Medžio palaiminimas | Diena.lt

MEDŽIO PALAIMINIMAS

Ne šiaip koks drakonas globos 2024-uosius – Žaliasis medžio. Medis simbolizuoja augimą – galimybę pradėti kažką nauja, artėti link svajonių. Tikėdamiesi metų valdovo malonių, įsipareigojame jį gerbti. O gerbti medį – seniausia žmogaus pareiga. Lietuvio – ypatingai.

Deja, nuo šios pareigos taip nutolome, kad jau kalbame apie medžių genocidą. Ir ne pavienių šimtamečių ąžuolų, kuriuos gyva grandine stojo ginti bendruomenės. Ne, mes kertame plačiai – hektarais! Lietuvos politika miškų klausimu vertelgiška: kuo daugiau medienos – tuo sotesnis verslas, kuo daugiau iškirstų plotų – tuo daugiau vietos „pateptųjų“ namams.

Vienas gamtininkas pastebėjo, kad miškus valstybės kerta tik per karus. Mes guldome juos taikmečiu, bet karus kariaujame – miškų gynėjai sukilo prieš valdininkų savivalę, visuomenės intereso nepaisymą. Šimonių girios gynėjai net apsigyveno miške, kad sustabdytų neteisėtus kirtimus saugomoje teritorijoje. Kirtimai vykdomi ne užkampiuose, bet pačiose verčiausiose teritorijose – kraštovaizdžio draustiniuose, nacionaliniuose parkuose. Nacionalinis miškų susitarimas, turėjęs suformuoti Lietuvos miškų ateities viziją, virto dar vienu mūšių lauku. Paprastiems žmonėms skundžiantis, kad paminamas jų poreikis naudotis miškais kaip rekreacijos vieta, aplinkosaugos aktyvistai baiminasi, kad medienai miškų iškertama ne tik pažeidžiant socialinius poreikius, bet ir kenkiant gamtai. Prisidengiant sanitariniais kirtimais guldomi medžiai vertingose miško buveinėse. Didžiuojamės teikdami medieną baldų gamybos milžinei iš Skandinavijos, o skandinavai gręžiasi į mišką ne tik kaip rekreacijos, bet ir terapijos priemonę.

Senovės lietuviai medžius laikė gyvais sutvėrimais, o meilės gamtai nereikėjo mokyti įstatymais.

Senovės lietuviai medžius laikė gyvais sutvėrimais, o meilės gamtai nereikėjo mokyti įstatymais. Jiems medžiai, miškai, giraitės buvo galinga gamtos jėga – laiminanti, gydanti, sauganti nuo nelaimių. Vienas padavimas pasakoja, kad miškų deivė Ragainė pasirodžiusi žmonėms kalbėdavo: „Lietuva yra miškuose! Iškirsite miškus – nebus Lietuvos!“ Miškas ir lietuvis nuo seno buvo vienas. Ar tebėra?

Rašyti komentarą
Komentarai (4)

D

Tiesiog kyla klausimas ar rašote teisybę - ar tikrai Šimonių girioje kirsta saugomoje teritorijoje, ar tik prisidengiama siekiant pritraukti dėmesį. Ir kitas klausimas - ar tikrai niekur nenaudojate gaminių iš medienos - baldų, tų pačių grindų, popieriaus, t.sk. ir tualetinio, t.t. ir t.t.

tikinčiam

jūs tikriausiai baldų pramonės atstovas, tas vertelga. Lietuviui, tvarkingam šeimininkui, miškų užtekdavo ir namams ir baldams ir poilsiui. O kai įsisuka vertelgos, tai kaip poemoje, gali likti tik kelios apykreivės pušelės.

Tikintis 2024

Graži ta redaktorė ir jos nuotrauka, ir ant suoliuko gražaus sėti (suprask ant iš tos nužudytos gyvybės formos pagaminto), ir jos postringavimas pilnaties vertas šauksmas, ir jau tikiu, kad ši graži moteris niekada nepaims į rankas medinio daikto, ir nesėdės ant jo, ir net jos redakcija atsisakys medinių baldų ar kitų gamintojų iš medienos ar miško kirtėjų bei pardavėjų kirsti miškus įmonių reklamos, ir tikiuosi, kad ši graži moteris paskatins politikus uždrausti gaminių iš medienos naudojimą, o redakcija daugiau rašys apie tai, kaip negerai gyventi mediniuose namuose ar namuose turėti baldų iš medienos, ir skatins politikus ne tik uždrausti kirsti medžius ir krūmus, o ir suteikti jiems Lietuvos Respublikos piliečių teises (nes jie čia nuo amžių gyvena ir niekur neketina emigruoti).
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS