ir, sakyčiau, kiek neapgalvotas“, - sakė K.Girnius.

„Nors atrodo, kad savivaldos rinkimai yra atitolę nuo nacionalinės politikos, bet kai užmeti akį į bendrą rezultatą, matyti, kad yra net tam tikrų geopolitinės situacijos pasekmių“, – laidai „Labas rytas, Lietuva“ merų rinkimų rezultatus komentuoja politologė Ainė Ramonaitė, kurios teigimu, antrasis turas išryškino, kokie politiniai vėjai pučia artėjant 2016-ųjų Seimo rinkimams.

Minėtos geopolitinės pasekmės, pasak VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorės, yra paradoksalios.
„Viena vertus, galime matyti, kad Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos kritimas gali būti siejamas su įvykiais Ukrainoje.

Bet tai ne į naudą išeina ir Tėvynės sąjungai, nes ji praranda savo svarbiausią priešą, prieš kurį kovodama gali labiau mobilizuoti savo rinkėjus.

Jeigu artėjančiuose Seimo rinkimuose [svarbiausiu] bus nebe klausimas, ar čia prorusiška partija, ar antirusiška, bet pasirinkimas tarp liberalų ir Tėvynės sąjungos, tai čia Tėvynės sąjunga smarkiai pralošia, nes liberalai gali paimti daug platesnį elektoratą iš daug įvairesnių stovyklų“, – mano A. Ramonaitė.

Pasak politologės, jei liberalai išlaikys tą bangą, kurią dabar pagavo, tai gali turėti labai didelės įtakos visai partinei sistemai.

„Įdomu ir tai, kad ne tik Liberalų sąjūdis, bet ir Laisvės sąjunga (liberalai) laimėjo pakankamai daug merų postų antrame ture. Tas mane šiek tiek nustebino. Jeigu sudėtume vienų ir kitų balsus, tai atrodytų stulbinama pergalė – vis tiek jos abi kažkada išėjo iš vienos partijos“, – sako VU TSPMI profesorė.