Tačiau yra kur pasislėpti nuo tokių smūgių. Prieš 30 metų tokių vietų apskritai nebuvo. Dabar – ne viena. Tokioje vietoje nėra nei uodų, nei meškų. Nei karščio. Nėra įkyrios tiesioginės saulės. Tačiau tai nereiškia, kad negauni vitamino D. Kiek nori jo yra. Tiesa, paplūdimio nėra, bet nėra ir nosį riečiančių tualetų kvapų ir eilių prie jų. Nėra ir tų bjaurių įtarimų, kad ten, kur įbridai, kažkas neseniai atliko tam tikrą asmeninio pobūdžio reikalą. Ir šiaip, juk paplūdimio pramogos yra gana skurdžios: kamuolio daužymas karštyje, aplinkinius erzinantis plastikinės lėkštės mėtymas. Dar šaškės, kortos. Kryžiažodžiai. Ir tai beveik visos vadinamosios pramogos. O ten, kur vitamino D yra daug, bet nėra tiesioginių saulės spindulių, pramogų – krūvos. Įdomiausia, kad tokia aplinka kai kam netrukdo dirbti ir net užsidirbti.

Viena nuotoliu dirbanti moteris pasakojo: rytą namie visas žaliuzes nuleidžiu, tada ateinu čia, užsidedu ausines ir prie kompiuterio sėdžiu vėsiai, į neprikaitintus namus grįžtu nenuvarvinusi nė vieno prakaito lašelio.

Ar dirbsi, ar pramogausi, toje vietoje netrukdys nei vabzdžiai, nei visokių alergijų keliančios paplūdimių gėlės, žolės ir vabaliukai. Aplinkui vien tik vėsūs gelžbetoniniai ir švelnūs stiklo paviršiai. Visur gerai nuteikianti gausa ir higiena. Saulė nespigina, o vitamino D gauni netoliese esančiose vaistinėse, nes tai didelis prekybos centras.

Taip dabar atrodo priklausomybė nuo prekybos centrų.

Tvirtinama, kad tai rimtas psichologinis sutrikimas. Kvailiausia, kai apsilankius tokiame centre jaučiama kaltė ir nerimas po apsipirkimo, nes išleista daugiau nei buvo suplanuota.

O kadaise tokio nerimo nebūdavo. Per karščius – tik į paplūdimį. Radijo imtuvas VEF, Varšuvos radijo stotis ir ramu – jokių centrų ir jokių kompulsyvių (nevaldomų) apsipirkimų.