Agresija prieš kaimynus, tarptautinės teisės ignoravimu Maskva išvadavo Vakarų sąjungininkus nuo vidinio poreikio laikytis tam tikro komunikacijos etiketo. Auklėjimas laisvojo pasaulio atstovams trukdo nusileisti iki Rusijos nebeprezidento Dmitrijaus Medvedevo lygio, tačiau senas geras strateginio neapibrėžtumo metodas leidžia suderinti ir kultūringą veido išraišką, ir kovą su priešu.

Ką Emmanuelis Macronas iš tikrųjų turėjo omenyje, kai kalbėjo apie galimą Prancūzijos karių siuntimą į Ukrainą, taip ir nepaaiškėjo. Ir neturėjo paaiškėti. Priešas šiandien iš toli mato, kur juda oponento kariuomenė, tačiau apie ką galvoja jos vadai, – vis dar ne. Pasitikėjimo atmosferoje gali būti tikras, kad įvairūs tarptautiniai susitarimai neleis oponentui peržengti raudonų linijų. Tačiau Kremliui pasistengus, šiandien dauguma jų neteko galios. Nėra pasitikėjimo – nėra ir skaidrumo. Vykstant karui, salonų diplomatija pavirsta apkasų diplomatija, kuriai dviprasmybės ir miglos – toks pats savaime suprantamas įrankis kaip svaiginimo granatos.

Panašiu strateginio neapibrėžtumo žingsniu, matyt, dera laikyti ir Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos pareiškimą, kad jo šalis yra pasirengusi priimti branduolinius ginklus.

Namuose A. Duda išprovokavo kritikos pliūpsnį, esą leptelėjo nepasitaręs su Vyriausybe ir sąjungininkais. Tačiau prezidento žodžiai tik paantrino bene prieš porą mėnesių pasigirdusias diskusijas apie Varšuvos norą dalyvauti vadinamojoje NATO branduolinio dalijimosi programoje. O ir kalbėjo A. Duda vos grįžęs iš JAV, kur susitiko su buvusiu ir esamu kolegomis, su kuriais, akivaizdu, aptarė ne klimato kaitos klausimus. Šiame kontekste A. Dudos žodžius galima laikyti dar vienu Aljanso atsaku į Maskvos ultimatumą atsitraukti iki 1991-ųjų sienų.

Arba ne. Juk strateginis neapibrėžtumas tuo ir galingas: niekada nežinai, kada esi įspėjamas, kada tau grasinama, o kada sužinai apie jau priimtą sprendimą.