Atsigręžus į nueitą kelią

Pasak atlikėjų, joje jie sujungs tris pagrindines savo muzikinių ieškojimų gijas. „Atsigręžę į nueitą kelią, abu matome, kad geriausiai jaučiamės interpretuodami būtent prancūziškojo impresionizmo ir vokiškojo romantizmo kūrinius. Na, o lietuvių autoriai mums visada buvo labai svarbi kūrybos erdvė: jeigu mes nesukursime lietuviškos muzikos interpretavimo tradicijos, tai niekas nesukurs“, – mintimis dalijosi Sonata ir Rokas.

Kartu jie pradėjo groti 1997 m. Abu studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Heinricho Neuhauso institute (Ciuriche, Šveicarija) ir De Paulo universitete (Čikagoje, JAV). Duetas dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Norvegijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Suomijoje ir Lietuvoje („Nepaklusniųjų žemė“, „Gaida“, Pažaislio, „Marių klavyrai“, „Klaipėdos muzikos pavasaris“, „Jauna muzika“, Biržų, Šiaulių fortepijoninių duetų ir kt.). Net 15 metų S. ir R. Zubovai buvo muzikos ir ekologijos festivalio Neringoje „Nepaklusniųjų žemė“ įkvėpėjai ir rengėjai.

Duetas daug kartų koncertavo JAV, Kanadoje, Norvegijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Šveicarijoje, Latvijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Irane ir kitur. Jie yra groję su Lietuvos nacionaliniu ir Kauno simfoniniais, Klaipėdos, Šv. Kristoforo, Šiaulių ir Kaliningrado filharmonijos kameriniais orkestrais, pasirodę kartu su „Aukuro“, „Aidijos“, „Polifonijos“, „Jaunos muzikos“ ir „Dainavos“ (Čikaga) chorais.

Minimalistinės estetikos kūriniai

S. ir R. Zubovai intensyviai garsina M. K. Čiurlionio muziką pasaulyje. Nenuostabu, nes Rokas yra didžiojo lietuvių menininko provaikaitis, net į jį panašus. Be to, duetas groja daug ir kitos lietuviškos muzikos, yra atlikęs daugiau kaip 10 specialiai jam parašytų kompozicijų.

Du lietuviški minimalistinės estetikos kūriniai suskambės ir programoje „Skambančios visatos“. Tai bus Broniaus Kutavičiaus – vienos svarbiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos figūrų – opusas „Gilijos laivužis“. Jis sukurtas dviem pianistams ir fonogramai, kurioje girdėti Pamario krašto daina iš Liudviko Rėzos rinkinio.

Klaipėdiečio kompozitoriaus Zigmo Virkšo meditatyvi kūryba yra atskiras puslapis lietuviškos muzikos garsovaizdyje. Kompozitoriaus žodžiais tariant, jo estetinius polinkius formavo poezija, dangus ir žemė, šiek tiek Šventasis Raštas, Rytų kultūros atšvaitai (meditacija). Z. Virkšo muzikos šaltiniai glūdėjo panteistinėje gamtos sampratoje, tautosakos simbolikoje, lietuvių etnose slypinčios monotonijos grožyje. Tai pasigirs ir Zubovų dueto interpretuojamame jo kūrinyje „Paskutinis rudens divertismentas“.

C. Debussy ir J. Brahmsas

Kompozitoriai ir pianistai Johannesas Brahmsas ir Claude’as Debussy, S. ir R. Zubovų nuomone, „savo garsines visatas kūrė prie fortepijono. Todėl muzika šiam instrumentui tiksliausiai atkartodavo jų įsivaizduojamą garsinį pasaulį, geriausiai atspindėdavo jų sielos virpesius. Retiems savo kūriniams dviem fortepijonams jie pasirinkdavo ypatingai didingus sumanymus.“

Pianistai pasakojo: „Mūsų dueto ketvirčio amžiaus meninėje raidoje visada labai svarbią vietą užėmė C. Debussy ir J. Brahmsas. Esame atlikę visą Debussy kūrybą fortepijoniniam duetui – nuo tokių mažų perlų kaip „Mažoji siuita“ ir „Šeši antikiniai epigrafai“ iki mažai žinomų ankstyvųjų simfoninių kūrinių. Kiekvienas Debussy kūrinys – tai kelionė į vitališką ir nenuspėjamą spalvų ir charakterių pasaulį, kiekvieną kartą užburia kompozitoriaus gebėjimas garsais sukurti pačius neįtikimiausius vaizdinius, emocinius atspalvius ir charakterius. Galime prisipažinti, kad kūrinys „Šeši antikiniai epigrafai“ mus sujungė į duetą.“

Pirmosios „Skambančių visatų“ dalies pabaigoje duetas atliks C. Debussy opusą „Lindaraja“ ir trijų dalių ciklą „En blanc et noir“ („Baltais ir juodais“).

Po pertraukos suskambės J. Brahmso Sonata dviem fortepijonams f-moll. S. ir R. Zubovai prisiminė: „J. Brahmso muzika mus abu žavėjo nuo pat jaunystės, ji buvo labai svarbi mūsų, kaip pianistų, formavimuisi. Brahmso soliniai kūriniai, jo kameriniai opusai, koncertai fortepijonui ir orkestrui, jo simfoninė muzika formavo mūsų estetines pažiūras ir mus kaip pianistus. Brahmso Sonata dviem fortepijonams f-moll, op. 34b, kurią taip pat žinome ir kaip Fortepijoninio kvinteto f-moll, op. 34, ir styginių kvinteto variantus, – tai ir nepaprastai prašmatnus kūrinys, ir subtilus kamerinis opusas, savo apimtimi ir minties skrydžiu prilygstantis kompozitoriaus simfonijoms.“

Apie naujų prasmių ir aktualijų kūrimą, ateities vizijas – pokalbis su R.Lozinskiu (R.L.), vienu ryškiausių jaunosios kartos Lietuvos pianistų, ir M.Mašanauskaite (M.M.), aktyviai koncertuojančia pianiste, įvairių meninių projektų organizatore ir dalyve, Vienos muzikos ir scenos menų universiteto magistrante.

– Gimėte, augote ir mokėtės Kaune. Kuo jums svarbus ir brangus šis miestas?

R.L.: Kiekvienam žmogui gimtasis miestas, gimtoji vieta – universali sąvoka, aiškiai suvokiama įvairiose kultūrose. Ir man Kaunas be galo yra brangus. Ilgai planavau grįžti į Kauną ir dabar su jauduliu nekantrauju įsikurti. Čia man įprastas miesto gyvenimo būdas, žmonės, čia mano šeima, artimi draugai. Tiesiog norisi kurti ten, kur jautiesi savas.

M.M.: Įdomu tai, kad kol gyvename savame mieste, krašte, atrodo, kad čia ne viskas taip gerai ir šaunu kaip užsienyje. Tarsi išvažiuoji, nes kažkur yra geriau, – Ispanija, Škotija, Austrija... Per ilgesnį laiką pamatai, kad ir kitos šalys, jų gyventojų mentaliteto ypatybės turi įvairių atspalvių, problemų, kurios tave erzina, ko Lietuvoje nepatyrei. Tai suvokęs, pradedi žymiai labiau mylėti Lietuvą, dingsta jausmas, kad svetur ir žolė žalesnė. Dabar manau, kad gyvendama Lietuvoje, Kaune, galiu žymiai daugiau kažko prasmingo nuveikti, pasiekti. Šiuo metu mokausi Vienoje ir man atrodo, kad čia tiek daug visko užauginta, padaryta, išpuoselėta... Gal būdama Kaune aš galiu sukurti kažką naujo, gražaus miestui ir praturtinti tiek savo, tiek miesto gyvenimą – tokie mano jausmai.

– Jūs susipažinote dar besimokydami Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Kokių vertingiausių dalykų įvaldėte, įgijote besimokydami ir kodėl verta mokytis muzikos?

M.M.: Neseniai su Robertu diskutavome šia tema ir jo mintis buvo, kad mokykloje ne tik žinių įgyji, bet ir socializacijos įgūdžių. Man atrodo, kad Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija padeda susiformuoti jauno žmogaus asmenybei to žmogaus neužgoždama. Kai pagalvoju apie savo klasės draugus ir kitus gimnazijos abiturientus – mes buvome tokie skirtingi, mūsų pomėgiai, talentai labai skyrėsi ir gimnazijos didelė stiprybė, vertė, kad mokiniai gali būti savimi, būti suprasti, o mokytojai padeda jaunam žmogui atsiskleisti. Esu labai dėkinga už tas puikias sąlygas tobulinti savo pasirinktos profesijos įgūdžius. Dabar mano, kaip atlikėjos, meistriškumas leidžia man skambinti itin sudėtingus ir kartu labai gražius kūrinius.

R.L.: Esu sakęs, kad gimnazijoje išmokau mokytis. Tai pati svarbiausia priemonė žmogui gyvenime kažko siekiant, kuriant. Gimnazijoje nebuvo forsuojamos tam tikros ugdymo įtampos. Liko daug puikių artimų draugų ir aš su malonumu atsimenu gerą atmosferą mokykloje. Muzikos apskritai verta mokytis, nes tai puiki smegenų mankšta. Daugelyje labai išsivysčiusių valstybių, bendruomenių muzikos yra mokomasi dėl jos nenuginčijamos teigiamos įtakos geram smegenų darbui ir žmogaus dvasingumui. Manau, muzikinis lavinimas turi būti vienas iš pamatinių vaiko lavinimo dalykų.

Muzikavimas yra vienas iš pamatinių žmogiškumo, kultūros vystymosi rodiklių. Tai mus jungiantis procesas, nenugalima komunikacijos jėga.

M.M.: Noriu pastebėti, kad muzikos atlikimo, muzikavimo reikia pradėti mokytis ankstyvoje vaikystėje, ypač jei nori siekti muziko profesijos, siekti profesinio aukšto meistriškumo. Tai labai svarbi investicija į savo ateitį – pradėjęs vėliau mokytis, profesinio meistriškumo praktiškai neįgysi (čia labai retai būna išimčių). Žmogus, įgijęs vidurinį išsilavinimą, ketverius metus studijavęs aukštojoje mokykloje, gali tapti puikiu pasirinktos profesijos specialistu. Bet per ketverius metus netapsi puikiu muzikos atlikėju. Na, o žmogus, nuo vaikystės išmokęs groti muzikos instrumentu, visą gyvenimą galės džiaugtis įgūdžiais ir patirti muzikavimo malonumą.

– Jus muzikavimas lydi nuo ankstyvos vaikystės – muzika tapo neatsiejama būties dalimi ir savirealizacijos priemone, būdu įprasminti save. Kokias veiklas, projektus dabar vystote?

M.M.: Kartais atrodo, jeigu esi muzikantas, tai tik groti ir tesugebi. Šios profesijos žmonės turi išmanyti begalę įvairių dalykų, būti talentingi visur: organizuoti, pildyti dokumentus, skaičiuoti biudžetus, sudėlioti savo veiklai ar renginiui reikalingą logistiką ir t.t. Turi galėti ir sugebėti viską! Mūsų organizuojamas šiemet jau penktasis festivalis „Kaunas Piano Fest“ vyks liepos 8–17 d. Jį organizuodami darome viską nuo pradžių iki pabaigos: dizainas, reklama, planavimas, dalyvių ir partnerių ieškojimas ir t.t. Kartu su Robertu atliekame kokių 20 specialistų darbus. Šalia šių veiklų, taip pat kuriu tinklalaidę "openARTed", kurioje kalbinu žmones įvairiausiais klausimais: apie buvimą menininku, įvairius menininko gyvenimo iššūkius ir aktualijas. Žinoma didžiąją savo laiko dalį skiriu skambinimui fortepijonu, naujų kūrinių mokymuisi. Dabar studijuoju Vienos muzikos ir scenos menų universitete kamerinės muzikos atlikimo meno, labai daug groju kamerinės muzikos su įvairiais atlikėjais, kartu koncertuojame, darome muzikos kūrinių įrašus.

R.L. Kai muzikos pradedi mokytis nuo šešerių ar septynerių metų ir visą gyvenimą gyveni šioje muzikos sferoje, iš šalies gali atrodyti, kad esi tos muzikinės veiklos iš dalies apribotas. Bet naujų idėjų, naujos veiklos galimybių muzikoje dabar yra labai daug. Kartu su IT technologijomis, neuromokslo, psichologijos mokslo, socialinių medijų vystymusi auga ir muzikinių veiklų potencialas. Keletą šimtmečių besivysčiusios vakarietiškos muzikinės klasikinės tradicijos dabar pradeda ryškiai kisti, plėtotis. Atsiranda naujų dalykų, elementų muzikos mene. Apima jausmas, kad daugelio dalykų dar niekas nedaręs, kad reikia praskinti kelius naujoms idėjoms ir formoms. Šis jausmas neleidžia nuobodžiauti, užsikonservuoti siaurame veiklos bare, nes gali būti kokių nors dalykų pradininku. Dabar, kai didžiulis technologinis progresas veda į naujo kokybinio lūžio laikotarpį, tai neišvengiamai vyksta ir muzikoje.

Robertas Lozinskis ir Monika Mašanauskaitė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu labai daug groju kamerinės muzikos su savo ansambliu „Trio Agora“, įrašome naują albumą, kuriame skambės visiškai unikalios klarnetininko Žilvino Brazausko tango muzikos transkripcijos. Pagrindinis albumo perlas – Astoro Piazzollos „Metų laikai“. Užsiimu pedagogine veikla – esu vienas iš Nacionalinės moksleivių akademijos muzikos sekcijos vadovų, mielai vedu meistriškumo kursus ir mokau privačiai.

– „Kaunas Piano Fest“ kasmet vis plačiau įsilieja į įvairias Kauno ir kitų Lietuvos miestų erdves. Kaip šiais metais festivalis skambės Europos kultūros sostinės erdvėse.

M.M. Festivalį „Kaunas Piano Fest“ siekiame plėtoti kokybės linkme, dėl to ribojame dalyvių skaičių. Siekiame pačios geriausios organizacijos, aukščiausio lygio dėstytojų, geriausių sąlygų festivalio dalyviams ir unikalumo. Iš buvusių festivalių dalyvių, klausytojų ir renginiuose dirbančių savanorių sulaukėme pačių aukščiausių įvertinimų, viena iš savanorių šiemet tapo mūsų renginio mecenate. Taip atsiranda tvirtesnis tikėjimas šio festivalio ateitimi ir noras daryti vis geriau ir įdomiau.

R.L. Labai tikiuosi, kad 2022-ieji, Europos kultūros sostinės metai, Kaunui taps lyg tramplinu visam miesto kultūriniam (ir ne tik) vystymuisi, žinomumui. „Kaunas Piano Fest“ yra vienas iš programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių, ir tai labai stipriai padeda žinomumo ir įvertinimo prasme. Šiemet džiaugiamės draugyste su Lietuvos nacionaline filharmonija, kuri kito sezono metu pakvies mūsų dalyvius atlikti dvigubo fortepijoninio koncerto su orkestru. Kitas partneris – bene žymiausia pasaulyje Vokietijos natų leidykla „G. Henle Verlag“, kuri kiekvienam festivalio dalyviui dovanos žymią sumą natoms jų internetinėje parduotuvėje įsigyti. Mus remia Kauno valstybinė filharmonija, dienraštis „Kauno diena“, Lietuvos kultūros taryba, Geros valios fondas, Kauno Rotary klubas, o muzikos mėgėjai festivalį tiesiogiai remia „Patreon“ platformoje, dėl to esame be galo visiems dėkingi. Ir, žinoma, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija – pagrindinis rėmėjas, mūsų festivalio namai, kuriuose yra puikių instrumentų, salių, jaučiamas siprus direktoriaus Raimundo Simanavičiaus ir visos mokyklos bendruomenės palaikymas. Esame labai dėkingi, kad mumis – jaunais žmonėmis, patikėjo, palaikė ir suteikė sąlygas mūsų idėjų realizavimui. Svajoju, kad šis festivalis taptų ilgaamžiškas ir kad su metais pritrauktų vis didesnį būrį klausytojų iš visos Lietuvos bei užsienio.

– Šiais laikais smarkiai, net galima sakyti agresyviai, vystantis technologijoms, muzikantams atsiveria daug galimybių būti išgirstiems, stebimiems įvairiuose interneto platformose, klausytojai gali rinktis įvairiausių žanrų ir interpretacijų muziką. Tai, manau, kelia papildomą konkurenciją tarp muzikos kompozitorių ir atlikėjų, be to, mažina poreikį ateiti ir gyvai klausytis koncerto. Kaip jūs matote šią situaciją ir ką pasakytumėte klausytojams – kodėl verta muzikos klausytis gyvai koncertų salėse?

R.L. Manau, nereikia versti žmonių eiti į koncertus, jeigu jie to patys nenori. Tikiu, kad būtų daugiau naudos, jei skirtume daugiau pastangų švietimui, pasitelktume inovatyvių būdų žmonėms supažindinti, įtraukti į šį turtingą pasaulį, kalbėtume visiems suprantama kalba, atsisakytume snobiškumo, susireikšminimo ir kitų panašių, nelabai gerų dalykų.

M.M. Mes, kaip atlikėjai, turėtume atsižvelgti į žmonių poreikius, prisitaikyti prie kintančios visuomenės ir surasti naujų, patrauklesnių koncertų formatų. Tarkim, aš neseniai buvau vienos garsiausių dabartinių pianisčių Yujos Wang koncerte. Jos atliekama programa buvo labai įdomi: grojo Arnoldo Schönbergo, György Ligeti, Nikolajaus Kapustino, Aleksandro Skriabino kūrinius, o koncerto pabaigoje bisui paskambino dešimt skirtingų žavių pjesių. Būdama labai puiki pianistė, ji tikrai ne visada koncerte skambina ilgos trukmės sudėtingus kūrinius, kuriuos kartais ir muzikos profesionalams nelengva dėmesingai išklausyti.

Galima rengti įvairius koncertus, atliepiančius skirtingus žmonių poreikius, pomėgius. Esu surengusi koncertą, kuriame pasakojau apie pianisto kasdienybę ir iššūkius mokantis kūrinių, organizuojant koncertus ir pan. Pastebėjau, kad žmonėms, neturintiems muzikinio išsilavinimo, tai įdomu. Tad mes, muzikai, tapdami labiau įvairialypiai ir atviresni, galime užsiauginti gyvą klasikinę muziką mėgstančią kartą.

Pamąstykime, kodėl verta eiti į koncertą. Jeigu norime namie klausytis kokybiškai skambančios muzikos, turi būti tinkamos sąlygos – reikėtų sėdėti patogiame fotelyje su puikiomis ausinėmis ir klausytis geros muzikos, kad niekas netrukdytų, neblaškytų dėmesio. Nuėję į koncertą, tas kelias valandas galime tiesiog pabūti su savimi, susikaupę klausytis muzikos ir negalvoti apie kažkokius kitus dalykus, netikrinti telefono. Yra tokia fenomenali situacija – mes visi vienoje erdvėje sėdime tyliai, ramiai, susitelkę į muziką, muzikos suvienyti – tai unikali patirtis, kurią galime patirti tik atvykę į koncertų salę. Patirti vienybę kartu su, pavyzdžiui, 500 kitų klausytojų. Pailsėti nuo kasdienių minčių, kasdienės veiklos. Nepastebimai muzika mus ir gydo.

R.L. Žiūrint į žmonijos praeitį, galima teigti, kad muzikavimas yra vienas iš pamatinių žmogiškumo, kultūros vystymosi rodiklių. Tai mus jungiantis procesas, nenugalima komunikacijos jėga, o dabartiniai koncertai yra šio reiškinio moderni išraiška su universalia, visiems suprantama muzikos garsų kalba.

– Jūsų linkėjimai Kaunui ir muzikos mėgėjams.

M.M. Prieš linkėdama, noriu apie Kauną pasakyti iš kito žmogaus perspektyvos – mūsų festivalio dalyvio, pianisto Alexandero Madjaro iš Prancūzijos pastebėjimą. Jis labai įdomiai pasakojo, kaip mato mus, kauniečius. Vaikščiodamas po Kauną su kitu festivalio dalyviu kauniečiu pianistu Arminu Suchovu, kuris dar buvo Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos abiturientas, A.Madjaras stebėjosi, su kokia meile ir kaip ugningai Arminas jam pasakojo apie Kauno miestą – architektūrą, istoriją, kultūrą. Visą laiką, kai svečiavosi Kaune ir Lietuvoje, A.Madjaras matė, kaip mes viltingai žiūrime į ateitį, kiek daug turime svajonių ir esame smalsūs. Tad palinkėčiau Kauno žmonėms puoselėti tą ugnį, tą aistrą, net ir mažiausiuose darbuose matyti ateities viziją ir kurti, dirbti kuo geriau, stengtis dėl mūsų pačių ir miesto, kuriame gyvename – Kauno.

R.L. Pritariu Monikai, manau, kad miestas eina optimistišku keliu – vystosi, kinta į gerąją pusę. Noriu palinkėti išlaikyti šią trajektoriją. Muzikos mėgėjams nieko nelinkėsiu – tiesiog noriu pasveikinti ir pasidžiaugti už juos. Jeigu žmogus myli, mėgsta gyvą muziką, didelė tikimybė, kad su juo viskas labai gerai. Tad puoselėkime ir branginkime šį stebuklą, kurį turime savyje ir greta savęs.

Kai praeitais mokslo metais ugdymas vyko tik nuotoliniu būdu ir koncertuoti scenoje gyvai neliko jokios galimybės, atlikėjams šis koncertas tapo tikru drąsos ir ryžto išbandymu.

"Juk pasirodymas scenoje reikalauja ne tik didelių valios pastangų, bet ir ne mažesnės minčių bei emocinių – jausminių jėgų koncentracijos. O ir laiko paruošti kūrinius scenai buvo labai mažai. Tačiau, nepaisant to, šiame koncerte jaunieji muzikai puikiu profesionaliu atlikimu demonstravo aukštą pianistinio meistriškumo lygį bei neribotas kūrybines išraiškos galias", – teigė J.Kačinsko muzikos mokyklos mokytoja Genovaitė Juškevičienė.

Šis koncertas tapo nemenku iššūkiu ir pianistus ruošusiems pedagogams, kurie taip pat, kaip ir jų auklėtiniai, patyrė nemažą emocinę įtampą.

Koncertui mokinius paruošė mokytojai – Danguolė Čepliauskienė, Vilija Revutienė, G.Juškevičienė, Ermanda Urlovienė, Liudmila Kašėtienė, Vilija Mockuvienė, Rasa Baranauskienė, Tamara Žagarienė, Vilija Kneižienė, Jelena Jaskovec, Dalia Šiaučiukėnienė.

Prieš porą metų keliems fortepijono skyriaus mokytojams gimė graži idėja – surengti pianistams konkursą, kuris suteiktų progą vaikams ne tik varžytis parodant savo meistriškumą atliekant fortepijoninę muziką, bet ir sukurtų pakilią šventišką atmosferą, pripildytą ypatingo jaukumo.

Šis sumanymas mokytojoms tapo nemažu iššūkiu. Tačiau mokyklos direktorė Jolita Šlajienė geranoriškai pritarė šiai idėjai.

Tad nuoširdus palaikymas įkvėpė ir paskatino šias kūrybinės išmonės nestokojančias pedagoges imtis realizuoti idėją. Sujungusios savo kūrybinius sugebėjimus mokytojos pasiekė aukštą organizacinio darbo lygį, kuris buvo puikiai įvertintas ypač palankiais konkurso dalyvių atsiliepimais.

Kūrybingai dirbo visa organizacinio darbo grupė – mokyklos direktorė J. Šlajienė, fortepijono skyriaus vedėja Vilija Kneižienė, mokytojos Vilija Revutienė, Rasa Baranauskienė, Edita Ambrozaitienė. Puikiai suderintas ir nuoširdus visos komandos darbas, kuriam talkino visas fortepijono skyrius, prisidėjo prie konkurso populiarumo.

"Crescendo" konkurse niekas neliko be dėmesio, be apdovanojimo ar be prisiminimo dovanėlės.

Kad jauniesiems muzikantams neprailgtų laikas laukiant konkurso rezultatų, duris atvėrė choro studijos salė. Čia po patirtos įtampos atsikvėpti ir pailsėti atlikėjus, jų mokytojus ir tėvelius kvietė gausiomis vaišėmis nukrauti, gražiai papuošti stalai, kuriais pasirūpino mokytoja Loreta Dromantaitė. O muzika, kurią atliko mokytojai Viktoras Timašiov ir Vitalijaus Penkauskas su mokiniais, visiems kėlė nuotaiką ir džiugiai nuteikė.

Na, o apdovanojimų ceremonija, vykusi didžiojoje mokyklos salėje, tapo pačiu didžiausiu "crescendo" (muzikine kalba reiškiantis laipsnišką garso stiprėjimą ). Įspūdį darė ir stebino scena. Visas pulkas minkštų žaislų ją klote nuklojo.

Čia – ir oriai sėdintys didžiuliai meškinai, ir mieli besišypsantys meškučiai. Tai prizai jauniesiems atlikėjams. O tokia jų gausa visiems leido suprasti, kad nė vienas konkurso dalyvis neliks be dovanos.

Dovanų reikėjo daug, nes konkurso geografija – plati. Įvairiose amžiaus grupėse varžėsi 65 dalyviai. Vaikai į konkursą atvyko iš Vilniaus, Kauno, Raseinių, Jurbarko, Garliavos, Mažeikių, Plungės, Šilutės, Palangos, Kretingos, Gargždų, Klaipėdos muzikos ir meno mokyklų.

Jaunuosius pianistus vertino komisija, kuriai pirmininkavo mokytoja ekspertė Liudmila Kašėtienė (A, B, E grupės) ir mokytoja ekspertė Virginija Ruzgienė (C, D grupės). Komisijos nariai – mokytoja ekspertė Jūratė Liutkienė, mokytojos metodininkės Laima Petrauskienė, Margarita Vizgaudienė, Birutė Buinevičienė.

Konkurso nugalėtojai buvo apdovanoti Grand Prix ir laureatų diplomais.

Šiemet ši šventė ypatinga – jubiliejinė 40-oji. Startavusi prieš daugelį metų, kaip mokytojų Vandos Šarkuvienės ir Reginos Fabijonavičienės graži idėja, ji neištirpo toje ilgoje metų virtinėje, tačiau išsilaikė, prigijo, tapo ne tik puikia tradicija, bet ir turtingo mokyklos kultūrinio gyvenimo menine puošmena.

40-ojo renginio organizatorės – mokytojos Genovaitė Juškevičienė ir Gaivilė Simaitytė – įdėjo nemažai išmonės ir išradingumo, kad koncerto dalyviai – jaunieji pianistai, mokytojai ir tėveliai – pajaustų pakilią fortepijono muzikos šventės dvasią.

Mokytojos G.Simaitytės sukurtas filmukas vaizdžiai atspindėjo renginio "Mano pirmas koncertas" raidą. Ekrane besikeičiantys vaizdai su nuotraukomis nukėlė į pirmųjų koncertų laikotarpį, kai mažieji atlikėjai puošdavosi tradicinėmis mokyklinėmis uniformomis, ir į šių dienų koncertus, kur žiūrovo akį patraukia ypač puošni bei spalvinga atlikėjų sceninė išvaizda.

Filmukas taip pat suteikė progą pabūti kiekvieno pianisto pirmoko pamokoje, pajusti darbinę klasės atmosferą.

Koncerto pradžioje nuskambėjęs muzikinis pasveikinimas – S.Rachmaninovo preliudas, kurį atliko G.Simaitytė, jaunuosius atlikėjus ir klausytojus nuteikė pakiliai. Mokytoja, kažkada taip pat debiutavusi šios mokyklos scenoje, palinkėjo lakios fantazijos ir neriboto kūrybiškumo muzikuojant.

Gausus atlikėjų būrys po vieną drąsiai kopė laipteliais į sceną, kur jų laukė didysis instrumentų karalius – fortepijonas. Mažais pirštukais paliesdami šio didingo instrumento klavišus, muzikos garsais taikliai išreiškė nuotaikas, atskleidė spalvingus charakterius, slypinčius kūrinėliuose, kuriuos paruošė kartu su savo mokytojais.

Įtaigus ir išraiškingas jaunųjų pianistų muzikavimas didžiojoje scenoje buvo įvertintas garbingais apdovanojimais – pagyrimo raštais už darbštumą ir drąsą įveikiant pirmąjį laiptelį į muzikos meno pažinimą.

Baigiant koncertą mokytoja G.Juškevičienė pasidžiaugė, kad jaunųjų muzikų debiutas šioje fortepijono muzikos šventėje ne tik suteikė jiems progą išgirsti draugus, bet ir padėjo įgyti daugiau sceninės patirties, drąsos, didesnio pasitikėjimo savo jėgomis.

Šiuo koncertu jų kūrybinė biografija dar tik prasideda, ateityje, tikimasi, panašių koncertų bus dar ne vienas.

Kad įvyktų stebuklas

Du aukščiausio lygio atlikėjai, paprastai koncertuojantys kaip solistai, susibūrė fortepijoniniam duetui. Scenoje šie du pianistai individualistai kvėpuoja tarsi vienu ritmu, tarsi vienas kūnas keturiomis rankomis kuria garsų ir muzikos šventę. Tai bus dviejų aukščiausio lygio ir savitų partnerių dialogas, į kurį įsitraukti kviečiami klausytojai. Koncerto pradžia – 18.30 val.

„Sakoma, kad fortepijonas tai yra orkestras, o du fortepijonai – tai išplėstas orkestras. Fortepijoninis duetas labai skiriasi nuo kamerinio dueto su smuikininku, nes scenoje vienu metu skamba tokios pat garsinės apimties instrumentai, ir pianistams tenka užduotis įjungti sustiprintą klausą, dvigubą gebėjimą prisiderinti prie scenos partnerio. Groti su Jevgenijumi tikras malonumas, jo sceninė patirtis, muzikinės įžvalgos labai įkvepia. Susitikimas šiame duete praturtina mus kaip pianistus naujais atradimais. Būsima programa kupina magijos, tad mūsų tikslas sukurti žmonėms šį magišką pasaulį, kad koncerto metu jie persikeltų į kitą dimensiją. Tokia ir yra muzikos stebuklo esmė. Muzika yra stebuklas, bet, kad tas stebuklas įvyktų, reikia ypač didelių pastangų ir talento bei buvimo su tuo kūriniu, visiško atsidavimo. Todėl skiriame daug jėgų pasiruošimui, kad mūsų atliekama muzika iškiltų virš materijos kaip sapnas“, – pasakojo K.Uinskas.

Vienas didžiausių atradimų

Pianistas J.Božanovas – tai vienas didžiausių atradimų klasikinės muzikos pasaulyje per paskutinius dešimtmečius. Atlikėjo koncertų sąraše yra Londono „Royal Festival Hall“, Berlyno filharmonija, Vienos „Musikverein“, Maskvos didžiosios konservatorijos salė, Tokijo „Suntory Hall“, Diuseldorfo „Tonhalle“ ir kitos koncertų salės.

Didžiausio rezonanso J.Božanovas sulaukė F.Chopino pianistų konkurse Varšuvoje, kur jis sukėlė tikrą sensaciją. Kai kurie kritikai ir melomanai garsiai skelbė, jog tai vienas originaliausių atlikėjų per daugiau nei aštuonis dešimtmečius trunkančią konkurso istoriją. Nors konservatyvi žiuri neskyrė pianistui pirmosios vietos, klausytojai iš viso pasaulio, internete stebėję jo pasirodymus Varšuvoje, paskleidė žinią apie neįprastą pianistą, o sensacingos laikraščių antraštės pasiekė plačią auditoriją. Netrukus J.Božanovas tapo vienu geidžiamiausių klasikinės muzikos atlikėjų.

Pelnė tarptautinį pripažinimą

Tarptautinį pripažinimą pianistas K.Uinskas pelnė debiutuodamas Niujorko „Carnegie Hall“, Vašingtono“ J.F.Kennedy Center“, Londono „Wigmore Hall“, Berlyno filharmonijoje, Madrido filharmonijoje bei kitose koncertų salėse.

K.Uinskas pasirodė su „Royal Chamber Orchestra of Wallonia“ (Belgija), „Philharmonie Südwestfalen“ orkestru (Vokietija), „North Czech Philharmonic“ ir „West Bohemian Sypmhony“ orkestrais (Čekija), Liepojos simfoniniu orkestru (Latvija), taip pat su soliniais koncertais Londono „Wigmore Hall“, „Baerum Kulturhus“ salėje cikle „Piano Master Series“ ir „Bodø Festival Nordland Musikkfestuke“ (Norvegija), „BoZar“ salėje Briuselyje bei „Brussels Piano Festival“, solinių koncertų ture „Fantastic Pianist Series“ Japonijoje, solinių ir kamerinės muzikos koncertų ture Norvegijoje su smuikininku Nikita Boriso-Glebskiu, koncertuose su legendiniu violončelininku Alexanderiu Kniazevu, P.Čaikovskio tarptautinio konkurso laimėtoju violončelininku Andrejumi Ionita bei fortepijoniniame duete su pianistu J.Božanovu.

Muzikinė kelionė

Šventinis žanras suburs klausytojus Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė gruodžio 29 d. 18.30 val. Įdomią muzikinę istoriją pasakos svarbios XIX a. muzikos pasaulio asmenybės – Clara Schumann, Felixas Mendelssohnas, Henriette Treftz ir Aloisas Anderis. Po šiomis pavardėmis slėpsis Lietuvos muzikos talentų komanda: G.Gedvilaitė (fortepijonas), Joris Sodeika (fortepijonas), Justė Jankauskaitė (mecosopranas) ir Laimonas Bendaravičius (tenoras).

G.Gedvilaitės sumanyto „Claros Schumann salono“ muzikinė kelionė po XIX a. tęsiasi ir sustoja Europos muzikos sostinėje Vienoje. Šventiniam koncertui pianistė parinko šventinį žanrą – valsą. „1787-aisiais Vienoje buvo paskelbtas konkursas sukurti tokią operą, kuri patiktų žiūrovams. Tarp dalyvių buvo ir Mozartas, konkursui pateikęs vieną nuostabiausių savo šedevrų – „Figaro vedybas“. Deja, ši viena genealiausių visų laikų komiškų operų nesujaudino žiuri. Ją sužavėjo talentingo ispanų kompozitoriaus Martíno y Solero opera „Retas daiktas“, o joje pirmą kartą nuskambėjęs valsas užkariavo miestiečių simpatijas savo lengvumu, muzikalumu ir žavumu“, – apie žanro gimimą pasakojo G.Gedvilaitė.

Šeimininkės vaidmuo

Mes jau žinome apie valsą ir kaip apie savarankišką muzikos kūrinį, kuriam karūną uždėjo Johannas Straussas. Programoje, be J.Strausso, F.Schuberto, C.M. von Weberio valsų, skambės ir garsios W.A.Mozarto bei J.Strausso uvertiūros, F.Mendelssohno ir R.Schumanno dainos, G.Verdi, G.Rosinni ir G.Bizet arijos.

C.Schumann fenomenu susižavėjusi projekto sumanytoja G.Gedvilaitė ne tik puikiai įsikūnija į salono šeimininkės vaidmenį, bet ir pati režisuoja šio ciklo koncertus. Iš mamos paveldėta režisūrine gyslele pianistei patikėti padėjo ir režisierės Jūratės Vansk paskatinimas. „Mamytė, beje, ir yra mano pagrindinė patarėja kuriant „Claros Schumann salonus“, – sakė G.Gedvilaitė.

Pakvietė į svečius

Lietuvoje ir Vokietijoje gyvenanti pianistė nėra abejinga gimtinėje kuriančiam jaunimui. „Man patinka dirbti ir kurti su jaunais muzikantais. Jie atviri, pasiduodantys įkvėpimui, neišbandytiems dalykams, nestandartiškai mąsto ir dega naujomis idėjomis“, – apie savo pasirinkimą į projektą įtraukti jaunosios kartos talentus pasakojo G.Gedvilaitė.

Šį kartą Clara į svečius pakvietė savo gerą bičiulį pianistą F.Mendelssohną (vakaro metu juo taps J.Sodeika), bene žymiausią XIX a. Vienos dainininkę H.Treffz (J.Strausso II pirmąją žmoną, kurią vaidins J.Jankauskaitė). Duetus su ja dainuos garsus to laikmečio austrų tenoras A.Anderis (L.Bendaravičius).

„Kaip XIX a. Vienos operos dainininkę H.Treffz ir valsų karalių J.Straussą sieja paslaptis, taip ji sieja ir Justę bei Laimoną. Pagal situaciją šią paslaptį atskleisime koncerto metu“, – užuominomis intrigavo G.Gedvilaitė, kviesdama visus atvykti į „Claros Shumann saloną“ ir tapti valso triumfo liudininkais.

Šiemet jis skirtas Klaipėdai – Lietuvos kultūros sostinei. Projektui vadovauja klaipėdietė muzikė – Klaipėdos universiteto docentė Inga Maknavičienė, į žymių muzikos profesionalų ir pedagogų meistriškumo pamokas, interpretacijos seminarus jau 17 metų suburianti gausų dalyvių būrį – jaunuosius uostamiesčio muzikantus, jų mokytojus bei iš visos Lietuvos atvykstančius muzikos pedagogus ir gabiausius jų mokinius.

Lapkričio 20–24 dienomis vyksiančiame renginyje svečiuosis ir užsiėmimus su jaunaisiais pianistais, vokalistais, smuikininkais bei violončelininkais ves tarptautinių konkursų laureatai, diplomantai, profesoriai iš JAV, Norvegijos, Rusijos, Vokietijos ir Lietuvos. Vokalo meistriškumo paslaptimis dalysis viešnia iš Oslo dr. Barbro Marklund. Į fortepijono interpretacijos seminarus pakvies profesoriai Ivanas Michailovas ir Michailas Vorotnojus iš Sankt Peterburgo, Viktoras Riabčikovas iš Maskvos, Vladimiras Slobodianas iš Kaliningrado, Tamara Poddubnaja iš Long Ailendo, taip pat vilnietis pianistas Jurgis Karnavičius. Savo patirtimi su jaunaisiais smuikininkais pasidalys svečias iš Vokietijos – prof. Vadimas Voyleris, o muzikavimo violončele įgūdžius padės tobulinti violončelininkas Dmitrijus Michailovas iš Sankt Peterburgo.

Tituluoti atlikėjai ir plačiai žinomi muzikos pedagogai atviras meistriškumo pamokas surengs S.Šimkaus konservatorijoje, E.Balsio menų gimnazijoje, J.Karoso ir J.Kačinsko muzikos mokyklose, Klaipėdos muzikiniame teatre.

Pirmąją renginio dieną – lapkričio 20-ąją 18 val. P.Domšaičio galerijoje vyks nemokamas koncertas, kuriame muzikuos seminaro svečiai – pianistai M.Vorotnojus, T.Poddubnaja ir V.Riabčikovas.

O didysis projekto koncertas „Neužšąlantys“ nuskambės kaip baigiamasis šiemečio renginio akcentas lapkričio 24 d. 16 val. S.Šimkaus konservatorijos salėje. Jame muzikuos geriausiai per individualias meistriškumo pamokas ir interpretacijos seminarus pasirodę jaunieji atlikėjai. Įėjimas į jį, kaip ir į kitus seminaro renginius, – laisvas.