KARAS PAGAL TAIKOS DĖSNIUS

Izraelio operacija, riterių kovas primenančiu pavadinimu „Geležiniai kardai“, persirito į antrąją pusę, tačiau jos pabaigos dar nematyti. Prasidėjusi nuo ryžtingų atakų prieš „Hamas“, galiausiai ji virto dar vienu klampiu hibridiniu karu, kuriame blogiukai ir geriečiai keičiasi vaidmenimis, tikslai tai įgauna aiškius kontūrus, tai vėl pranyksta, blaškosi prioritetų nebeatsirenkantys karvedžiai, o abiejų pusių rėmėjai žaidžia savus žaidimus.

Nepaisant geografinio atstumo, šis karas yra gerokai arčiau, nei atrodo, nes atspindi XXI a. pradžios realybę. Argi ne todėl, kad manome viską galį išgūglinti, mąstome it akvariumo žuvelės, kritikuodami karą, nepamename jo priežasties? Tūkstančiai žuvusių Gazos moterų tebebūtų gyvos, jei jų tėvai, sutuoktiniai, sūnūs, broliai spalio 7 d. nebūtų įsiveržę į savo kaimynų žemę, nebūtų nužudę daugiau kaip 1 000 jų, 244 nebūtų paėmę įkaitais. Rytą vakarą socialiniais tinklais žvejodami emocijas žadinančius vaizdus nebegalime atskirti IT įrankiais sukurto verkiančio palestiniečių vaiko atvaizdo nuo realybės. Žinia, realybėje yra verkiančių Gazos mažylių. Tačiau yra ir Kfiras Bibas, kone pusę savo gyvenimo jau praleidęs nelaisvėje. Jis – tikras, kaip ir tikri likusieji 132 jau septintą mėnesį nežinia kokiomis sąlygomis islamistų laikomi įkaitai. Iš jų bent 36 teroristams reikalingi net ir mirę. Tikros ir buvusios „Hamas“ aukos, tik po kelių mėnesių išdrįsusios viešai prabilti apie nelaisvėje patirtą siaubingą seksualinę prievartą. Realios ir minios, kažkodėl reikalaujančios ištrinti iš žemėlapio Izraelio Valstybę. Klysta tik nevykėliai – galvoja ne tik šimtai milijonų įvaizdžio belaisvių visame pasaulyje, bet ir XXI a. politikai Jeruzalėje ir Vašingtone, norintys vienu metu būti ir savaitės reitingų lyderiai, ir įeiti į istoriją. Tarsi nesuprastų, kad tikri valstybės veikėjai galvoja ne apie pergalę artimiausiuose rinkimuose, bet apie būsimas kartas.