– Kaip prasidėjo tavo karjera? Kaip susidomėjai muzika ir pradėjai dainuoti?

– Esu pusiau miesto, pusiau kaimo vaikas. Užaugau vasaras leisdama su seneliais kaime. Mano pusseserė dainavo „Ventukuose“, tai vasaromis mokė dainų, kurias vėliau garsiai visiems ir traukdavau.

Augau klausydama lietuviškos estrados ir to, ką grojo per radiją ar rodė per televiziją. Yra tokia legenda, kad dvejų metų nuo pradžių iki galo jau mokėjau Livetos ir Petro Kazlauskų „Paimk mane, mama, už rankos...“ (Šypsosi.)

Mama pastebėjo polinkį prie muzikos ir nuvedė į muzikos mokyklą. Mokiausi fortepijono klasėje. Buvau muzikalus vaikas, tik grodama kankinausi ir per koncertus nežmoniškai jaudindavausi. Vėliau supratau, kad labiau noriu dainuoti, todėl keturiolikos įstojau į džiazinio dainavimo klasę. Man labai pasisekė – turėjau fantastišką džiazo mokytoją, kuris pamatė mano stipriąsias savybes, skatino klausytis ir mokytis vis įvairesnės muzikos, mokė improvizuoti... Taip atradau iki šiol mėgstamus Stevie’ą Wonderį, Ellą Fitzgerald, Dee Dee Bridgewater, Esperanzą Spalding ir daugelį kitų. Džiazas mane išlaisvino drąsiai kurti, eksperimentuoti. Iki šiol laikau tai labai didele savo tapatybės dalimi. Tuo metu įvyko ir pirmieji mano solo pasirodymai, vėliau atsirado ir keli kiti muzikos projektai su bendramoksliais...

G. Staucės nuotr.

– Vėliau ir studijavai džiazą. Kaip susidomėjai džiazu? Ką studijos davė tau ir tavo kūrybai?

– Džiazo studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) ir kaip jose atsidūriau, yra viena keisčiausių ir ilgiausiai paaiškinimo laukusių istorijų mano gyvenime. Buvau įsitikinusi, kad tai vienintelės man tinkančios studijos Lietuvoje. Kaskart praeidama pro akademijos pastatą vizualizavau, kaip ten studijuoju. Labai ilgai ruošiausi stojamiesiems, gavau neblogus balus, bet… neįstojau. Dukart. Antrą kartą stojau jau baigdama pirmą istorijos kursą Vilniaus universitete. Po antro karto buvo labai sunku psichologiškai. Baigėsi visi muzikiniai projektai, nutolau nuo muzikos, o studijuodama neradau sau vietos. Studijavau ir dirbau. Vienu metu jau maniau, kad į muziką sugrįžti bus nebeįmanoma. Vis dėlto pavasarį sulaukiau netikėto savo džiazo mokytojo skambučio: „Na, tai stosi?“, „Kur?“ – klausiu. „Renka magistro kursą. Gal pabandyk? Kitą savaitę – stojamieji“, – pasakė jis. Tą savaitę įjungiau turborežimą – išnaršiau visus savo archyvus, prisiminiau savo geriausią programą, surinkau visus reikiamus dokumentus, ir – įstojau. (Šypsosi.) Pradėjusi studijuoti supratau, kad, ko gero, taip ir turėjo būti. Visas studijų laikotarpis buvo labai užgrūdinantis, reikėjo užsiauginti storą odą. Nukrito rožiniai akiniai ir atėjo suvokimas, kad niekas kitas manęs neišgelbės, o jei noriu kažko pasiekti – reikės daug darbo ir užsispyrimo.

Studijų metu atradau ir gyvenimą keičiančių draugysčių. Labai daug išmokau iš kurso draugų. Labiausiai – laisvės ir savarankiškumo. Iki šiol bendraujame, kartais net kartu kuriame, palaikome vieni kitus, keičiamės žiniomis ir patirtimi. Tai bene svarbiausia dovana, kurią gavau LMTA.

G. Staucės nuotr.

– Kaip gimė tavo solinis projektas? Kaip pristatote kartu vyru Kęstučiu kuriamą muziką? Indie pop? Dream pop?

– Oficialiai Petunijos vardas gimė dar 2016 m., prieš  „Eurovizijos“ atrankas, bet tikrąja pradžia laikau 2019-uosius, kai išleidome mano debiutinį albumą „Petunija“. Kol kūrėme šį albumą, abu dar tik mokėmės ir rašyti dainas, ir įrašyti, Kęstutis savarankiškai mokėsi prodiusuoti. Pradžioje neturėjome atskiros erdvės ar studijos. Viską darėme nuomojamame vieno kambario bute Šeškinėje. Abu atėjome iš labai skirtingų aplinkų ir suvokimo apie muziką. Per tą laiką šlifavome kampus. Muzika mus sujungė ne tik kūrybiškai, bet ir gyvenime. Pats procesas buvo labai įdomus ir kupinas nežinomybės. Prie pradinio skambesio daug prisidėjo ir prodiuseris Adas Gecevičius. Iš jo mokėmės pagrindų, jo braižas nukreipė į elektroninę pusę; nuo to dabar esame šiek tiek pabėgę. Adas pirmasis įvardijo mus kaip elektroninio dream pop stiliaus kūrėjus. Su EP „Two In Somnia“, kurį savarankiškai su Kęstučiu išleidome praėjusiais metais, jau drąsiau žengėme į dream pop, indie pop, švelnaus, melodingo roko vandenis. Dabar apskritai visą savo kūrybą įvardyčiau kaip alternatyvųjį pop- arba alternatyvųjį roką, per kurį pasakoju istorijas apie gyvenimą. Leidžiame sau eksperimentuoti, eiti pagal širdies ritmą, rizikuoti... Man ilgą laiką lietuviškos muzikos scenoje trūko drąsos, todėl stengiuosi autentiškai atstovauti sau ir nemeluoti nei sau, nei klausytojui.

– Esi alternatyviosios scenos kūrėja. Kaip įsivaizduojate savo auditoriją?

– Taip, save vadinu alt mergina. Per pastaruosius metus išmokau nebijoti atstovauti savo miestui, savo vertybėms, savo skoniui. Didžiuojuosi nešdama alt merginos vėliavą, bet nesu snobė. Suprantu, kad esu kažkur tarp alternatyviosios ir popmuzikos. Man vienodą įtaką padarė tiek „Radiohead“ ar „No Doubt“, tiek ir, pavyzdžiui, Rihanna.

Lana del Rey  yra maždaug tai, ką pasakau, kai manęs klausia, kokio labai žinomo atlikėjo gerbėjas galėtų mėgti ir mane. Ji taip pat kažkur ties šia riba ir tai man leidžia jaustis ramiai ir užtikrintai.

Man muzikoje svarbu melodingumas, istorija, emocija... Noriu, kad kiti norėtų kartu dainuoti, judėti, kad mano muzika žadintų vaizduotę, priverstų jausti, išgyventi. Į kūrybą einu atvira širdimi ir jaučiu, kad ir klausytojai jaučia tai. Juokingiausia, kad kai jau manau žinanti, koks yra tipinis mano klausytojas, kas nors ima ir nustebina mane. (Šypsosi.)

M. Švilpaitės nuotr.

– Papasakok apie savo naujausią darbą – EP „Your Highness“. Kokią istoriją pasakoja šis trumpas albumas?

– Yra jausmas, kad jau kurį laiką gyvename kažkokiame apokaliptiniame filme, bet iki galo to nesuvokiame. Mini albumas „Your Highness“ irgi yra šiek tiek apokaliptinis. Natūralu, kad kūryba gimsta kūrėjo gyvenimo kontekste. Jaučiu, kad pati per pastarąjį kelerių metų laikotarpį esu nujautrėjusi, pasikeitusi. Viso pasaulio įvykių fone mes visi kažko savyje netekome. Matau, kaip sunku darosi rasti empatijos, resursų ieškoti teisybės, užjausti... Mūsų resursai yra jau kažkur ant ribos arba netgi už jos. Šiame albume užfiksuota daug šio virsmo.

Albume daug akistatos – su pačiu savimi, autoritetais, įsitikinimais... Kartu jame nėra nieko mistiško – dainoje „City“, kurią po albumo išleidimo tarsi pamilau iš naujo, skamba eilutė, kuri atsako į visus kylančius klausimus: „All we ever needed was some love“. Kad ir kaip banaliai skambėtų, žmogui tereikia meilės. Kiekviename savo darbe ar gyvenime stengiuosi nemeluoti ir tiesoje ieškoti šviesos. Ir čia jos yra. Albumo titulinėje dainoje „Your Highness“ pavyko užfiksuoti tokią nuotaiką, kuri mane pačią išmušė iš vėžių. Rašydama šią dainą jaučiau didelį poreikį apšaukti visą pasaulio neteisybę. Gal todėl daina ir išėjo tokia dramatiška? Todėl ir kilo mintis panaudoti barokinį fortepijono solo.

Dainose gali pasikalbėti su kuo nori, gali įgyvendinti visus įmanomus scenarijus. Šiame albume kalbuosi ir su Dievu, ir su savimi praeityje, ir su savo vidiniu kūrėju, o klausytojas visada gali interpretuoti, kaip jam atrodo artimiausia.

G. Staucės nuotr.

– Kaip atrodė jo kūrybos procesas?

– Daugeliui išleisti albumą yra kažko pradžia. Man albumas yra ilgo kūrybos laikotarpio užbaigimas, ribos užbrėžimas. Tai, kad paleidau šį albumą į pasaulį, mane veikia ir kaip terapija. Pirmą kartą toliau nesu nieko numačiusi – jokių demo, jokių paruoštukų. Į kitą laikotarpį einu su baltu lapu. Šiame albume tilpo visos dainos, kurias kada nors norėjome išleisti, todėl ir kūrybos procesas buvo gana išsitęsęs ir įvairus.

Šis EP yra išskirtinis tuo, kad į patį procesą labiau įsitraukė ir mano grupė – Dovydas ir Sergejus. Pavasarį kartu buvome išvažiavę į kūrybinę stovyklą Dzūkijos miškuose pas grupės „Žalvarinis“ vokalistę Viltę, kuri turi erdvę, pavadintą „Garsų miškas“. Stovykloje kartu nusprendėme, kad gyvuose pasirodymuose norime labiau išjudinti žmones ir programoje reikia energiškai stiprių dainų. Taip pateko dainos „City“ ir „Take It“. „City“ jau buvo panaši į dainą, o „Take It“ dar buvo tik abstrakti dainos idėja. Tą savaitę miškuose daug kalbėjomės, išgryninome albumo koncepciją, kur norime eiti toliau, kaip toliau skambėsime, ir abi šias dainas ten aranžavome ir įrašėme.

Žinoma, daugiausia valandų praleista mūsų studijoje Naujamiestyje. Ten praleidžiame labai daug laiko, ten gimsta idėjos. Net su Kęstučiu dažniau susitinkame ten nei namuose.

Šis albumas yra trankiausias iš visų, čia daugiausia gyvo skambesio. Taip pat iš naujo atradau santykį su lietuvių kalba. Nesistengiu forsuoti, bet ir po „NETAVOVASAROS“ sėkmės supratau, kad lietuvių kalba priimama šilčiau ir nebūtina visada pūsti prieš vėją. (Šypsosi.)

– Lapkričio pabaigoje vyko mini albumo pristatymo koncertas. Kaip jis pavyko? Ar viską pasisekė įgyvendinti? Papasakok apie staigmenas, kurias išvydo žiūrovai.

– Šiam albumo pristatymo koncertui ruošėmės kelis mėnesius. Kartu baigėme albumo įrašus ir aranžavome kūrinius gyvam pasirodymui, tad buvo nemažai nemiegotų naktų, bet buvo verta. Labai džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti net keletą labai gražių idėjų, išgyventi kiekvieną akimirką ir jaučiau labai stiprų atgalinį ryšį iš publikos. Nuo scenos nulipau laiminga. Koncerte dainavau ir man labai svarbius duetus – pirmą kartą gyvai atlikome savo dainą „Young & Beautiful“ kartu su Česlovu Gabaliu, Konstantinas Kiveris-Lilas prisijungė atliekant „NETAVOVASARĄ“, o lyriškojoje koncerto dalyje prie mūsų prisijungė pianistas Saulius Sakas.

– Dalyvauji iš kituose projektuose. Papasakok, kur dar galime išgirsti tavo balsą?

– Pastaraisiais metais visas mano dėmesys ir resursai skirti solinei karjerai, tačiau turiu ir keletą kitų širdžiai mielų muzikinių veiklų. Mano širdies dalis priklauso Šarūno Banevičiaus spektakliui „Dar vienas Džokeris“, prie kurio įgyvendinimo prisidedu, o Kęstutis šiam spektakliui parašė muziką, tad esame kartu ir ten. Turbūt ne paslaptis, kad dainuoju ir Lilo grupėje, kartkartėmis koncertuoju su  Šv. Jonų bažnyčios gospelo choru.

– Ne taip seniai pristatėte ir bendrą dainą su Goda Sasnauskaite-Godo Yorke „Mažiau kalbėkim“. Kokia šios dainos istorija? Su kuo norėtum dar padirbėti?

– Goda yra viena mano mėgstamiausių lietuvių kūrėjų. Pasikviečiau ją kartu dainuoti Lilo grupėje. Esame susidainavusios, lengvai jaučiame viena kitą. Pažintis su Goda mane išvedė iš vienu metu mintis apgaubusios nežinomybės. Jos užkrečiantis impulsyvumas leido ir man tvirčiau susijungti su savo vidiniu kūrėju. Kai Goda pasiūlė kartu įrašyti „Mažiau kalbėkim“, tuoj pat susitikome pas ją namuose ir gana greitai radome dainoje vietos ir man. Apskritai kurti su kitais man dar nelabai patirtas jausmas, todėl tai daryti labai įdomu. 

M. Švilpaitės nuotr.

– Kokie tavo tolesni planai? Kada vėl galėsime išgirsti EP gyvai?

– Šie metai buvo tikrai intensyvūs – „Eurovizijos“ atrankos, koncertinis albumas, trys singlai, koncertai ir metus vainikuojantis EP „Your Highness“. Suprantu, kad tai dar tik pradžia, todėl kitiems metams turime dar didesnių planų. Labai noriu, kad mano muzika pasiektų kuo daugiau žmonių.

Prie komandos prisijungė naujų žmonių, kurie padeda planus įgyvendinti greičiau, efektyviau ir lengviau. Tai atlaisvino mano mintis, jaučiu, kad lengviau galima dar daugiau laiko skirti kūrybai. Kitais metais serviruosime dar keletą duetų, jau planuojame koncertus pavasarį, vasarą ir, be abejonės, kursime naujas dainas. Nekantrauju sužinoti ir pati, kokia muzika tai bus.

– Kas padeda sukurti užburiančią atmosferą koncertuose? Į ką pirmiausia kreipi dėmesį kaip kūrėja?

– Labai myliu žmones. Tuos, kurie šalia kūrybos kelyje, ir žmones apskritai. Muzikoje man labai svarbu papasakoti istoriją, sukurti garso takelį kasdienybei ar pabėgimui nuo jos. Mano muzikoje tikrai labai daug meilės ir tikiu, kad ją galima pajausti. Kiekvienas žmogus, kuris prisideda prie mano muzikos, įdeda dalelę savęs, dėl to apsupau save žmonėmis, kurių skoniu ir širdimi beveik besąlygiškai pasitikiu.

Lygiai taip pat lipu ir į sceną – dėkinga, kad galiu tai daryti. Leidžiu sau tai jausti ir džiaugtis kiekviena proceso minute. Alternatyvaus artisto kelias Lietuvoje nelengvas. Jei džiugintų tik tobuli rezultatai, tame procese išlikti būtų labai sunku. Išmokau vertinti visą procesą. Dabar man atrodo, kad kursiu ir dainuosiu iki gyvenimo galo, todėl nebeieškau tobulumo – ieškau tikrumo ir to, kuo galėčiau didžiuotis ir po daugelio metų.

LORA KMIELIAUSKAITĖ

NERTI

Self-released

Įvairiapusis debiutinis smuikininkės Loros Kmieliauskaitės albumas „Nerti“ gal ir yra skirtas daugiausia eksperimentinės muzikos gerbėjams, tačiau jo kompozicijose sau priimtinų skambesių gali rasti ir konvenciškesnės muzikos klausytojai. Taip, kartais tai primena chaosą, lyg tai būtų rinkinys iš skirtingų laikotarpių, skirtingų įkvėpimų ir net skirtingų pojūčių, vedusių menininkę kūrybiniu keliu, tačiau kūriniai yra ilgi, duodantys laiko susigaudyti ir atsikvėpti. Nuo, pavadinkime, kinematografiško  „Illusion“ iki labai tradiciškai avangardiško „Natural Science“, kuris, tiesą sakant, mažiausiai įtikino, Lora veda su hipnotizuojančiu smuiku per, nors ir šaltą, bet apnuoginančiai jautrų garsovaizdį. Aišku, niekam nekeista, kad šalia visada yra kompozitorius Dominykas Digimas, kurio muzika, kaip jau esame įpratę, nuskamba, kaip ying Loros smuiko yang. Aišku, kaip ir kiekvienas link avangardo ar eksperimento artėjantis albumas, „Nerti“ reikalauja iš klausytojo ne tik emocinio, bet ir tam tikro intelektinio pasikaustymo, tačiau albumas, kaip minėjau, yra įvairiapusis, ieškantis kontakto su klausytoju, nesvarbu, ar tai būtų world muzikos įtaka ar ambiento tekėjimas. Ar to norėtųsi daugiau? Nežinau, nes kartais dėl to, kad būtų priimtinesni, kūrėjai tarsi išduoda save, todėl pusiausvyra, kurią siekia išlaikyti Lora, yra sveikintina. Tačiau nepamirškite, kad tai, pirmiausia, eksperimentinės muzikos darbas, kuris vers jus įsiklausyti. Jei nebijote arba kaip tik siekiate surizikuoti ir gal net patirti nediduką šoką aplieti šaltų smuiko muzikos garsų, nerkite.

81/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“)

BALTIC BALKAN

BAZAAR

Muzikos Herojai, Self-released

„Baltic Balkan“ niekada neatrodė kaip rimta grupė. Tiksliau, norėdavosi ją apibūdinti kaip vakarėlį, jomarką ir balaganą viename, o tame viename kiekvienas ras savo vietą, arba ne, tačiau jei ne, tai tikrai ne, nes kitame balkaniškame vakarėlyje jo nepamatysi. Šis etnodaugiakultūris vežimas visai gerai vežė: anšlaginiai renginiai Vilniuje, turai ir geras žodis iš lūpų į lūpas. Visgi man balkaniški kolektyvo šokiai vis prasilenkdavo su ausimis; šis stilius atrodė pavargęs, praėjęs, išlikęs labiau kaip tam tikra kultinė subkultūra nei kaip kažkas čia ir dabar. „Bazaar“ iš esmės pravėrė akis ir leido pasakyti, jei nuoširdžiai, kad žodis „Balkan“ grupės pavadinime nebereikalingas. Tai nėra vien tik regionui savo meilę rodantis gvaltavoniškas eksperimentas, „Baltic Balkan“ jungia Rytų, žydiškąjį ir t. t. paveldą ir paverčia jį, for better or worst, kažkuo panašiu į popmuziką. Taip, niekada nemaniau, kad tai pasakysiu, bet „Bazaar“ yra popmuzika. Kokia? Tokia, kurią gali klausyti tiek studentas, tiek prezidentas, nes, atmesdama bent jau mano galvoje esančius stereotipus, trijulė sukūrė ne alkoholiu aplietą, kažkur tarp kilimų ir tarpuvarčių įsikūrusį, prakaitu ir purvu dvokiantį vakarėlį, o kažką kito, kam nereikalingi visi šie atributai. Ar gerbėjai bus nusivylę? Manau, ne, nes muzikos pakėlimas net ir į šventvagiškai skambantį aukštesnį lygį nėra trūkumas, tai leidimas muzikai skambėti plačiau. Be to, tai nereiškia, kad vakarėlis baigiasi, tiesiog jis skirtas platesnei publikai su platesnėmis įtakomis ir platesniu požiūriu. Iš esmės smagu, kad „Baltic Balkan“ nebėra nei labai baltic, nei labai balkan. Tai jau savas turgelis, kuriame tave supras, priims ir nevers atsakyti už (taip, jūs atspėjote, aš tai pasakysiu) bazarą.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)

CUNABULA

THE WEIGHT OF SLEEP

Sleaszy Rider

Jeigu lietuviškas rokas pastaruoju metu daugiau nuvilia nei pradžiugina, didesnę atsakomybę tenka prisiimti sunkiosios muzikos scenai ir, nors akivaizdu, kad dėmesio ji gauna mažiau, joje galima rasti neprastų deimantų. Štai, pavyzdžiui, jau ilgokai scenoje esanti, tačiau tik šiemet debiutinį albumą išleidžianti vilniečių grupė „Cunabula“. Sudėtingai apibrėžiamą sludge, post metal ir šiek tiek black metal stilių košę grojantis kolektyvas sukūrė išskirtinai sunkų darbą, tačiau sunkų ne ta prasme, kad muzika atakuoja visus tavo pojūčius, o tuo, kad svoris, kurį pasiūlo „Cunabula“ tikrai prie miego netraukia. „The Weight of Sleep“ skamba unikaliai ne tik lietuviškajame kontekste (nors postmetalinių grupių mums netrūksta); mano jau minėtas stilių derinys išskiria juos ir iš bendro metalo scenos konteksto, pasiūlydamas naujų junginių, kurie, iš vienos pusės, skamba akivaizdžiai, iš kitos pusės, kelia klausimą, kodėl to daugiau niekas nedaro. Aišku, kai plaukioji po nepažįstamus vandenis, tenka prisiimti riziką, todėl kartais „Cunabula“ nuo to svorio susiūbuoja, bet niekados neparpuola. Iš to gimsta įdomių ir jaudinančių kompozicijų, vedamų ne tik įdomių aranžuočių, bet ir kriokiančio moteriško vokalo, kuris sėkmingai atspindi grupės kuriamą atmosferą. Trumpai tariant, tai labai stiprus ir įdomus darbas, darkart įrodantis, kad būtent paribiuose esančios Lietuvos grupės kuria įdomiausią, plačiausiai galinčią žengti ir kelti susidomėjimą muziką. Nenustebčiau, kad apie grupę „Cunabula“ išgirsime ateityje  ir ne iš lietuviškų šaltinių. Jie tikrai gali ne vieną pažadinti.

83/100  („Bandcamp“, „Spotify“,  „Deezer“,  „Apple Music“,  „Youtube“, „Soundcloud“)

DANNIE FADE

PEACEFUL

Partyzanai Pop Records

Pradėkime nuo to, kad antras Danieliaus Jurevičiaus mini albumo „Peaceful“ kūrinys yra kažkas tokio. Įsibėgėjantis, tarp technomuzikos ir hauso svinguojantis kūrinys išjudins kiekvieną, nesvarbu ar šokių aikštelę valdai bull, ar kaip tik šypsaisi pačia šilčiausia šypsena. Sukau šį kūrinį ne vieną kartą ir galiu pasakyti, kad tai puikus vaistas nuo prastų minčių rudens vakarais. Aišku, turėti tokį bullseye'ų yra ir džiaugsmas, ir skausmas, nes vis žiūri, ar kiti kūriniai iki jo patemps, ar ne. Visgi ypač ten, kur Dannie Fade siūlo savo originalius kūrinius, EP išlaiko draivą. Tiek „Zmones“, tiek „Just A Brick In The Wall“, įdomiai apsukęs „Pink Floyd“ hitą, pagauna ir nepaleidžia, ypač antrasis, labai gerai užslaptinęs originalą. Mini albume esantys remiksai nesusiklauso taip švelniai ir lengvai – nežinau, galbūt pernelyg skirtingi stiliai, gal mane ne itin glosto interpretacijos, tačiau originalai yra stipresni. Nepaisant to, „Peaceful“ yra gero „Partyzanų“ leiblo darbo pavyzdys, pristatant plačiajai visuomenei šokių muziką. Tinkamai sudėlioti akcentai, laipsniškai vedantys ritmai ir net vienas kitas paslydimas neleidžia teigti, kad „Peaceful“ reikia ignoruoti, praleisti ar ieškoti ko nors kito. Net jei visas EP neužkabins, „Mope“ tikrai yra kažkas puikaus. Tiesa, turėčiau priekaištų dėl albumo pavadinimo, nes, ko jau ko, bet ramybės jame tikrai nerasi. Galbūt tik užsimesti ką nors lengvo net ir tokiu žvarbiu oru ir žygiuoti tiesiai į šokių aikštelę. Ten, kaip žinoma, ramybės tikrai niekas neieško.

79/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“)

ZAKMINA

FOR U

Nors labai nedideli, t. y. vos dviejų kūrinių, EP man dažnai atrodo kaip savotiškas cheatinimas (kurgi dingo tas subtilus žodis „singlas“, kuriame būdavo tie patys du kūriniai ir dar pora remiksų), kartkartėmis tau į ausis patenka darbas, kuriam nori skirti dėmesio. Ar tai yra sąžininga? Kam rūpi – rašau aš, taigi ir taisyklės mano. Šiuo atveju išimtį norėčiau padaryti Zakminai arba, kaip giminė jį vadina, Lukui Zeringiui, kuris išleido savo EP italų leible „Bordelio a Parigi“. Pirmas įspūdis? Labai fainas popsas. Supraskite mane teisingai, „For U“ muzikoje yra užkoduotas priimtinumas. Jo electro ir hauso mišinys su lengva trance nuotaika, kuris man šiaip būtų labai nepriimtinas, puikiai lenda į tavo ausis, lyg koks earwormas, ir tu niekaip negali jam iki galo pasipriešinti. Jau nuo pirmų akimirkų supranti, kad pagal šiuos du kūrinius bus sunkoka nešokti. Gal jie ir bus kažkiek kažkur girdėti, gal progresijos jau žinomai malonios ausiai (na, mėgstame mes visi dermę), tačiau nekeičia fakto, kad tiek „For U“, tiek „Take Me Back“ turi savyje jėgų, spalvų ir tiesiog patinka tiek, kad leistume juos iš naujo. Ypač smagu, Kad šis EP yra absoliučiai nesnobiškas – susidaro įspūdis, kad Zakmina tiesiog galvojo, ką norėtų išgirsti publika, įsiklausė į jos pageidavimus ir savo ambicijas suderino su lūkesčiais. Iš viso to gimė, nors ir mažas (galėtų būti didesnis), bet malonus eskapizmo seansas. Nors vidinis kritikas gali kažkiek priešintis, galiausiai suprasite, kad šis EP yra for U.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Youtube“, „Soundcloud“)

THINLY VEILED 

AND FOR WHAT

Self-released

Nežinau, kaip jums, tačiau man pastarojo laiko gitaros muzikos įrašai palieka gana slogų įspūdį. Na, galbūt ne slogų, o labiau ne itin įkvepiantį, nes seniau laukei naujo „ba.“ ar „Garbanoto“ klono, o dabar staiga visi užsimanė būti kaip „Jauti“, „Abudu“ ar kokia kita dviskiemenė grupė. O čia tykiai savo trigrašį įkiša „Thinly Veiled“, pataikiusi į eilinį pseudo post punk revivalizmo traukinį ir pristačiusi albumą, kuris yra lyg koks gaivaus oro gurkšnis roko scenoje. Pamaišydami vėl atrandamą shoegaze’ą, dream pop ir dainuodami dabar populiariai šiek tiek ne į natą, vaikinai prisodrino darbą įdomių idėjų, gana skirtingų muzikinių pasirinkimų ir suteikė mums per 30 minučių visavertės muzikos, kurioje bent jau iš pirmo žvilgsnio nėra fillerių. Aišku, ar bus killerių, parodys laikas, nes kartais tam, kad publiką pasiektų gera muzika, reikia nueiti kryžiaus kelius. Koks bent man didžiausias „Thinly Veiled“ pranašumas? Jų nesupainiosi su jokia kita lietuviška grupe, o jei ir pavyks rasti panašumų, jie kokybiškai savo konkurentus aplenkia. Jie įvairūs, neužsiciklinę ir, svarbiausia, nenuobodūs, todėl kiekvienas iš devynių kūrinių vis turi pasiūlyti kažko naujo. Sukti „And For What“ iš naujo ir iš naujo buvo didelis malonumas, nes kiekvienąsyk į ausis šaudavo vis naujas hitas: iš pradžių kabino shoegaze’iškai klasikinis „I Won“, o po eilinio karto finalinis „Make It Right“ jau atrodė tikrai ne vietoje, nes jo ilgesingas post punk irgi vertas pirmųjų vietų. Net keista, kad taip nutinka... Todėl klausykite šio darbo, dalykitės juo, kad grupės nariams nekiltų net klausimo: „Dėl ko mes va šitą visą darome?“.

90/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)

SANTAKA

XRAM

Radio Vilnius

Keistas projektas yra „Santaka“. Prabėgus mažiau nei metams pasirodo jau trečias Marijaus Aleksos ir Manfredo Bajelio dueto mini albumas, kuriame vyrai, atrodo, bando pabėgti nuo kažkokių juos viešajame gyvenime apibrėžiančių klišių ir neria į eksperimentą, kuriam reikia ne tik klausos, bet ir išsilavinimo. Aplinkybė, kad būtent šis darbas yra pirmasis „Radio Vilnius“ leidybos pavyzdys, ir dar su tarptautiniu stogu, rodo, kad vyrai nusiteikę rimtai, nors, reikia pripažinti, tokią muziką pasiūlyti jau yra nemažas iššūkis. Lengvai plevenanti, šiek tiek pirmykštiškumu dvelkianti dueto elektronika yra nišinė tikrąja to žodžio prasme, reikalaujanti iš klausytojo pasitikėjimo ir tam tikros drąsos nevartoti muzikos kaip ir kur papuolė, tačiau išties išgirsti, ką atlikėjai nori pamuzikuoti. „Xram“ yra vos ne meditatyvus opusas su šiek tiek industrinių, IDM ar avangardinių garsų, nulemiančių tai, kad jų muzika dvelkia tiek ir šiuolaikinio meno paroda, tiek ir neiščiustyta šokių aikštele. Todėl net ir sunku vos keliais žodžiais apibūdinti „Santakos“ muziką; liurbiai šauktų, kad va čia va tas va mianas, tačiau liurbiai ir yra tam, kad šauktų ir mes juos atskirtume nuo minios. Jei rimtai, šis keistai evoliucionuojantis organizmas, kuris dar nežinau, kuo išvirs, o gal tik nuolatos ir nuolatos keisis, yra vienas įdomesnių būdų net paprastą klausytoją supažindinti su keistesne, neįprastesne, mandresne elektronika. Galbūt čia ir yra „Santakos“ paslaptis – šviesti klausytoją, plėsti jo akiratį ir pasakyti, kad viskas yra kitimas, judėjimas, tekėjimas.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

KAROLINA KAPUSTAITĖ

ANALOGUE POETRY

Self-released

Savo albumų apžvalgose visada stengiuosi pasitraukti šiek tiek toliau nuo masinės muzikos, žinodamas, kad tie, kurie išties verti dėmesio, dažnai lieka suolelio gale, yra nesuprasti ar tiesiog neturi tiek galimybių pranešti apie save kaip standartiniai populiariausieji. Tačiau sykiais tenka užklysti į tokius užkaborius, kur muzika virsta kažkuo kitu. Karolinos Kapustaitės EP „Analogue Poetry“ yra būtent tokios patirties pavyzdys. Šis kompozitorės ir net gal, tiksliau, garso tyrėjos darbas nepasiduoda jokiems tradiciniams apibūdinimams. Jį suprasti vargu ar pavyks, tai muzika, skirta perleisti per save, lyg savotiška meditacinė terapija, kuri tinkamoje aplinkoje tinkamu metu tave pamaitins, pailsins ir galiausiai suteiks daugiau jėgų. O tai kiekvienam, taip pat ir man, yra labai svarbu. Prisipažinsiu, buvo labai malonu klausyti to, kas neturi destrukcijos, kas neplėšo ir nekelia konfrontuojančių emocijų. „Analogue Poetry“ yra labai švelnus, atsargus ir subtilus pajutimas, leidžiantis pamatyti ir išgirsti platų pasaulį, nors pati kompozitorė, atrodo, naudoja labai taupų priemonių arsenalą. Taip daug kas lieka tarp eilučių, tiksliau, tarp penklinių, ir suteikia galimybę turinį susikurti pačiam. Žinau, galbūt netikslu, galbūt neaišku, galbūt net šiek tiek erzina tokie abstraktūs spangtelėjimai, tačiau tiesiog vieną vakarą atsigulkite lovoje, užmerkite akis ir panirkite į K. Kapustaitės garsines klajones. Patikėkite, kas jau kas, bet ši muzika yra artimiausia reiškiniui, kurį galėtume vadinti audiopoezija.

78/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

YO DOMA

YODUCER

Self-released

Kodėl šis albumas pasirodė jau vasaros pabaigoje?.. Juk jame yra kūrinys, kuris tikrai turėjo tapti ne tik Monikos, bet ir visos šios vasaros hitu... Deja... Vis dėlto net ir be fantastiškai juokingo ir užkrečiančio „Monikos vasaros hito“ albumas „Yoducer“ turi pakankamai, kad paverstų Domantą Čėsną ne šiaip jodiuseriu (kad ir kas tai būtų), bet rimtu prodiuseriu. Aš dar iki galo nesupratau, kur yra šio elektroninio projekto žavesys – galbūt jo DIY estetikoje, galbūt jo nerimtume, galbūt tiesiog labai primityviomis priemonėmis jis sukuria kažką, ko užtenka gerai nuotaikai, tačiau šis darbas tikrai gelbės šaltais rudens vakarais, kai vasara išeis, tiksliau, ji jau išėjo... Kažkur tarp humoristinių kupletų ir rimtai kabinančių detalių blūdijantis projektas pagriebia nuo pat pradžių ir žada žiauriai, na, tikrai žiauriai smagų laiką. Kai kas pajus „Sporto“ įtaką, kai kur gal net ir „Verslo Rizikos Rezervą“, tačiau, skirtingai nuo šių grupių, „Yo Doma“ skamba lyg muzika štai iš čia ir dabar, lyg tai būtų kažko didelė pradžia, lyg tai tik treniruotė prieš rimtas varžybas. Aišku, liūdna, kad šis albumas dar nesulaukė didelio dėmesio (pažiūrėkit, kas trendina YouTube ir suprasite, kad klimato kaita – ne didžiausia problema), nes būtent tokie kūrėjai ir turi skatinti žiūrovus klausytis, eiti į koncertus, galų gale – gerai leisti laiką. „Yo Doma“, tau pačios didžiausios pagyros ir saliutacijos ir, jeigu šis momentas vis dėlto nebus tavo, cituojant tave patį, ateis kitas. O aš einu darkart klausytis „Monikos vasaros hito“.

91/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

KANALIZACIJA

HI

Self-released

Džiazinio chaoso kolektyvas dar pavasarį išleido savo naują darbą, tačiau aš dėl man pačiam nesuprantamų priežasčių jį vis atidėdavau klausytis vėliau, kol galiausiai baigėsi net du metų laikai. Na, gerai, kad bent jau dabar galiu įdėmiau paklausyti, ir išvada tokia, kad „Kanalizacijos“ niekas nevaržo (muzikos srityje šis pasakymas tinka, namų ūkyje – tikrai ne). Iš esmės jau buvo galima tikėtis instrumentinio bespridielo, kuriame, atrodo, visos idėjos randa savo adresą, visi pasiūlymai yra neatmetami, visas įkvėpimas – nevaržomas. Toks fainas, kaip minėjau, chaosas. Iš kitos pusės, nors didelis raštas yra smagu, kraštai egzistuoja ne be reikalo. Nepaisant, kad ilgumu darbas labai nestebina – ką čia tos 40 minučių, tačiau atsiranda vietų, kai jis pradeda varginti, kai norisi, kad gal būtų susivaldyta, kai paprasčiausiai prarandi dėmesį. Nežinau, kaip jums, bet man taupumas yra neprasta vertybė, nes pajunti, kad muzikantai jau nebe kūrybiškai žvelgia į savo darbą, o tiesiog smailina ginklus ir bando aplenkti vienas kitą techniniais triukais. Jei pirmus sykius jų klausytis įdomu, galiausiai lieki prie kelių esminių kūrinių, kuriuose energija skamba suvaldytai. Dabar viskas burbuliuoja, pjaustosi, ošia ir daužosi, o tu tik kraipai ausimis, bandydamas sutelkti dėmesį. Iš kitos pusės, jei chebrai pačiai smagu, kas aš toks, kad varžyčiau jų kūrybinį polėkį. Jeigu kas, „Kanalizacija“ galės šitą apžvalgą ramiai ir be jokio sąžinės graužimo išmesti. Kur? Teisingai, į šiukšlių dėžę.

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“)

„Imbieras“ apšildo žymias Lietuvos muzikos grupes, augina savo klausytojų būrį ir džiaugiasi gegužę išleistu debiutiniu EP albumu „Jaudulys“. Pasak grupės narių, šio albumo dainos puikiai atspindi tokį „Imbierą“, koks jis yra dabar: drąsus, pasitikintis savimi, autentiškas ir besididžiuojantis savo kūryba. Pokalbis su „Imbiero“ nariais – apie kelią svajonės link, jaunai grupei tenkančius iššūkius ir glaudžią Kauno muzikantų bendruomenę.

– Anksčiau grojote kitos sudėties ir vadinotės „Gingerbread“. Kaip gimė grupė „Imbieras“?

Toma: Grupė patyrė daug transformacijų, kol „Imbieras“ susiformavo toks, kokį klausytojai žino šiandien. Aš grupėje esu ilgiausiai, viskas prasidėjo dar mokykloje, maždaug prieš penkerius metus, kai aš, mano klasiokė ir jos brolis pradėjome groti drauge. Visi papildomai mokėmės pas muzikos mokytoją Kęstutį, kuris suburdavo jaunus žmones į grupes. Kurį laiką grojome be pavadinimo, vėliau, kalėdiniu laikotarpiu, nusprendėme pasivadinti „Gingerbread“. Pamažu besikeičiant grupės nariams ir jų pareigoms grupėje, susiklostė taip, kad mūsų vokalistė tapo būgnininke, tad mokytojas Kęstutis mums pasiūlė naują vokalistę – Aistę. Vėliau, mūsų būgnininkei susidūrus su sunkiu riešų uždegimu, prie grupės prisijungė ir Mantas. Galiausiai abu mūsų gitaristai pabaigė mokyklą ir nusprendė pasukti kitu keliu. Tad surengėme nedidelę atranką, į kurią atėjo keli muzikantai, labiausiai mums patiko Martynas. Aistė taip pat nusprendė paimti į rankas gitarą. Per visą šią ilgą kelionę išmokome kurti, patobulėjome, atradome savo skambesį. Susiformavus dabartinei grupei, nusprendėme pakeisti pavadinimą. Kadangi atliekame lietuvišką muziką, atsisakėme angliško pavadinimo ir tapome „Imbieru“. Tai pavadinimas, kuris leidžia mums nenutolti nuo savo šaknų ir puikiai apibūdina dabartinę mūsų muziką.

Martynas: Lapkritį „Imbierui“ bus dveji. Mūsų muzika per šį laiką subrendo, įgavo naują formą, pradėjome ieškoti įdomesnių kompozicijų. Pavyzdžiui, naujojo EP albumo daina „Mano mielas“ turi liaudies muzikos motyvų.

Aistė: „Imbieras“ atlieka kai kurias „Gingerbread“ dainas, bet grupės muzika jau yra visiškai kitokia – tiek stilius, tiek kokybė. Pavyzdžiui, daina „Toli“ buvo parašyta dar „Gingerbread“ laikais, tačiau dabar ji yra iš esmės transformuota, išliko tik tekstas ir akordų progresija. „Imbiero“ muzika mums patiems patinka kur kas labiau, nes jaučiame, kad ji yra tikresnė, tobulesnė, kadangi per tuos dvejus metus ir patys labai paaugome kaip muzikantai.

Autentiška: „Imbieras“ atlieka jausmingą muziką, prie kurios gimimo prisideda visi grupės nariai. / Grupės „Imbieras“ archyvo nuotr.

– Kaip gimsta jūsų kūriniai? Ar dainas rašote visi drauge?

Toma: Dainų žodžius dažniausiai rašo Aistė, prie kūrinių gimimo nemažai prisideda ir būgnininkas Mantas. Martynas turi daug idėjų dėl dainų instrumentalo. Jis atneša mums savo sukurtas kūrinių parodomąsias versijas, o jau tada visi grupės nariai ima dėlioti dainą tarsi dėlionę. Pradiniame etape aš, ko gero, mažiausiai prisidedu prie kūrybos. Tačiau kai jau turime tam tikrą pagrindą – instrumentalo motyvą ar dainos žodžius, visi grupės nariai repeticijų metu kuria savo partijas, jas tobulina.

Aistė: Kūrybos procesas niekada neapsiriboja vienu žmogumi, nes tada būtų labai sunku sukurti tikrą, jausmingą, autentišką muziką. Jei aš viena parašyčiau dainą ir kitiems grupės nariams tik padiktuočiau, kaip ją sugroti, kūriniuose neliktų jausmo. Kai kiekvienas mūsų galime prisidėti prie dainos kūrimo, kūrinys tampa autentiškesnis ir artimesnis mums patiems ir klausytojams.

– Gegužę pristatėte pirmąjį savo EP albumą „Jaudulys“. Kaip ilgai jį brandinote? Kuri albumo daina jums mieliausia, artimiausia?

Aistė: Labai ilgai norėjome įrašyti visą albumą arba bent jau EP – trumpesnę albumo versiją. Tačiau neturėjome prodiuserio, gąsdino ir didelės įrašų kainos. Vėliau susipažinome su savo dabartiniu prodiuseriu Kristijonu ir įrašėme dainą „Oksimoronas“. Tada supratome, kad turime įrašyti ir albumą. Dėl kokybės ir puikaus garso man labiausiai patinka mūsų naujojo albumo daina „Save mylėt“. Emociniu požiūriu man mieliausias kūrinys „Jūra“.

Martynas: Albumą pradėjome įrašinėti vienoje studijoje, tačiau įrašas neatitiko mūsų lūkesčių, tad persikėlėme į kitą studiją. Naujajame albume yra ir senesnių dainų, atgimusių naujai. Pavyzdžiui, „Toli“, kuri buvo sukurta 2020 m., arba „Mano mielas“, kurią prikėlė Mantas, pakeitęs dainos struktūrą ir papildęs kūrinio žodžius. Esminė albumo daina, kuri man labiausiai patinka, yra „Jūra“. Jos įrašas skamba puikiai, o ir groti ją labai smagu.

Toma: Kaip ir Aistei, kokybiškiausias mūsų įrašas yra daina „Save mylėt“. Šis kūrinio gera energija ir labai svarbi žinutė.

Mantas: Man labiausiai patinka daina „Mano mielas“, išskirčiau ir kūrinį „Oksimoronas“. Mano nuomone, abi šios dainos turi gražų tekstą, o jų instrumentalas sukelia išskirtinių emocijų.

Tramplinas: pavasarį „Imbieras“ dalyvavo jaunų grupių konkurse „Garažas“ ir pateko į jo finalą. Šiame konkurse pirmus žingsnius žengė daugybė šiandien žinomų lietuviškų grupių. / Grupės „Imbieras“ archyvo nuotr.

– Kaip manote, ar jaunai grupei šiandien Lietuvoje sunku prasimušti?

Mantas: Man atrodo, daug jaunų grupių užstringa prie produkcijos kokybės. Natūralu, kad pradedantys muzikantai neturi daug lėšų, nori sutaupyti. Vis dėlto labai svarbu investuoti į gerą garsą ir profesionalų prodiuserį, nes tai tikrai atsipirks. Taip pat labai svarbi komunikacija ir bendravimas su kitais, daugiau pasiekusiais atlikėjais. Džiaugiuosi, kad grupės kolegos yra drąsūs, komunikabilūs ir nebijo prieiti prie žymių muzikantų, paklausti jų nuomonės, su jais bendrauti. Taip mes užmezgėme svarbių ryšių, kurie leidžia surengti daugiau koncertų, pasiekti geresnį įrašų garsą, gauti geresnės įrangos. Mano nuomone, komunikacija, įrašų kokybė ir muzikos įgūdžių tobulinimas yra trys svarbiausi dalykai, kurie gali padėti grupei prasimušti.

Tapome „Imbieru“. Tai pavadinimas, kuris leidžia mums nenutolti nuo savo šaknų ir puikiai apibūdina dabartinę mūsų muziką.

Aistė: Esame kelio pradžioje, mūsų laukia dar ilgas kelias. Pritariu Mantui, kad bendravimas su daugiau patirties turinčiais kolegomis yra labai svarbus jaunai grupei. Teko daug bendrauti su grupės „ba.“ bosistu Nikita Voitovu. Po vieno koncerto su juo pasikalbėjome, pasakiau, kad aš irgi groju grupėje, pradedu savo muzikinį kelią. Po kiekvieno „ba.“ koncerto vis ateidavau su juo pasikalbėti ir vieną kartą užsiminiau, kad neturime kur įrašyti savo kūrinių. Nikita atsakė, kad Kaune gyvena prodiuseris Kristijonas, kuris tikrai sutiks su mumis dirbti, tereikia jam parašyti. Taip ir padariau, o galiausiai su Kristijono pagalba išleidome ir savo pirmąjį EP. Kai grupė „Abii“ išleido albumą ir paskelbė surengsianti koncertą Kaune, paprašiau mūsų vadybininkės juokais jiems parašyti – gal mes galėtume apšildyti? Grupės nariai sutiko ir iki šiol su jais labai draugiškai, šiltai bendraujame. Tad kartais reikia tiesiog nebijoti paprašyti to, ko nori.

Martynas: Tikra tiesa, kad reikia nebijoti bendrauti su vyresniais atlikėjais, dalytis su jais savo muzika. Kai išleidome savo pirmąjį singlą „Oksimoronas“, jo įrašą iš savo socialinių tinklų paskyros nusiunčiau įvairiems žymiems Lietuvos atlikėjams. Šią dainą vėliau savo laidoje LRT Opus radijuje paleido grupės „Garbanotas“ vokalistas Šarukas, į mūsų albumą savo „Instagram“ paskyroje atkreipė dėmesį atlikėjas Free Finga.

Toma: Didžiuojamės savo kūryba ir nebijome jos parodyti kitiems. Jei dabar iš naujo reikėtų kurti grupę ir bandyti su ja prasimušti, tikrai būtų lengviau, nes jau esame daug ko išmokę ir turime vidinės drąsos. Manau, jaunoms grupėms, kurios neturi daug patirties, sutrukdo baimė. Kai išdrąsėji, didžiuojiesi kūryba ir nebijai prieiti prie savo autoritetų, viskas klostosi lengviau.

– Esate kauniečiai. Ar Kaunas jums atrodo tinkamas miestas jaunoms, pradedančioms grupėms? Ar yra užtektinai vietų, kur jos gali pasirodyti?

Aistė: Taip, visi esame kauniečiai, tik Mantas rugsėjį išvažiuoja į Vilnių studijuoti. Man Kaunas yra širdžiai mielas miestas. Nors čia gal nėra didžiulių erdvių atlikėjams pasirodyti, kaip Vilniuje, tačiau turime jaukių, labiau kamerinių koncertų vietų. Taip pat pastebėjau, kad Kauno muzikantų bendruomenė yra glaudesnė, artimesnė, labai draugiška, grupės vienos kitoms padeda.

Mantas: Kauno muzikantų bendruomenė išties yra labai glaudi. Nuėjęs į koncertą, visada sutiksi kokį nors pažįstamą iš kitos grupės. Taip pat čia yra įvairių įdomių erdvių, skirtų jaunoms grupėms pasirodyti, vietų, kur galima rengti muzikines improvizacijas. Kauno muzikantai turi daug idėjų, planų, tad, manau, ateityje Kaunas taps dar patogesnis muzikuoti.

Grupės „Imbieras“ archyvo nuotr.

– Pavasarį dalyvavote jaunųjų grupių konkurse „Garažas“, patekote į konkurso finalą. Kuo įsiminė ši patirtis?

Mantas: Nors konkurso nelaimėjome, gavome svarbų prizą – galimybę nemokamai įrašyti kūrinį įrašų studijoje. Tad šiuo metu įrašinėjame vieną geriausių savo dainų, dedame daug vilčių į šį įrašą. Pasirodymą „Garaže“ laikau vienu svarbiausių mūsų karjeroje. Šis konkursas turi ilgą istoriją, savitą magiją, jame pirmus žingsnius žengė daugybė šiandien žinomų lietuviškų grupių. Tad labai norėjosi čia pasirodyti ir prisidėti prie muzikos magijos kūrimo.

Martynas: Kai dar negrojau grupėje, kanale „YouTube“ žiūrėdavau įrašus iš šio konkurso ir svajodavau kada nors pats čia groti. Štai – po kelerių metų ir pavyko. Dalyvavimas konkurse buvo išties nuostabi patirtis, nors labai jaudinomės prieš pirmą pasirodymą. Sugroję pirmame pusfinalyje, supratome, kad eisime tolyn. Susipažinome ir su kitomis jaunomis grupėmis, užsimezgė draugystė. Skatinu visus jaunus atlikėjus dalyvauti šiame konkurse, nes tai labai vertinga patirtis.

Aistė: Kai tik pradėjau groti grupėje, po vėlyvų repeticijų su Toma, važiuodamos namo, ant pravažiuojančių autobusų matydavome užrašą „grįžta į garažą“. Tad juokdavomės, kad jie veža į konkursą „Garažas“. Vis bandydavome patekti į šį konkursą ir pagaliau iš tikrųjų jame dalyvavome ir net patekome į finalą. Smagu, kad susipažinome ir su kitomis grupėmis. Susidraugavome su grupe „Saulės dievas“, su jais kartu vėliau koncertavome.

– Daug bendraujate su kitomis jaunomis grupėmis. Kaip jums atrodo, kokia yra jaunoji Lietuvos muzikos scena?

Aistė: Tarp šiandienių jaunų grupių yra didžiulė įvairovė. Visi groja skirtingą muziką, yra įdomūs ir individualūs, siunčia skirtingas žinutes. Man labai gražu žiūrėti, kaip šios grupės, kurių muziką girdėjai nuo pat pradžių, auga, bręsta, keičiasi, profesionalėja. Tikiuosi, jų nariams lygiai taip pat smagu žiūrėti į mus. Iš tikrųjų, jaunųjų muzikantų bendruomenė yra gana artima, tarpusavyje daug bendraujanti. Netgi nebūtina kalbėtis apie muziką, galima diskutuoti apie viską, nes žmonės iš muzikos srities dažniausiai dalijasi panašiais požiūriais ir pomėgiais. Esame didžiulė artima bendruomenė ir vieni kitus palaikome.

Mantas: Manau, tarp dabartinių jaunų grupių yra labai daug savadarbystės, nes šiuolaikinės technologijos mums leidžia patiems daryti savo įrašus, eksperimentuoti, tai ne visada galėdavo daryti ankstesnės kartos. Šiandien labai daug įrašoma su pažįstamų, draugų, klasiokų pagalba, o tai, manau, keičia ir patį garsą.

Martynas: Mes vieni iš kitų mokomės ir vieni kitus įkvepiame. Labai smagu dalytis savo muzika ir sykiu  klausytis, ką kuria tavo bendraamžiai.

Grupės „Imbieras“ archyvo nuotr.

– Ką veikiate be muzikos? Kaip pavyksta suderinti repeticijas su darbais, studijomis?

Aistė: Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijuoju meno kritiką, esu antrame kurse. Taip pat dirbu barmene.

Mantas: Aš nuo rudens Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) studijuosiu garso režisūrą, tad išvažiuosiu į Vilnių. Mokysiuosi daryti garso įrašus, juos apdoroti. Teks važinėti į Kauną repetuoti, bet tikimės viską suderinti.

Toma: Nors Mantas išvažiuoja į Vilnių, džiaugiamės, kad jis studijuos tai, kas jam įdomu, ir tikimės, kad jo studijos ateityje bus naudingos ir grupei (šypsosi). Aš pati studijuoju architektūrą Kauno technologijos universitete (KTU), esu antrame kurse. Įdomu, kad daugelis bosistų yra architektai. Sunkoka suderinti darbą, studijas, repeticijas, atrasti bendrą, visiems tinkantį laiką, nes vienas negali repetuoti vakare, kitas ryte, vienam labiau tinka viena diena, kitam – kita. Kai Mantas išvažiuos į Vilnių, bus dar sudėtingiau, bet stengsimės vis tiek repeticijų neapleisti, ypač, kai lauks koncertas.

Martynas: Mane rudenį pasitinka dvylikta klasė. Laisvalaikiu groju, taip pat pamėgau gaminti maistą, nes įsidarbinau italų restorane. Nors darbą, mokslus ir repeticijas suderinti sunkoka, viskas pavyksta, jei tik yra noro.

– Kai kurios jaunos grupės dalyvauja įvairiuose televizijos talentų šou, kad taip greičiau išgarsėtų. Ar jums nekilo tokia mintis?

Aistė: Į televizijos talentų šou mus kvietė ne kartą, bet tai – ne mums. Gal norėtume dalyvauti, jei leistų groti savo dainas, bet tokiuose projektuose to daryti neleidžia. Aišku, tokie konkursai turi savų privalumų. Jei norisi greitai išgarsėti, kad tave pamatytų kuo daugiau žmonių, tai yra labai gera platforma. Tačiau mes siekiame ne to. Norime, kad klausytojai išgirstų mūsų kūrybą. Kas iš to, kad žmonės žinos grupės pavadinimą, bet bus tik girdėję, kaip per televiziją atliekame koverius? Svarbi mūsų grupės veiklos dalis yra kūryba, todėl be jos nesame „Imbieras“.

Toma: Man atrodo, tokie konkursai atima kūrybą ir individualumą, o mes to nenorime prarasti. Juolab kad turime pažįstamų, kurie yra dalyvavę talentų šou, ir jų patirtis nėra labai smagi. Tad nusprendėme, kad tai – ne mūsų kelias, nes norime pasilikti prie savo kūrybos ir individualaus įvaizdžio.

Martynas: Turime pavyzdžių Lietuvoje, kai grupė ar atlikėjas nueina į talentų šou, išgarsėja, o pasibaigus projektui dingsta iš viešumos ir tarsi vėl viską pradeda nuo nulio. Tad kam to reikia, kai gali judėti mažais žingsneliais ir vis tiek galiausiai pasiekti savo tikslą? Norime bręsti ir augti patys, eidami savo keliu.

DJ NEVYKĖLĖ

OŽKA

Autostrada, Self-released

Kids are all right, ir ne, kai aš buvau paauglys, muzika nebuvo geresnė. Tai įrodo jau nebe vien tik interneto sensacija DJ Nevykėlė, kuriai dėl to, susidaro įspūdis, yra plius minus vienodai. Pakibusi tarp G.O.A.T. ir ožkos stadijų atlikėja skamba kaip niekad dabartiškai, lyg jos dainos buvo sukurtos vos kelios akimirkos iki tavo perklausos, lyg mintys, virtusios dainomis, buvo išspjautos tą pat akimirką, kai šovė į galvą, lyg viskas yra tiek pat svarbu, kiek ir nesvarbu. Na, ir dar yra ironija, dėl to muzikantė neskamba kaip sau pačiai labai svarbi, pripažįsta, kad nekuria čia naujo, hipsteriško dviračio ir neatranda Amerikos, skirtingai nuo vyresnių ir gerokai kvailesnių jos kolegų. „Ožka“ yra iš esmės visa tai, ko buvo galima tikėtis iš DJ Nevykėlės, tačiau jos tyčia primityvi, tačiau labai gyvastinga, tyčia negili, tačiau labai tikra, tyčia pašiepianti, tačiau labai nuoširdi elektronika kabina nuo pirmos eilutės, lyg pati atlikėja žino, kad reikia kalbėti apie tai, apie ką gali kalbėti. Jokių nereikalingų filosofijų, banalių frazių ar bereikšmių tezių... Tiesiog nedidelis staigia išpopuliarėjusios paauglės dienoraštis, kuris skamba 100 kartų geriau nei eilinės dainuškos apie meilę, miškus, jūras ar vėjus. Tegul apie tai dainuoja tie, kurie neturi ką pasakyti ar be reikalo gėdijasi pabūti paprasti. Kas bus toliau su DJ Nevykėle, nežinau, tačiau net ir labai nesirūpinu. Girdint, kaip čia ir dabar ji skamba, net ir nusprendusi nebemuzikuoti, ji bus geresnė už didžiąją dalį Lietuvos popmuzikos atlikėjų. Pasvarsčius, jo, ji  – ne ožka, šią akimirką ji – G.O.A.T.

83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

KAMANIŲ ŠILELIS

ŽIŪRĖTI Į SAULĘ

Damn Good, Self-released

„Kai naktį vėlei prabundu/ Ir savęs aš nepažįstu./ Kai žinau, kur gyvenu,/ Bet namo negrįžtu./ Kai vėl ir vėl, ir vėl bandau/ Gyvent iš naujo, nors bijau, kad klystu./ Iš anksto aš atsiprašau,/ Visų kuriuos paliesiu ir išnyksiu“... Kai albumas prasideda tokiais lyricsais, kuriuos drąsiai galiu vadinti geriausiu dalyku, kurie įvyko šiais metais Lietuvos muzikos scenoje, sunku pasakyti, kas galėtų mano entuziazmą pakirsti. Nebent, Putinas, bet ne apie jį čia.... Naujasis teatro ir muzikos (bet tik tiek) dueto „Kamanių šilelis“ albumas „Žiūrėti į saulę“ darkart įrodo, kad hipiškų grupių pilname lietuviškame kermošiuje ši grupė vis dar išlieka unikaliausia ir išskirtiniausia, ne besivaikanti madų ar va to cinkelio, o pati jį surandanti. Akivaizdu, kad darbas pradedamas labai aukštai dainos „Aš lauksiu tavęs“ iškelta kartele ir ją laikyti tokiame aukštyje ne vien fiziškai neįmanoma. Vis dėlto, nepaisant aukščio, ir be šios dainos albumas – įdomus ir spalvingas. Taip, gal kartais lyrika ir gali šiek tiek trigerinti, tačiau muzikiniai sprendimai, ypač tokie, kurie yra „Oaxacoje“, klausytojams tiesiai šviesiai pasako, kad ne, mes ne tik kamanių zvimbimo ar šilelio ošimo klausomės. Nors tai tikrai yra „Kamanių šilelio“ albumas, aiškiai matyti, kad grupė eina į priekį, ieško sunkesnių takų, bando save, net jei bijo, kad klysta (atsiprašau, na, labai geras šitas gabalas). Smagu, kad kiekviename įraše duetas sugeba ir pasiūlyti kažkokį hitą, ir žengti į nepažintus vandenis. Susidaro įspūdis, kad net ir būdami drąsūs, jie sugeba išlaikyti žemę po kojomis, nepasiduoti paviršutiniškiems hipavimams ar jų įkvėptiems įvaizdžiams ir, banaliai tariant, dirbti. O jei nėra taip, iš anksto atsiprašau... Ir atsiprašau dar dėl vienos citatos... Tačiau labai gera daina...

82/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

AISTÈ

THE THEORY OF EVERYTHING

Self-released

Ne man tos visos hipiškos paniatkės.  Nežinau, ar čia cinikas viduje, ar supratimas, kad nei meilė, nei LSD, nei iš meilės ir LSD gimusi bendrystė pasaulio neišgelbės, o jei kas taip mano, tai turi per mažai meilės ir per daug LSD. Ir štai tokiam gero artimui nelinkinčiam surūgėliui į rieškutes pateko Aistės Gaižauskaitės, arba Aistè, darbas, persmelktas viso to, kas mano geležinei širdžiai svetima. Tačiau lašas po lašo ir ta širdis ėmė rūdyti, skaldytis ir skilinėti, nes „The Theory of Everything“ yra labai sunkus pasipriešinti albumas. Gali kibti, kad saldoka, naivoka ar dar kaip kitaip –oka, tačiau galiausiai rezultatas tikrai (ir žinau, kad tai skamba itin banaliai) nelietuviškas. Neosoulo ir gospelo vėjų nugairintas darbas griebia netradiciškai grandiozinėmis, netautiškai grandiozinėmis ir nemūsiškai larger than life  melodijomis, kurios ne be reikalo gimė viso ko katile Londone. Nėra nereikalingo kuklumo, susivaržymo ir „ką žmonės pasakys“, kas galbūt galėtų stabdyti, jei kūrėja tokią muziką kurtų Lietuvoje. Dabar lietuvė pristatė absoliučiai internacionalinį albumą, puikiai skambantį tiek Anglijos, tiek Lietuvos, tiek bet kokios kitos šalies pievose. Svarbiausia, kad tai būtų pievos. Jei rimtai, retas lietuviškas įrašas turi tiek daug savyje ugnies ir deguonies, tiek laisvės ir džiaugsmo, tiek drąsos ir atvirumo. Bent man, jei pora pirmų kartų albumas dar kėlė kokių nors abejonių, vėliau supratau, kad klausyti Aistės reikia atvira širdimi ir ausimis, o tuomet viskas susidėlioja į savas vietas. Galbūt tokia ir yra jos teorija, kuri padeda į viską žvelgti paprasčiau.

84/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

MARIJUS ALEKSA

AS THEY ARE

Lietuvos muzikos informacijos centras, Self-released

Ką galima pasakyti apie Marijų Aleksą... Daug galima, tačiau tie, kas dabar skaito šią apžvalgą, tikrai žino šį vieną svarbiausių Lietuvos būgnininkų. Jei dar mėgsta džiazą, apskritai tikriausiai jau baigė skaityti, nes ką čia tas Braškys apie Aleksą paporins. O porinti galima daug, nes „As They Are“ yra didelis žvėris, riaumojantis savo kūrybiškumu ir šiek tiek prispaudžiantis savo svoriu. Pirma mintis, kuri šauna, – po šimts, tai labai rimtas darbas: profesionalus iki kruopelyčių, išieškotas ir sustyguotas taip, kad paklausęs jautiesi lyg būtum nubėgęs kokį keistą muzikinį maratoną. Sulipdęs world muzikos įtakas  į vieną spalvingą džiazo drabužį Marijus sukūrė kažką tokio, ko vienu ar dviem paklausymais neaprėpsi. Pirmiausia, tai nėra būgnų albumas, nes muzikantas puikiai žino, kada jam geriau būtų atsitraukti, o kada jo drumkitas turi būti lyderis, o antra, tai nėra regioninis albumas, nes jis daugiau kalba ne apie tai, kad Marijus yra lietuvis, o apie tai, kad Marijus bene dešimt metų gyveno Londone. Megapolyje sukaupta patirtis išsiveržia kaip vulkanas „As They Are“ kompozicijose ir neša tave taip stipriai, kad, kaip ir sakiau, šiek tiek pavargsti. Iš dalies susidaro įspūdis, kad Marijus yra net šiek tiek negailestingas užpildamas klausytoją tokia intensyvia muzikos srove. Neabejoju, kad prie šio albumo šiemet dar sugrįšiu: per daug nepastebėta, per daug neįsisavinta, per daug informacijos tiesiog nueina, tačiau girdėti tokį turtingą albumą visada yra džiaugsmas, net jei tam reikia padaryti ne vieną ir ne dvi pertraukas. O džiaugtis pastaruoju metu juk labai norisi.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

DOMAS STRUPINSKAS

UNDERSCORE (LIVE FROM STUDIO)

Self-released

Enigma. Viskas, kas yra susiję, su Domu Strupinsku, man yra enigma. Tas, kas domisi alternatyviąja muzika, žino, kas jis toks. Tačiau ar tikrai? Tas, kas domisi alternatyviąja muzika, klauso, ką jis kuria. Tačiau ar tikrai? Ir čia nėra joks priekaištas kūrėjui, tiesiog aplink tiek jį, tiek jo muziką yra pakilęs toks intriguojantis rūkas, kad kartais norisi kaip tik nesidomėti, o tik patirti, paskui ir vėl laukti lyg iš niekur atsirandančio įrašo. Štai taip, iš niekur, atrodo, atsirado ir „Underscore“ – paslaptingas, meditatyvus, instrumentinis penkių kūrinių mini albumas, apie kurį aš nežinau absoliučiai nieko, todėl esu paliekamas su savo jausenomis, spėjimais ir pasvarstymais. O jie tokie, kad „Underscore“ savyje turi keistą užtaisą, neleidžiantį šio EP tiesiog padėti kelissyk paklausius; jis praslenka kaip migla pro ausis, paliesdamas tave keliomis gaidomis, tačiau tą pat akimirką panardindamas į savotišką transą, kuris baigiasi muzikai nutilus, o tu ir vėl priverstas klausyti nuo pradžių. Akivaizdu, kad tai nėra flashy darbas, jis, atvirkščiai, labiau skirtas atmosferai kurti, todėl, jei paklaustumėte, kuris vis dėlto gabalas tau įstrigo, aš tik gūžtelėčiau pečiais ir paklausčiau: o kiek jų buvo? Keista, atrodytų, mažas darbas, tiesiog išleido, ir tiek, o tiek savyje turinio talpina. Tačiau, peržvelgus Domo diskografiją, „Underscore“ čia įsipaišo labai dėsningai, nes, mano manymu, tokia ir turi būti šio kuklaus viešumoje, bet nekuklaus kūryboje kūrėjo muzika. Todėl, jei norite kažko gilesnio ir esmingesnio, šis albumas tikrai jus (under)scorins.

80/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)

„Ką? Nejaugi neturime savos muzikos? Juk yra tiek daug gražių lietuviškų dainų, pvz., „Duokim garo“ šlageriai“, – pasakytų buvęs kokio nors pieno kombinato partinis sekretorius, per trisdešimt nepriklausomybės metų iš aistringo komunisto tapęs griežtu lietuvių nacionalinės skaistybės gynėju.

Tam tikru metu internete netgi buvo paplitęs idiotiškas posakis, kad mes anksčiau „rusenome“, o dabar „anglėjame“.

Mano nuomone, tai, kad užsienietiškos dainos skamba eteryje, ne tik nėra blogai, tai yra labai labai gerai, mat, mano giliu įsitikinimu, tik anglosaksiškomis, o ne lietuviškomis dainomis galima „dezinfekuoti“ Lietuvą nuo sovietinės ir rusiškosios minkštosios galios taršos, kuri per daugybę carizmo ir sovietijos dešimtmečių paveikė Lietuvos žmones.

Ar tokie reiškiniai kaip lietuviška popmuzika, kinas ir literatūra apskritai egzistuoja?

Lietuviška popkultūra ir minkštoji galia yra pernelyg skysta, kad atsvertų rusišką. Augdamas sovietmečiu niekada savo noru nesiklausydavau nei rusiškų, nei lietuviškų dainų (nebent aplinkybės priversdavo).

Dabar, kai yra internetas ir jo siūlomos galimybės, mane visada apima svetimos gėdos jausmas, kai perklausau kokią nors anglišką, amerikietišką, prancūzišką ar itališką į „YouTube“ įkeltą 1940–1970-ųjų dainą ir suprantu, kad ji labai „primena“ kokį nors lietuviškos estrados „šedevrą“ ar „legendinį“ hitą.

Tada man visada kyla šventvagiškas klausimas, už kurį mane nulinčiuotų tiek kairieji, tiek dešinieji.

„Ar tokie reiškiniai kaip lietuviška popmuzika, kinas ir literatūra apskritai egzistuoja?“ – štai koks tas klausimas.

Taip pat norėčiau paklausti patriotais tapusių partinių instruktorių ir sekretorių: kodėl gi turėčiau žiūrėti A. Puipos arba E. Vėlyvio filmus, jeigu galiu šiais laikais pasimėgauti kūryba tų „svetimų“ meistrų, kuriuos „mūsiškiai genijai“ paprasčiausiai aklai plagijuoja? Dėl lietuvybės? Išgraužkite.

„Ką? Nejaugi neturime savos muzikos? Juk yra tiek daug gražių lietuviškų dainų, pvz., „Duokim garo“ šlageriai“, – pasakytų buvęs kokio nors pieno kombinato partinis sekretorius, per trisdešimt nepriklausomybės metų iš aistringo komunisto tapęs griežtu lietuvių nacionalinės skaistybės gynėju.

Tam tikru metu internete netgi buvo paplitęs idiotiškas posakis, kad mes anksčiau „rusenome“, o dabar „anglėjame“.

Mano nuomone, tai, kad užsienietiškos dainos skamba eteryje, ne tik nėra blogai, tai yra labai labai gerai, mat, mano giliu įsitikinimu, tik anglosaksiškomis, o ne lietuviškomis dainomis galima „dezinfekuoti“ Lietuvą nuo sovietinės ir rusiškosios minkštosios galios taršos, kuri per daugybę carizmo ir sovietijos dešimtmečių paveikė Lietuvos žmones.

Lietuviška popkultūra ir minkštoji galia yra pernelyg skysta, kad atsvertų rusišką. Augdamas sovietmečiu niekada savo noru nesiklausydavau nei rusiškų, nei lietuviškų dainų (nebent aplinkybės priversdavo).

Dabar, kai yra internetas ir jo siūlomos galimybės, mane visada apima svetimos gėdos jausmas, kai perklausau kokią nors anglišką, amerikietišką, prancūzišką ar itališką į „YouTube“ įkeltą 1940–1970-ųjų dainą ir suprantu, kad ji labai „primena“ kokį nors lietuviškos estrados „šedevrą“ ar „legendinį“ hitą.

Tada man visada kyla šventvagiškas klausimas, už kurį mane nulinčiuotų tiek kairieji, tiek dešinieji.

„Ar tokie reiškiniai kaip lietuviška popmuzika, kinas ir literatūra apskritai egzistuoja?“ – štai koks tas klausimas.

Taip pat norėčiau paklausti patriotais tapusių partinių instruktorių ir sekretorių: kodėl gi turėčiau žiūrėti A. Puipos arba E. Vėlyvio filmus, jeigu galiu šiais laikais pasimėgauti kūryba tų „svetimų“ meistrų, kuriuos „mūsiškiai genijai“ paprasčiausiai aklai plagijuoja? Dėl lietuvybės? Išgraužkite.

„Tai daina, kuri, ko gero, savyje turi tokią stiprią „užkoduotą“ žinutę apie nerūpestingą vaikystę, kad paliečia kiekvieną. Ypač dabar, kai metas nėra lengvas ir vis dažniau mintimis grįžtame ten, kur buvo gera ir jokie rūpesčiai nespaudė krūtinės“, – pasakojo Mantas.

„Ant laurų“ atlikėjas neužmigo – jautė, kad daina gali skambėti ir dar kitaip: taip gimė „Mano kelias“ akustinė versija, kurioje skamba ne tik gitaros virtuozo Giedriaus Balčiūno – Mr. Jumbo gitaros partijos, bet ir bajanas.

„Mane visuomet traukia netradiciniai sprendimai: bajanas – vienas tų instrumentų, kuris, sakyčiau, skirtas išskirtiniam muzikiniam skoniui. Bet kaip, gyvenant svetur, surasti bajanu grojantį muzikantą? Štai čia dar kartelį pasitvirtina posakis: „Kas ieško – tas randa”! Žinojau, kad emigracijoje gyvena bajano virtuozas Deividas Jocius. Susisiekiau su juo ir jis sutiko savo įgrota bajano partija papuošti „Mano kelią“, – pasakojo Mantas.

D. Jocius/Pranešimo autorių nuotr.

Naujausią dainos versiją pirmiausia atlikėjas parodė dainos idėjos autoriui ir kuratoriui – Gintarui Stankūnui iš grupės „Dreams“, ir, sulaukęs itin šiltų atsiliepimų, nusprendė pasidalinti geros muzikos doze su aplinkiniais. „Daina įgavo tokį šiltą, sakyčiau, net kalėdinį atspalvį, tad pagalvojau, jog tai puiki dovana visiems mano gerbėjams, sekėjams, geros muzikos mylėtojams artėjančių švenčių proga“, – šypsojosi populiarusis atlikėjas.

„Žinoma, nepamiršiu ir pačių artimiausių, mylimiausių žmonių – nepaprastai mėgstu daryti staigmenas, tad ir šiais metais Kalėdų stebuklas įvyks“, – tikina Mantas ir kviečia kartu pajausti artėjančių švenčių šilumą.

Dainos „Mano kelias“ kūrybinė grupė:

Muzikos ir žodžių autorius: Arūnas Mickus

Gitara: G. Balčiūnas – Mr. Jumbo

Bajanas: D. Jocius

Pritariančioji vokalistė: Vaiva Venslovienė

Atlikėjas: M. Vygantas

Garso suvedimas: Laurynas Baškys, „Lapių“ įrašų studija.

Dainos „Mano kelias“ akustinės versijos galite pasiklausyti čia:

Tik jauniems?

Diskusijoje, skirtoje pristatyti Lietuvos muzikos informacijos centro leidžiamą žurnalą "Lithuanian music Link", dalyvavo literatūros ir muzikos kritikė Emilija Visockaitė, viena iš leidinio "Kaunas pilnas kultūros" redaktorių Kotryna Lingienė, tekstų apie kiną, muziką, scenos menus autorius Tautvydas Urbelis ir muzikologė, Lietuvos muzikos informacijos centro vadovė Asta Pakarklytė.

Žurnalas, užsienio auditorijai pristatantis įdomiausius Lietuvos muzikos padangės atlikėjus, neretai susilaukia kritikos dėl neva propaguojamo jaunystės kulto. "Vis dėlto, ar muzika apskritai nėra susijusi su jaunyste? – diskusijos dalyvių klausė A.Pakarklytė. – Juk dauguma muzikos grupių yra jaunos, vis susiburiančios ir čia pat išsiskiriančios."

E.Visockaitės nuomone, jaunystės kultas daug labiau pastebimas alternatyvioje ar populiariojoje muzikoje, tačiau akademiniuose žanruose jo yra kur kas mažiau. "Klasikinėje, "rimtojoje" muzikoje visi procesai prasideda vėliau ir vyksta kur kas stabiliau, – pastebėjo ji. – Jei žmogus yra kompozitorius, tai tampa jo karjera visam gyvenimui. Tačiau alternatyvioje muzikoje kasdien kas nors keičiasi: atsiranda naujų grupių, o senos išnyksta, nes jose groję dvidešimtmečiai baigia studijas ir susiranda geriau apmokamus darbus."

T.Urbšys pritarė, kad šioje situacijoje ypač svarbus ekonominis aspektas. Jei atlikėjas negali pragyventi iš savo veiklos, muzika galiausiai jam tampa tik laisvalaikio užsiėmimu. Vis dėlto, su muzika ir amžiumi susiję ir begalė stereotipų. "Man artimesnė eksperimentinė ir šokių muzika – šiose sferose ypač jaučiami stereotipai, formuojantys, ką tam tikro amžiaus žmogus gali ir ko negali daryti. Tokią muziką atliekantį šiek tiek vyresnį žmogų dar galime įsivaizduoti. Tačiau kalbant apie linksminimąsi koncertuose, su metais tai tampa vis didesniu tabu", – pastebėjo jis.

K.Lingienė svarstė, kad muzika vis dėlto labai susijusi su jaunyste, nes žmogus jos klausosi, kai yra niekuo neįpareigotas, dažniausiai paauglystėje. "Jei paklaustume 15-mečio, koks jo hobis, šis nepasakytų, kad muzika, nes tiesiog jos klausosi visą laiką, muzika yra jo gyvenimo dalis, – atkreipė dėmesį diskusijos dalyvė. – Vėlesniuose gyvenimo etapuose hobiai išsigrynina. Jeigu žmogus yra melomanas, jis pradeda kolekcionuoti plokšteles, lankytis koncertuose. Kita vertus, Lietuvoje yra atlikėjų, kurių masiškai klausosi įvairaus amžiaus žmonės, pavyzdžiui, Andrius Mamontovas. Tačiau tokių yra nedaug."

Sėkmės receptas

O kokia muzika galėtų išpopuliarėti už Lietuvos ribų ir garsinti šalį užsienyje? Anot A.Pakarklytės, tai padaryti daugiausia pavyksta klasikinės bei džiazo muzikos atlikėjams. Štai, pavyzdžiui, Mirga Gražinytė-Tyla tapo pirmąja moterimi dirigente, paskirta Birmingamo simfoninio orkestro muzikos direktore. Tačiau, ar tokia lietuvės sėkmė lems ir didesnį Lietuvos muzikantų žinomumą Jungtinėje Karalystėje? K.Lingienė suabejojo, kad Birmingemo gyventojas, kuris nesidomi klasikine muzika, išvis sužinos apie šią lietuvę.

Diskusijos dalyviai pastebėjo, kad vis dėlto, šiais, įvairiausių internetinių platformų laikais, muziką rodyti užsieniui nebėra toks sudėtingas dalykas. Atlikėjas gali tiesiog įkelti savo kūrinį į "YouTube" kanalą ir džiaugtis pasauline sėkme.

Tačiau, T.Urbelio teigimu, egzistuoja svarbi problema: mūsų kūrėjai dažnu atveju pernelyg stengiasi įtikti kitiems, kadangi Lietuva dar neišaugo iš mažos šalies sindromo ir begalinio noro būti pripažintai užsienyje. Pasak jo, kitose šalyse laimėti konkursai ar gauti apdovanojimai savaime nėra blogai, tačiau siekiamybe turėtų būti ne savęs reprezentacija, o autentiška kultūrinė muzikinė veikla, generuojanti kokybišką turinį.

"Manau, kad šis žūtbūtinis noras išvažiuoti į užsienį turėjo išnykti su deficitinėmis prekėmis. Tai yra visiškas anachronizmas, – pastebėjo jis. – Galiausiai, net jeigu kažkas pasako, kad štai šis žymus atlikėjas yra iš Lietuvos, kokią reikšmę tai turi?"

K.Lingienė atkreipė dėmesį, kad šlovę užsienyje pasiekusių ir išgarsėjusių lietuvių išvažiavimas iš Lietuvos dažnu atveju buvo priverstinis. "Jonas Mekas tikriausiai nebūtų tapęs tuo Meku, kurį mes pažinojome, jeigu būtų likęs Lietuvoje. Vis dėlto, kodėl jis išvažiavo? J.Mekas neišvyko daryti menininko karjeros, o bėgo nuo karo. Lygiai taip pat pasielgė daugybė Lietuvos žydų, apie kuriuos kalbėdami mėgstame pabrėžti jų lietuvišką kilmę. Tad šlovės kaina buvo tokia, kad šie žmonės niekada nebematė tėvynės. Kaip dabar pakartoti tą sėkmę? Manau, neverta siekti kažko, kas jau pasiekta. Reikia tiesiog gyventi ir kada nors kam nors patiks tai, ką darai", – garsių lietuvių istoriją priminė kultūrinių tekstų autorė.

Tačiau kodėl kažkam pasaulyje turėtų būti svarbu, kad jo mėgstamas atlikėjas yra iš Lietuvos? Juk tai nieko nereiškia vertinant šio muziką. K.Lingienė atsiminė ir kitados rengtą interviu su žymios amerikiečių grupės "Red Hot Chili Peppers" vokalisto Anthony Kiedžio tėvu. Visame pasaulyje garsaus muzikanto proseneliai kilę iš Tauragės. "Atrodė be galo įdomu, kad tokio kalibro grupės turi ryšį su Lietuva. Tačiau tai nieko iš tiesų nereiškia pačiam A.Kiedžiui", – pastebėjo K.Lingienė.

E.Visockaitė neabejojo, kad Lietuvos muzikos sėkmė dar laukia ateityje. "Šiuo metu pasaulyje itin populiarėja posovietinės erdvės atlikėjai – vakariečiai atranda kokybišką muziką, kuri tarsi paklūsta tarptautiniams standartams, bet turi ir egzotiškų prieskonių, – pastebėjo muzikos kritikė. – Turime daug potencialo, bet dar bijome jį išnaudoti. Stengiamės daryti lygiai taip, kaip užsienyje: padainuoti be akcento, atkartoti tą patį stilių. Norint ko nors pasiekti, būtina įveikti savo kompleksus."

T.Urbelis pritarė minčiai, kad reikia atsikratyti begalinio geismo įtikti kitiems ir nuolatinio svarstymo "kas kitose šalyse mąstoma apie abstrakciją "Lietuvos muzika". "Reikia ne galvoti, kaip tai parodyti, o tiesiog rodyti, – sakė jis. – Jeigu tai bus geras kūrinys, jis bus pastebėtas net ir kitoje planetoje."

K.Lingienė pabrėžė, kad aklai bandydami įtikti standartams ir būti "kaip vakariečiai", patys kišame sau pagalius į ratus. "Kam amerikiečiui ar britui, turintiems savo muzikos istoriją, klausyti lietuviško roko, kuris skamba taip pat, tik yra prastesnės kokybės? – retoriškai klausė ji. –  Bet jei tai – rokas, skambantis su sutartinėmis, darosi įdomu. Kaip tik šį mūsų muzikinį paveldą gyrė amerikietis džiazo muzikantas Michaelas Moore'as, su kuriuo teko bendrauti jo rezidencijos Kaune metu. Jis nesuprato, kodėl neišnaudojame gilios savo muzikos istorijos."

Siekiamybė turėtų būti ne savęs reprezentacija, o autentiška kultūrinė muzikinė veikla, generuojanti kokybišką turinį.

Scenoje – tik vaikinai?

Diskusijoje buvo paliestas ir lyčių lygybės muzikoje klausimas. Nors moterų kompozitorių yra nemažai, tačiau kituose muzikos žanruose merginų itin trūksta. K.Lingienė atkreipė dėmesį, kad tokios situacijos formavimas prasideda dar vaikystėje, kai mergaitės muzikos mokykloje yra nukreipiamos būti vokalistėmis, pianistėmis ar smuikininkėmis, bet ne būgnininkėmis, saksofonininkėmis.

E.Visockaitė pripažino, kad ją stebina tai, jog dažnai problema nematoma ar jos nepaisoma. "Vienoje diskusijoje teko kalbėtis su dviem roko grupėmis, kuriose groja tik merginos. Galvojau, kad laukia aistringa diskusija, bet supratau, kad jos apie lyčių nelygybę muzikoje net nesusimąsto, – pasakojo ji. – Viena vertus, galbūt grupių narės scenoje neskirsto muzikantų į vyrus ir moteris. Vis dėlto, būdamos išimtimi, turėtų kalbėti apie situaciją, atkreipti kitų dėmesį į ją."

Anot T.Urbelio, problemos nematymas ar nuvertinimas nereiškia, kad jos apskritai nėra. Diskusijos dalyvis pasisakė už muzikos renginius tik merginoms, atkreipiant dėmesį į nelygią situaciją. "Jeigu sutinkame, kad egzistuoja problema – nelygybė lyties atžvilgiu, neturėtume jos spręsti pagal tuos, kurie yra galios pozicijoje, – sakė jis. – Vyrai dominuoja muzikos sferoje, tad moterims prasibrauti į sceną yra žymiai sunkiau. Todėl reikia tokių vietų ir renginių, kurie suteiktų galimybę identifikuoti problemą ir pradėti ją spręsti. Tai gali būti įvairios iniciatyvos, pavyzdžiui, moterų didžėjų bendradarbiavimo tinklai."

Vis dėlto, K.Lingienė išreiškė abejonę, ar rengiant tokius muzikinius įvykius nenukentėtų kokybė: juk nesant dideliam kiekiui muzikančių, nebūtų galima rengti adekvačios atrankos. "Taip pat kyla klausimas, ar moterų, kaip kitokių, išskyrimas neprasilenkia su lygybės siekio idėjomis?" – abejojo ir A.Pakarklytė.

Lietuvos muzikos informacijos centro vadovė pastebėjo ir tai, kad Skandinavijos šalys muzikantų lyčių lygybės srityje nužengė dar toliau ir pradėjo įgyvendinti dirbtinius procesus. "Šiose šalyse ypač svarbu, kad muzikantų vyrų ir moterų būtų po lygiai. Tačiau dažnu atveju, bandant surinkti, pavyzdžiui, saksofonininkų grupę renginiui, pastebima, kad nėra užtektinai moterų, kurios grotų šiais instrumentais. Tada bandoma dirbtinai jų atrasti, prikviesti. Kita situacija – kuratoriai menininkams pareiškia, kad nedirba su garso menu, nes ten – vien vaikinai. Kaip manote, galbūt to jau per daug?" – retoriškai klausė muzikologė.

T.Urbelio nuomone, toks bandymas sulyginti situaciją puikiai išryškina problemą. "Tai turbūt vienintelis būdas kompensuoti tą ilgą nelygybės periodą, kurio metu merginos buvo skatinamos veikti ką nors kitą, bet ne, pavyzdžiui, groti saksofonu", – sakė jis.

K.Lingienės nuomonė buvo kitokia: "Ne tada, kai organizuoji dirbtuves ar rezidenciją menininkams, reikia kaišyti skyles puode. Situacijos keitimas turėtų prasidėti muzikos mokykloje, kai mergaitės, kurioms dar nesvarbu kuo groti, renkasi būsimą instrumentą. Juos užsiims tuo, kas pasirodys žavinga, tad galima paskatinti rinktis ne vien tradiciškai moteriškas veiklas. O vėliau vykstantis dirbtinis muzikančių ieškojimas kelia labai didelį kokybės klausimą", – pastebėjo ji.

Nikolajus:

– Muziką mėgstu, klausau įvairios. Mėgstu  klausyti lietuviškų, rusiškų dainų, patinka ir klasikinė muzika. Siūlymui radijo stotims  privalomai groti lietuvišką muziką pritariu. Svarbu, kad ji būtų kokybiška, o turinys – vertas dėmesio.

Janina:

– Apie naujai išgalvotą apribojimą dar negirdėjau. Manau, kad laisvoje  valstybėje žmogus gali rinktis, kas jam patinka. Lietuviškos muzikos neklausau ir nesidomiu. Įdomu, kaip bus apibrėžiamas stočių grojaraščio repertuaras. Kas gali žmones priversti klausyti lietuviško popso ar liaudies dainų?

Dainora:

– Tvirtos nuomonės šiuo klausimu neturiu. Lietuviškos muzikos kartais klausausi. Galbūt šis siūlymas bus naudingas, nes daugelis lietuvių neklauso savo tautiečių kuriamos muzikos. Tai padės populiarinti Lietuvos muzikos kultūrą. Dar nežinomiems jauniems atlikėjams šis siūlymas išeis į naudą.

Olegas:

– Radijo beveik neklausau, bet manau, kad lietuviškos muzikos klausyti galima. Vis dėlto radijo eteryje 35 procentai lietuviškų dainų būtų tikrai per daug. Radijo stotims pakaktų transliuoti 10 procentų lietuviškų kūrinių.

Dovydas:

– Manau, kad toks sprendimas padėtų populiarinti lietuvišką muziką ir lietuvių kalbą.  Puikių atlikėjų ir kokybiškos muzikos turime nemažai. Pavyzdžiui, Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius, Jazzu...  Mūsų atlikėjai ne ką prastesni nei užsienio.

Monika:

– Apie šį politikų užmojį girdėjau. Asmeniškai manęs tai neliečia, kadangi visada galima perjungti radijo stotį. Lietuviškos muzikos klausausi retai, bet turbūt turime ir gerų muzikos kūrinių. Toks siūlymas varžo žmonių pasirinkimo laisvę.

Albertas:

– Tokį sprendimą vertinu palankiai. Pats klausausi lietuviškos muzikos ir nesuprantu, kodėl vertėtų skųstis. Pradėjus transliuoti daugiau lietuviškos muzikos bus smagiau gyventi. Galbūt atsiras daugiau lietuvių atlikėjų, įvairesnių stilių muzikos.