Jei į svarbias valstybės pareigybes būtų priiminėjama ne pagal politinę priklausomybę ar madingą lytį, o pagal kompetenciją arba bent jau pagal IQ, taip apgailėtina nebūtų.
Tačiau dabar regime nuolatinį liūdesį: ir Seime, ir vyriausybėje gali atsidurti bet kuri molio galva. Nes tinkamumą lemia ne žmogaus profesionalumas ir nuovoka, o tai, ar jis yra moteris ir ar jis priklauso kokiai nors politinei kuopelei. Kad ir aplipusiai koloradinėmis lervomis.
Tačiau opiausias dalykas yra ne tas visiškas nusidurniavimas. Klaikiausi yra sovietinio ubago įpročiai paėsti valdiškame baliuje. Gink dieve, ne iš savo kišenės, geriausia – kolchozo ar valstybinės įmonės sąskaita. Tas bendro rijimo aktas vadinamas "kolektyvo motyvacija".
Na, taip, reikia ir švenčių, ir fejerverkų, ir dovanų. Tačiau sovietinio molio galvos iki šiol nesugeba suvokti, kad visa tai turi būti perkama ne valstybės, o savais pinigais.
Tik pažvelkite, kiek prieš Kalėdas vyksta viešųjų pirkimų šventinėms ir maitinimo paslaugoms. Valstybės įstaigų sąskaita perkami tortai, putojantis vynas, antrieji patiekalai, saldainiai ir šokoladas. Kasmet už šimtus tūkstančių, kurie galėjo būti skirti kelių tiesimui, akis rėžiančio skurdo ir eilių poliklinikose mažinimui.
"Žmonėms juk reikia švenčių", – į atlapus kimba valdiškų įstaigų valdovai, tarsi skydu dengdamiesi dar ir tuo, kad dalį lėšų atseikėja darbuotojų vaikų dovanėlėms.
Na, taip, reikia ir švenčių, ir fejerverkų, ir dovanų. Tačiau sovietinio molio galvos iki šiol nesugeba suvokti, kad visa tai turi būti perkama ne valstybės, o savais pinigais. Kaip ir ėsti negalima už valdiškus pinigus, nors tas ėdrumu pagarsėjęs ministras to niekaip neįgali pats sau išsiaiškinti.
Ir ėsti už svetimus, ir imti už biudžeto lėšas nupirktas gėlytes jubiliejaus proga yra amoralu. Ir už valdiškus pinigus pirkti vaikučiams dovanėles amoralu lygiai taip pat, kaip ir už valstybės lėšas teatro bufete sriaubti šventinį šampaną.